Šiame teisės akte atsirado kone dvi dešimtys įvairių straipsnių pakeitimų, svarbių ir savivaldybėms, ir žmonėms, turintiems prie upių ar ežerų savo žemės ar sodybų.
Tačiau įvairūs apribojimai ežerų ar upių pakrantėse – ne iš piršto laužti. Jie būtini žmonėms sudrausminti. Juk jie tuoj pat užtvindytų automobiliais pakrantes, o kur transportas, ten ir tarša: ir lašantys tepalai iš variklių skverbiasi į gruntą, ir chemikalai – jei tik žmonės sumano automobilius nuplauti.
Vandens telkinių krantus būtina apsaugoti ir nuo erozijos. Svarbu užtikrinti ir tai, kad pakrančių ekosistemos išliktų nepakitusios, kaip ir natūraliai susiformavęs kraštovaizdis. Saugant vandens telkinius, ir saugomos estetinės jų vertybės, ir sudaromos sąlygos žmonių poilsiui. Taigi tam tikri apribojimai yra būtini.
Vagonėliai – tik sodybose
Vagonėlių statyboms valstybiniuose parkuose ir draustiniuose vietos daugiau tikrai neatsirado. Tačiau naujajame teisės akte yra svarbių su jais susijusių pokyčių.
„Pavyzdžiui, anksčiau, iki gegužės 1-osios, sodybose, esančiose vandens telkinių apsaugos zonose, buvo draudžiama pasistatyti vagonėlius ar kitokius kilnojamuosius žmonėms apgyvendinti skirtus statinius. Dabar pačios sodybos teritorijoje leidžiama laikyti vieną vagonėlį“, – sakė Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos (VSTT) direktoriaus pavaduotoja Rūta Lapinskienė.
Ji patikino: valstybiniuose parkuose vagonėlius statyti, laikyti ir naudoti apgyvendinimui, nakvynei, maitinimui ar kitiems tikslams galima tik kempinguose. Taip buvo iki šiol ir išlieka pasikeitus Statybos įstatymo nuostatoms.
Valstybiniuose gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose ir valstybiniuose parkuose jų nuostatuose nustatytais atvejais dar numatytos kelios išimtys dėl vagonėlių laikymo, bet tai susiję su terminuota veikla (atliekant mokslinius tyrimus, vykdant statybos darbus ir pan.) ir tam turi būti gautas ST direkcijos pritarimas.
Pasak Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos ir miškų departamento direktoriaus pavaduotojo Algirdo Klimavičiaus, iki šiol tas draudimas, susijęs su vagonėliais, buvo pats akivaizdžiausias nekokybiško reguliavimo pavyzdys. „Dabar suformuluota konkreti nuostata: draudžiama vagonėlius laikyti vandens telkinių apsaugos zonose, išskyrus jose esančias sodybas. Anksčiau jų šeimininkai nė tokios teisės neturėjo“, – paaiškino A.Klimavičius.
Atkurti sodybą – lengviau
Pasak R.Lapinskienės, vienas ryškesnių pokyčių, susijusių su pakrančių apsaugos juostomis, – jose leidžiama statyti daugiau pastatų. Pavyzdžiui, pagal ankstesnį reglamentavimą pakrantės apsaugos juostoje leista statyti tik hidrotechninius statinius, tiltus, prieplaukas, rekreacinėse zonose – paplūdimių įrangą, rekreacinius įrenginius.
„Dabar, pakeitus reglamentavimą, gerokai pailgėjo statinių ir įrenginių sąrašas. Pagaliau jose leidžiama įrengti informacinius ženklus, stendus, pėsčiųjų takus, uostuose ir prieplaukose – jų statinius. Savivaldybės bendrajame plane nustatytose rekreacinėse teritorijose galima statyti elingus bei nesudėtingus paplūdimių statinius.
Leidžiama atlikti kapitalinį remontą ir tokio pastato, kuris apsaugos juostoje yra pastatytas teisėtai“, – atsiradusius skirtumus apibūdino pašnekovė.
Yra gerų žinių ir tiems žmonėms, kurie turi išsaugoję archyvinius dokumentus, liudijančius, kad valstybiniuose draustiniuose bei valstybiniuose parkuose būta sodybų, priklausiusių jų artimiesiems.
Pagal išlikusius dokumentus atkūrus buvusį pastatų vaizdą, jau leidžiama atstatyti identiškus buvusių sodybų pastatus pirminėse jų vietose. Tokiais atvejais nebereikės laikytis atstumo nuo ežero ar upės kranto statybos apribojimų.
Atsirado ir keletas liberalesnių pastatų statybos šlaituose sąlygų. Pavyzdžiui, anksčiau buvo draudžiama saugomose teritorijose statyti pastatus ar didinti ant šlaito esančių pastatų tūrį, jei šlaito nuolydis – didesnis kaip 15 laipsnių.
Dabar, pasikeitus reglamentavimui, atsirado išimčių. Pavyzdžiui, leidžiama padidinti pastatus, kai jie rekonstruojami taikant etnografiniam regionui būdingus tūrius, formas, įrengiant šlaitinius stogus – kai statomi nauji gyvenamojo namo priklausiniai sukuriant būdingą sodybos planinę struktūrą arba kai saugomos teritorijos plane numatyta padidinti pastatų tūrį.
Neprasilenkia su logika
Iš esmės apribojimai yra suskirstyti į dvi grupes. Viena jų – tai iš anksto įstatymų uždraustos veiklos, pavyzdžiui, uždrausta tvenkti upes valstybiniuose parkuose ir draustiniuose. Tačiau yra ir tokių veiklų, kurias leisti ar drausti nusprendžiama įvertinus jų galimą poveikį, pavyzdžiui, pagerinti laivybos kelius arba sodyboje įrengti ne aukštesnę kaip 25 m vėjo jėgainę.
Kokia tokių pakeitimų nauda? Pasak R.Lapinskienės, tikimasi, kad taikant įstatymo nuostatas bus galima aiškiau atskirti, kokia veikla pakrantės zonoje yra leistina, o kokia – draudžiama.
„Turėtų išsispręsti ir kai kurios konfliktinės situacijos, be to, veiklos reglamentavimas bus aiškesnis tiek vietos gyventojams, tiek nekilnojamojo turto savininkams, tiek saugomose teritorijose veikiančioms institucijoms“, – vylėsi R.Lapinskienė.
Neliko dviprasmybių
Pasak A.Klimavičiaus, statybų vadžių saugomose teritorijose įstatymas tikrai neatleido – jos buvo ir toliau bus ribojamos. Tačiau nebeliko dviprasmybių.
„Vienas įstatymo keitimo tikslų ir buvo numatyti tikslias statybų procedūras ir atsakingas institucijas, kurios turi teisę priimti galutinį sprendimą.
Iki šiol būta teisinio neapibrėžtumo. Pavyzdžiui, atsižvelgdamas į Civilinį kodeksą teismas imdavosi nagrinėti bylą tik tada, kai nebuvo jokios galimybės dokumentais įrodyti sodybos egzistavimo vietos.
Bet jei tokių dokumentų žmonės turėdavo, nebuvo aišku, kas turi suteikti leidimą sodybai atkurti. Dabar šios teisinės spragos nebeliko“, – paaiškino A.Klimavičius.
Jo teigimu, dar viena visuomenei svarbi žinia – nebeliko saugomų teritorijų apsaugos reglamento, o svarbiausios jo nuostatos yra keliamos į kitus teisės aktus. Pavyzdžiui, šiuo metu ministerija rengia visų 35 valstybinių parkų nuostatus. Juose bus numatyti ir etnografinių pastatų statybos reikalavimai“, – kalbėjo A.Klimavčius.
Vagonėlių valstybiniuose parkuose ir draustiniuose nebuvo ir nebus – jų statybai landų neatsirado.
Daugiau tikslumo – mažiau nesusipratimų
Lauris Martišius Utenos aplinkos apsaugos departamento direktorius
„Mums, aplinkosaugininkams, ypač svarbu, kad pagaliau detaliai ir aiškiai reglamentuota veikla vandens telkinių apsaugos zonose ir pakrančių apsaugos juostose: kur ir kokia ji yra leidžiama, o kokia – draudžiama. Taip bus daug paprasčiau mums dirbti. Pavyzdžiui, pagaliau įstatyme aiškiai nurodyta, kur ir kiek vagonėlių gali stovėti, kokius įrenginius ir kur galima statyti.
Svarbus įstatymo patikslinimas – kokia transporto priemonių įvažiavimo ar stovėjimo į ežerų ar upių apsaugos zonas tvarka ir kokių yra išimčių. Dabar tiksliai nurodyta, kad nei automobiliai, nei motociklai negali privažiuoti arčiau nei 125 metrai iki vandens telkinio. Tai – reikalavimas, susijęs su taršos prevencija.
Pagaliau yra patikslintas ir vandens telkinių pakrančių užtvėrimo reglamentavimas. Anksčiau galiojo bendra nuostata, kad visoje pakrantės apsaugos juostoje draudžiama tverti tvorą, o ta juosta driekdavosi ir už 5-ių, ir už 50 metrų nuo kranto, pavyzdžiui, jei pasitaikydavo šlaitas.
Buvo akivaizdu, kad tokio atstumo nereikia vien tam, kad žmonės galėtų netrukdomi praeiti pakrante. Bet toks reglamentavimas iš žemės savininkų nurėždavo namų valdos gabalą.
Dabar nustatyta, kad praėjimui pakrante turi būti palikti tik 5 metrai. Tai ir smarkiai supaprastins kontrolę, ir kils mažiau konfliktų su valdos savininkais.
Numatyta ir tai, kad, esant užpelkėjusiam krantui ar skardžiui, praėjimui pakanka palikti 1 metro pločio juostą.
Sklypų, esančių ties vandens savininkams, bus ramiau ir dėl to, kad pagaliau nustatyta, kokiam laikui poilsiautojai gali apsistoti pakrantės apsaugos juostoje. Numatyta, kad be žemės savininko sutikimo apsaugos juostoje galima apsistoti tik šviesiu paros metu – be nakvynės. Be to, jie turi užtikrinti, kad nebus jokios taršos atliekomis – kad privalo išsivežti visas šiukšles.“
