„Į maisto parduotuvę pagaliau įpratau eiti iš anksto sudariusi produktų sąrašą. Ir nealkana. Tai leidžia nepamesti galvos ir neprisipirkti to, ko nereikia. Ypač produktų, kurie greitai genda, pavyzdžiui, bananų“, – prakalbo Vilniuje gyvenanti 29 metų Raminta Keršaitė. Ir parodė sąrašą, pagal kurį prekes į krepšelį paprastai susideda prieš savaitgalį.
Citrina, pienas, miltai, grikiai, vištos krūtinėlės pakuotė, kiaušiniai, sviestas, varškė, brokoliai, tualetinis popierius. Dar kas nors saldaus. Ir viskas?
„Taip. Žinau, ko dar yra šaldytuve ir ką pasigaminsiu. Išsivirsiu ir sriubos, ir antrajam patiekalui visko pakaks. Duoną taip pat laikau šaldytuve, tad jos užtenka ilgam – neįsimeta pelėsis, – patikino ji ir dar pasiskundė: – Sąrašas padeda sutaupyti. Tačiau ruošiant maistą susidaro atliekų, pavyzdžiui, bulvių lupenų. Ir jas vis dar tenka mesti į bendrą šiukšliadėžę. Nėra galimybės joms rūšiuoti.“
Kiekis – bjauriai įspūdingas
Apie maisto švaistymą pastaruoju metu kalbama vis dažniau. Ir mosuojama dideliais skaičiais primenant, kad visa tai susiję su žiedine ekonomika. Neperdirbama? Vadinasi, teršiama: supūdoma sąvartynuose, iš kurių kyla šiltnamio efektą didinančios dujos – metanas ir anglies dvideginis.
Europos Komisija (ES) tarškina skaitytuvais: per metus ES valstybėse išmetama 88 mln. tonų gero maisto. O tai reiškia, kad vidutiniškai kiekvienas Europos gyventojas per metus lauk išmeta 173 kg produktų, Lietuvoje – 119 kg. Realiai per metus prarandama penktadalis to, kas užauginama ir perdirbama. Įvertinus gamybos sąnaudas – elektros energijos, vandens, darbo valandų, net ES finansinės paramos žemės ūkiui – paaiškėja, kad sąvartynuose atsiduria 143 mlrd. eurų. Apskaičiuota ir tai, kad pūvant tokiam maisto kiekiui susidaro 6 proc. visų į aplinką patenkančių ir šiltnamio efektą didinančių dujų.
Lietuva, kaip ir kitos ES valstybės, yra įsipareigojusi iki 2030 metų maisto atliekų kiekį sumažinti 50 proc. Ši užduotis ne šiaip sau pramanyta. Ji yra susijusi ir su klimato kaitos prevencija, ir su aplinkosauga, ir su žemės ūkio politika, ir su daugybe kitų ekonominių aspektų. Taigi pasukti galvą, kaip sumažinti iššvaistomo maisto kiekį, teks ir žemdirbiams, ir žaliavos perdirbėjams, ir pardavėjams, ir valgytojams, ir atliekų tvarkytojams.
Ypač valgytojams, nes statistika liudija, kad net 40 proc. maisto yra iššvaistoma būtent namų ūkiuose. Žmonės prisiperka jo per daug, o pasibaigus produktų galiojimo laikui meta lauk. Ir tik tose valstybėse, kuriose yra galimybė maisto likučiams iš namų ūkių atskirai surinkti, jie panaudoti arba kompostui gaminti, arba biojėgainėse energijai gaminti.
Naikina net bioįvairovę
Grūdų produktai, duona, vaisiai ir daržovės, šakniastiebiai, mėsa, žuvis ir pienas. Tai produktai, kurie dažniausiai atsiduria šiukšliadėžėse. Taip jau yra – žmonės viso šio išmetamo maisto vertę sieja su jo įsigijimo kaina, tačiau tai tėra dalis tikrosios vertės.
Pasak Lietuvos vartotojų instituto prezidentės Zitos Čeponytės, maisto vertę sudaro ne tik žaliavos kaina, bet energijos ir darbo jėgos sąnaudos, pradedant žemdirbių ūkiais, baigiant viryklėmis virtuvėse.
„Mėsos lyg ir nedaug išmetama, bet pūvant krūvis aplinkai tenka didelis, – patikino Z.Čeponytė. – Apskritai žmonės juk nemato, kokią įtaką intensyvi žemdirbystė daro klimato kaitai ar bioįvairovės nykimui, kiek daug auginant žaliavas sunaudojama energijos ir vandens. Pavyzdžiui, 1 kg jautienos pagaminti, tiksliau – gyvuliui užauginti, sunaudojama 15,4 tūkst. litrų vandens, 1 kilogramui duonos – apie 1,8 tūkst. litrų“, – sakė Z.Čeponytė.
Ji neabejoja – dėl maisto švaistymo prevencijos daugiausia dėmesio būtina skirti vartotojams – jiems ugdyti ir šviesti. Tačiau reikia ir maisto likučiams rūšiuoti pritaikytos infrastruktūros. „Pati gyvenu daugiabutyje, neturiu galimybės rūšiuoti maisto atliekų, nes nėra kur jų padėti“, – užsiminė ji.
Cheminių reakcijų grandinė
Maisto atliekų rūšiavimas neaplenks ir Lietuvos. Tačiau kaip tai bus daroma? Tikslaus atsakymo į šį klausimą dar nėra.
„Privačių namų savininkams paprasčiau. Jie ir šiuo metu gali kaupti maisto atliekas ir jas kompostuoti. O kaip bus surenkami maisto likučiai daugiabučiuose, dar nėra sutarta“, – sakė Aplinkos ministerijos Atliekų valdymo skyriaus vedėja Laura Zukė.
Tačiau, anot specialistės, pamažu lietuviai mokosi rūšiuoti atliekas, patirties vis daugėja, situacija jau gerėja. Tikėtina, kad greta susiformavusių įpročių atsiras ir noras atskirti maisto likučius nuo kitų atliekų.
„Visų ES valstybių tikslas yra bendras – gerokai sumažinti maisto atliekų, patenkančių į sąvartynus, kiekį. Tai neišvengiamai susiję su aplinkosauga. Patekusios į sąvartynus maisto atliekos, kaip ir kitos organinės medžiagos, ima irti. Cheminio proceso metu susidaro įvairios organinės rūgštys, kurios daro įtaką tolesnei cheminei reakcijai. Tokiu būdu terpėje, kurioje nėra deguonies, susidaro metano dujos, skatinančios šiltnamio efektą. Be to, esant tokiai „laboratorijai“ sąvartynuose ir iš kitų atliekų susidaro cheminiai junginiai – filtratas, kuris labai pavojingas aplinkai“, – paaiškino L.Zukė.
Dar viena blogybė – maisto atliekos, patekusios į bendrą konteinerį, užteršia viską, kas tik jame yra, kartu ir išmestą popierių. Taigi net ir perrūšiavus konteinerių turinį mechaniniuose biologiniuose atliekų apdorojimo įrenginiuose susikaupia netinkamų perdirbti atliekų. Vienos jų gali būti deginamos, kitos – kompostuojamos, trečios – išgabenamos į sąvartyną.
