Praeities įspaudai – senuose medžiuose

Kokia nauda iš tų senųjų medžių? Ar verta juos saugoti? Gamtininkai šiuos klausimus prarytų kaip citrinos griežinį. Juk tai gyva ir tautos, ir gamtos istorija.

 Prieš porą metų nuvirtęs Trainiškio ąžuolas turi savo vaikaitį – sodinuką, kuris suleido šaknis į senolio vietą.  <br> A.Srėbalienės nuotr.
 Prieš porą metų nuvirtęs Trainiškio ąžuolas turi savo vaikaitį – sodinuką, kuris suleido šaknis į senolio vietą.  <br> A.Srėbalienės nuotr.
 400 metų senumo ąžuolas Kazitiškio kaime dunkso privačioje žemėje. <br> A.Srėbalienės nuotr.
 400 metų senumo ąžuolas Kazitiškio kaime dunkso privačioje žemėje. <br> A.Srėbalienės nuotr.
 400 metų senumo ąžuolas Kazitiškio kaime dunkso privačioje žemėje. <br> A.Srėbalienės nuotr.
 400 metų senumo ąžuolas Kazitiškio kaime dunkso privačioje žemėje. <br> A.Srėbalienės nuotr.
 Ąžuolas ant Ladakalnio. <br> A.Srėbalienės nuotr.
 Ąžuolas ant Ladakalnio. <br> A.Srėbalienės nuotr.
 1934 metais ant Ginučių piliakalnio prezidentas A.Smetona buvo pasodinęs ąžuolą - tautos vienybės simbolį, o kaimo bendruomenė pastatė akmenį ir iškalė metus.<br> A.Srėbalienės nuotr.
 1934 metais ant Ginučių piliakalnio prezidentas A.Smetona buvo pasodinęs ąžuolą - tautos vienybės simbolį, o kaimo bendruomenė pastatė akmenį ir iškalė metus.<br> A.Srėbalienės nuotr.
 Trainiškio ąžuolas, kaip ir kiti seni medžiai, labai svarbūs bioįvairovei.  <br> A.Srėbalienės nuotr.
 Trainiškio ąžuolas, kaip ir kiti seni medžiai, labai svarbūs bioįvairovei.  <br> A.Srėbalienės nuotr.
 Trainiškio ąžuolas, kaip ir kiti seni medžiai, labai svarbūs bioįvairovei.  <br> A.Srėbalienės nuotr.
 Trainiškio ąžuolas, kaip ir kiti seni medžiai, labai svarbūs bioįvairovei.  <br> A.Srėbalienės nuotr.
 Trainiškio ąžuolas, kaip ir kiti seni medžiai, labai svarbūs bioįvairovei.  <br> A.Srėbalienės nuotr.
 Trainiškio ąžuolas, kaip ir kiti seni medžiai, labai svarbūs bioįvairovei.  <br> A.Srėbalienės nuotr.
 Trainiškio ąžuolas, kaip ir kiti seni medžiai, labai svarbūs bioįvairovei.  <br> A.Srėbalienės nuotr.
 Trainiškio ąžuolas, kaip ir kiti seni medžiai, labai svarbūs bioįvairovei.  <br> A.Srėbalienės nuotr.
 Katrinos liepa Saulkrasctuose, Latvijoje.<br> R.Danisevičiaus nuotr. 
 Katrinos liepa Saulkrasctuose, Latvijoje.<br> R.Danisevičiaus nuotr. 
 Obelynės parkas greta Kauno. <br> A.Srėbalienės nuotr. 
 Obelynės parkas greta Kauno. <br> A.Srėbalienės nuotr. 
 Latvijoje, Turaidos muziejaus-rezervato teritorijoje – kelių šimtų metų senumo medžių ratas. <br> R.Danisevičiaus nuotr. 
 Latvijoje, Turaidos muziejaus-rezervato teritorijoje – kelių šimtų metų senumo medžių ratas. <br> R.Danisevičiaus nuotr. 
 Latvijoje, Turaidos muziejaus-rezervato teritorijoje – kelių šimtų metų senumo medžių ratas. <br> R.Danisevičiaus nuotr. 
 Latvijoje, Turaidos muziejaus-rezervato teritorijoje – kelių šimtų metų senumo medžių ratas. <br> R.Danisevičiaus nuotr. 
 Juodalksnių giria Saulkrastuose, Latvijoje. <br> R.Danisevičiaus nuotr. 
 Juodalksnių giria Saulkrastuose, Latvijoje. <br> R.Danisevičiaus nuotr. 
 Senoji liepa Valmieroje, Latvijoje.  <br> R.Danisevičiaus nuotr. 
 Senoji liepa Valmieroje, Latvijoje.  <br> R.Danisevičiaus nuotr. 
 Senoji Turaidos liepa. <br> R.Danisevičiaus nuotr. 
 Senoji Turaidos liepa. <br> R.Danisevičiaus nuotr. 
Daugiau nuotraukų (16)

„Lietuvos rytas“

Jun 29, 2018, 12:36 PM, atnaujinta Jun 29, 2018, 5:27 PM

Kam to reikia?

Lietuviai su latviais jau yra sukirtę rankomis – mokslininkai kartu ėmė rūpintis senaisiais sodais ir tuo, kaip atkurti senolių pamėgtas senąsias vaismedžių veisles.

Tačiau ir vienai, ir kitai tautai rūpi ne tik vaismedžiai. Lietuviai, kaip ir latviai, saugo ne vieną amžių žaliuojančius medžius suteikdami jiems gamtos paminklų statusą.

„Tai kam gi to reikia?“ – išsprūdo klausimas, kai Aukštaitijos nacionaliniame parke, Lūšių ežerą vagojant kateriu, kalba pasisuko apie ąžuolus – saugomus gamtos paminklus.

„Juk tai gamtos turtas. Jei jau medis ištvėrė šimtmečius, reikia jam pagelbėti ir garbioje senatvėje. Kiekvienas jų turi savo istoriją ir yra ne tik gamtos, bet ir kultūros vertybė“, – patikino Aukštaitijos nacionalinio parko direktorius Gedas Kukanauskas.

Tad kaip medžiams pagelbėti garbioje senatvėje?

„Nedėkite savo norų ant mano šakų ir šaknų, nes dusdamas po akmenų sluoksniu nebepakeliu jūsų norų į dangų“, – štai toks užrašas pasitinka lankytojus, užkopusius ant šiame nacionaliniame parke dunksančio Ladakalnio.

Pasak G.Kukanausko, yra tam tikrų reikalavimų, kurių reikia paisyti, kad medžiai gyventų kuo ilgiau. Pavyzdžiui, aplink juos nustatoma apsaugos zona, kurioje negalima nei tręšti, nei arti žemės, nes tai gali pažeisti šaknis.

Ir kaip tik tuo metu, kai kateris ėmė judėti palei Kazitiškio kaimo pakrantę, G.Kukanauskas mostelėjo ranka į ąžuolą, žaliuojantį ant aukšto šlaito. Pasirodo, šiam medžiui yra per 400 metų.

„Jį reikėtų paskelbti gamtos paminklu, tačiau jis auga privačiame sklype, ir tik nuo žemės savininko geros valios priklauso, ar tai bus padaryta. Viena, turi būti sudaryta galimybė žmonėms lankyti tokius medžius, o jis įsitaisęs netoli trobos. Antra, sklypo savininkui tektų laikytis ir apsaugos reikalavimų. Tad viską su juo ir reikia derinti“, – sakė G.Kukanauskas.

Ne tik gamtos paminklai

Senieji medžiai yra ne tik žmonijos istorijos ir įvairių įvykių liudininkai. Tai ir tobulos įvairios gyvūnijos buveinės. Taigi keldami lapų vainikus į dangų jie kartu sudaro sąlygas kitokiai gyvybei.

Vyresnių nei 400 metų ąžuolų Lietuvoje nedaug. O jie labai svarbūs bioįvairovei: gilėmis maitinasi paukščiai, voverės, ant kamienų auga įvairių rūšių samanos bei kerpės, jų ertmėse dienomis slepiasi šikšnosparniai.

Dūlėjančioje medienoje ir iš jos išaugančiose kempinėse įsikuria retų rūšių vabalai, pavyzdžiui, elniaragiai, kempinvabaliai, auksavabaliai ir net ypač reti – niūriaspalviai auksavabaliai, didieji ąžuoliniai ūsuočiai ir kiti. Teigiama, kad apie 700 vabzdžių rūšių yra susiję su senaisiais drevėtaisiais ąžuolais.

Štai toks įrašas pasitinka žmones, užsukančius pasižiūrėti Trainiškio ąžuolo. Nors vėtra šį 600 metų galiūną prieš porą metų paguldė ant žemės, jo istorija nesibaigė – jis išliko mažosios gyvūnijos būstu.

Pasak Aukštaitijos nacionalinio parko kultūrologės Sigitos Mudinienės, ąžuolas turi savo vaikaitį – sodinuką, kuris suleido šaknis į senolio vietą. Jį mokslininkai „klonavo“ iš senojo ąžuolo maždaug prieš dešimtį metų. Taigi genetiškai tai absoliučiai toks pat medelis.

Latvijoje medžiai gerbiami

Turistai, keliaujantys Latvijos pajūriu ir stabtelėję Saulkrastuose pažiūrėti Baltosios kopos, prie pažintinio tako vartų atkreipia dėmesį į didingus medžius. Latviai juos saugo kaip savo akį, nes tai – istorijos liudininkės Katrinos liepos, kurioms per 200 metų.

Pasak Saulkrastų gidės Dagnijos Gurtinios, šiuos medžius pasodino Rusijos imperatorė Jekaterina II, per Vidžemę keliaudama 1764 metais. Esą imperatorė traukė iš Vokietijos į Sankt Peterburgą ir sustojusi nusimaudyti ir pailsėti taip įamžino savo atminimą. Ne šiaip sau ši Saulkrastų vieta dar vadinama Katrinbade.

„Medžiai pasakoja ir miestų istoriją. Pavyzdžiui, neseniai buvo surasta Saulkrastų kronika, kuri paliudijo miestą turint dar vieną gamtos paminklą. Tai vienintelė Latvijoje juodalksnių giria, kronikoje aprašyta 1920 metais“, – pasakojo D.Gurtinia.

Apskritai latviai ypač daug dėmesio skiria medžiams – gamtos paminklams išsaugoti. Ir piešia jų simbolius herbuose. Vienas tai padariusių miestų – Valmiera.

„Valmieros muziejaus teritorijoje auga liepa senolė. Paprastai skaičiuojama, kad tuomet, kai liepos kamieno apimtis siekia tris su puse metro, medžiui yra daugiau nei šimtas metų. Mūsiškė liepa storesnė“, – sakė Valmieros turizmo informacijos centro darbuotoja Inita Neratnė.

Šiuo metu Valmieroje vyksta projektas, kurio metu moksleiviai ieško, matuoja, suranda ir aprašo daugiau nei šimto metų senumo medžius. Pasak I.Naratnės, jie bus saugomi valstybės, nes tai patys tikriausi šalies istorijos liudininkai.

Talkina ir arboristai

Latvijoje, greta Siguldos esančiame Turaidos muziejuje-rezervate, yra vieta, kurioje žmonių žvilgsniai kyla į dangų. Tai medžių ratas Dainų parke.

„Ši vieta žmonėms tapo ypač patraukli. Jiems čia patinka pabūti, nurimti, pasiklausyti lapų šnaresio ir paukščių ulbesio. O ir istoriškai tai svarbi vieta. Tai Turaidos dvarui priklausiusio sodo vieta. Viename jo kampų buvo padaryta poilsiui skirta vieta ir apsodinta medžiais, kad jie mestų šešėlį.

Buvome pamiršę, kad ji egzistavo, nes visas kalnas buvo apžėlęs šabakštynais. Bet pradėjus kurti vietą skulptūrų parkui ir valant kalną buvo aptiktas šis medžių ratas, kuriam, kaip manoma, per 200 metų“, – pasakojo Turaidos muziejaus-rezervato gidė Gunta Zakytė.

Jos teigimu, muziejuje yra skyrius, kuris rūpinasi senaisiais medžiais.

„Turime sutartį su organizacija „Labie Koki“ („Geri medžiai“), kurioje arboristai senuosius medžius išgeni ir prižiūri taip, kad jie kuo ilgiau gyventų“, – sakė G.Zakytė. Senieji medžiai yra ne tik žmonijos istorijos ir įvairių įvykių liudininkai. Tai ir įvairios gyvūnijos buveinės. Prieš porą metų nuvirtęs Trainiškio ąžuolas turi savo vaikaitį – sodinuką, kuris suleido šaknis į senolio vietą.

Prižiūri T.Ivanausko sodą

„Turime ir obelų, kurioms – 80-90 metų. Jos nugenimos, prižiūrimos. Užsieniečiai būna priblokšti, kai rudenį juos pavaišiname obuoliais. Jie tokių nebūna valgę“, – užsiminė Turaidoje G.Zakitė.

Lietuviai suskato daryti tą patį – rūpintis senaisiais sodais ir parkais.

Prie Kauno esantis Obelynės botanikos parkas – tai Simono Stašaičio valdos. Jis jame dirba ir už gamtininką, ir už ūkvedį, ir už ekskursijų gidą, nors iš tiesų yra muziejininkas.

„Parko medžių priežiūra nėra sudėtinga, bet darbo daug. Būtina nugenėti tas medžių šakas parke, kurios kelia grėsmę žmogui.

O T.Ivanausko sodintą sodą tik šiemet pradėjome gaivinti. Dirbu vienas, tad pusę jo sutvarkiau, kitą pusę vėliau iošgenėsiu

Toms obelims 60-70 metų, ne visos iš karto pasodintos. T.Ivanauskas augindavo atsivežtas obelaites, stebėdavo, ar jos prisitaiko prie mūsų klimato sąlygų – ar joms tinka, ir tik tada pardavinėdavo sodinukus.

Jis sudarydavo ir veislių sąrašus, pagal kuriuos rekomenduodavo sodinti. Sodininkystė jam buvo svarbi, bet turėjo jis ir lapyną – kailinių žvėrelių fermą. Už kailiukus išsipirko žemę ir tada jau ėmėsi sodino parką“, – pasakojo S.Stašaitis.

Jo teigimu, ypač svarbu išsaugoti tai, ką sukūrė T.Ivanauiskas. Pavyzdžiui, šiemet pavasarį sode buvo atsodintos penkios obelaitės – tokių senųjų veislių sodinukai, kurios anksčiau augo Obelynėje, bet buvo išpjautos, pavyzdžiui, „Lietuvos pepino“.

„Žmonės specialiai atvažiuoja į Obelynę pažiūrėti, kaip atrodo senųjų veislių obelys bei kokio skonio jų obuoliai. Į madą grįžo senųjų lietuviškų veislių vaismedžiai. Žmonės gręžiasi į praeitį, į senąsias sodininkystės tradicijas, nori jas atgaivinti“, – užsiminė S.Stašaitis.

Apskritai T.Ivanauskas buvo vienas iš pirmųjų gamtininkų, prakalbusių apie žmonių daromą žalą aplinkai bei būtinumą saugoti retas augalų rūšis.

Parke – įspūdinga kolekcija

Parkui bei sodui sklypą gamtininkas Tadas Ivanauskas įsigijo 1930 metais, tuo metu – 8 hektarus žemės. Tačiau ilgainiui dėl pretendentų užmačių plotas susitraukė perpus.

Taigi kitas T.Ivanausko palikimas – tai gamtos paminklu tapęs parkas, kuriame medžių sodinukus jis pats kasė į žemę: atsigabentus iš ekspedicijų įvairiose šalyse, paties skiepytus, paties – paaugintus.

Pavyzdžiui, vartus į parką atkelia Amerikinė didžialapė liepa – medis, kuriam įskiepį T.Ivanauskas atsivežęs iš savo gimtinės Baltarusijoje – iš Liebiodkos.

Pasak S.Stašaičio, storiausi parko medžiai yra didžiosios tujos, pasodintos 1923-1924 metais. Greta jų skečiasi tokį pat amžių nugyvenusios Vakarinės tujos.

Svetimšalės eglės, įvairių rūšių maumedžiai bei kėniai, turkinis riešutmedis, raudonlapis bukas, baltažiedė robinija, įskiepytų formų ąžuolai, balkaninė pušis, šermukšnis, geltonžiedis kaštonas, bekotis ąžuolas, amūrinis kamščiamedis.

Tai – tik dalis parko medžių, pasodintų gamtininko T.Ivanausko ir tokių, apie kurių atsiradimo istoriją pasakoja S.Stašaitis. Jo teigimu, kiekvienas augalas žydi vis kitu laiku, kas pusę mėnesio galima pamatyti vis kitokį parką.

Apskritai T.Ivanauskas Obelynėje sukaupė vieną turtingiausių šalies dendrologinių kolekcijų, kurią sudaro apie 300 įvairių rūšių bei formų medžių ir krūmų.

Pasak muziejininko, parko reliktai – tai europinis kukmedis ir jo hibridinės kūgiškos formos atmaina – dygusis kukmedis, kilęs iš Tolimųjų Rytų.

Obelynėje auga ir vieni iš seniausių planetos medžių – dviskiautis ginkmedis ir metasekvoja, T.Ivanausko pasodinti maždaug pieš 60 metų. „O, moterys yra rinkėjos – jos į parką ateina ior puokštėms konkorėžių prisirinkti, ir ginkmedžio lapų – taip pat“, – šyptelėjo S.Stašaitis.

 

 

Prezidentų ąžuolai

Medžiai specialiai sodinami tam, kad paliudytų istoriją. Pavyzdžiui, 1934 metais ant Ginučių piliakalnio prezidentas Antanas Smetona buvo pasodinęs ąžuolą – tautos vienybės simbolį, o kaimo bendruomenė dar pastatė akmenį ir iškalė metus.

Sovietmečiu visa tai buvo išniekinta. Ąžuolas nurėžtas, akmuo nuridentas į Linkmenų ežerą. Kai atkūrus nepriklausomybę ąžuolą sumanė atsodinti prezidentas A.Brazauskas, nebepavyko. Mat piliakalnis yra archeologijos paveldas.

Taigi ąžuoliukas A.Smetonai atminti buvo įkastas ties Ladakalniu, kur žemė tin- kama, o kartu šaknis suleido ir A.Brazausko ąžuoliukas. Dabar toje vietoje žaliuoja aštuoni prezidentų ąžuoliukai.

Norėdami komentuoti turite prisijungti.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.