Žiedinė ekonomika – tai ne tik perdirbtos atliekos, bet ir elgesio bei gamybos pokyčiai, pastojantys kelią pakuočių atliekų kalnams. Toks apibrėžimas naudojamas ir Lietuvoje, kur pastaruoju metu ir verslas, ir viešasis sektorius suka galvą, kokios priemonės būtų veiksmingiausios, kad plastiko atliekų kiekis imtų mažėti.
Skaičiai – solidūs
Turėtume būti ramūs? Vargu, nes žiedinės ekonomikos tikslai, kuriuos turėsime pasiekti, atrodo ambicingi.
Numatyta, kad iki 2035-ųjų atliekų šalinimas sąvartynuose turi susitraukti iki 10 proc. nuo šiuo metu esančių beveik 30 proc.
Komunalinių atliekų perdirbimas per ateinančius 17 metų turi padidėti iki 65 proc. nuo dabartinių 48 proc. Perdirbtų pakuočių kiekis iki 2030 metų turi pasiekti 70 proc. Tai kurgi kelyje žiedinės ekonomikos link klupinėjama?
Pasak aplinkos ministro Kęstučio Navicko, žiedinė ekonomika prasideda ir įsitvirtina ten, kur pirmenybė teikiama inovacijoms, sudarančioms sąlygas atliekų prevencijai.
Tad tinkamas pirminis rūšiavimas, gamintojų ir importuotojų solidarumas surenkant pakuočių atliekas ne tik miestuose, bet ir regionuose bei skaidri jų apskaita yra svarbiausi iššūkiai, kurie, anot ministro, yra susiję su žiedine ekonomika.
Jis užsiminė ir apie tai, kad Vyriausybė vienkartinėms neperdirbamoms pakuotėms yra parengusi diferencijuoto mokesčio įstatymą. Tai – viena priemonių, turinčių paskatinti įmones pakeisti pakuotes į tokias, kokias galima perdirbti arba panaudoti daug kartų.
„Europarlamentarai derybose dėl naujojo ES biudžeto kalba ir apie tai, kad valstybių narių įnašas į ES biudžetą turėtų priklausyti ir nuo neperdirbto plastiko pakuočių atliekų kiekio. Tokią idėją iš esmės palaikome, nes geriausias plastikas yra tas, kuris apskritai nepatenka į rinką“, – užsiminė ministras.
Kur atsiduria atliekos?
Pasak Aplinkos ministerijos Atliekų departamento direktorės Agnės Bagočiutės, patikimi statistikos duomenys Europos Sąjungos institucijose gaunami tik po dvejų metų, todėl net ir šiuo metu kalbant apie atliekų prevenciją vis dar remiamasi 2016-ųjų statistika.
„Lietuva padarė pažangą, nes nuo 2011-ųjų iki 2016-ųjų komunalinių atliekų šalinimas sąvartynuose mažėjo, tačiau kaip iš tikrųjų pakito tendencijos, galėsime įvertinti tik turėdami 2017-ųjų duomenis. Pagal kompostuojamų ir perdirbamų atliekų kiekį ES valstybių vidurkį pasiekėme 2016 metais. Tačiau Lietuva dar turės dėti pastangas norėdama įgyvendinti ambicingus žiedinės ekonomikos tikslus – dar labiau padidinti atliekų perdirbimą, sumažinti šalinimą sąvartynuose, skatinti visuomenę ir verslą rinktis produktus, pagamintus iš antrinių žaliavų“, – sakė A.Bagočiutė.
Vis dėlto vienas svarbiausių iššūkių vis dar yra atliekų rūšiavimas. Nors, pasak A.Bagočiutės, džiugu pastebėti, kad, 2018 metų Aplinkos ministerijos užsakymu atliktos apklausos duomenimis, per metus ryškiai padaugėjo rūšiuojančių visas atliekas, – tai darantys teigė 47 proc. gyventojų, arba 5 proc. daugiau nei pernai. Tačiau, palyginti su ankstesniais metais, tiek pat – 18 procentų – šiųmečio tyrimo dalyvių prisipažino nerūšiuojantys atliekų. Daugiau kaip pusė jų kaip pagrindinę priežastį įvardijo konteinerių nebuvimą šalia namų, nors pernai šis argumentas nevyravo.
2016-aisiais rūšiuojančių gyventojų dėka perdirbta beveik pusė komunalinių atliekų. Atliekų departamento direktorė pa-brėžia, kad 2016 m. vasario mėnesį visuotinai pradėta taikyti užstato už vienkartinę pakuotę sistema reikšmingai pagerino gėrimų pakuočių, ypač plastikinių butelių, surinkimo ir perdirbimo rezultatus. Įvedus šią sistemą jau 2017 metais perdirbti surinkta daugiau nei 90 proc. gėrimų pakuočių, kurioms taikoma užstato sistema.
Kas trukdo judėti į priekį?
Nepaisant to, į sąvartynus patenkančių atliekų kiekį dar reikia sumažinti tris kartus. Kaip to pasiekti?
Pasak Europos Komisijos (EK) Aplinkos generalinio direktorato Žaliosios ekonomikos departamento direktoriaus Kęstučio Sadausko, atliekos tėra dalis žiedinės ekonomikos koncepcijos – galutinis daiktų egzistavimo etapas.
„Deramai netvarkydami atliekų žiedinės ekonomikos nesukursime, todėl ši sritis ir yra labiausiai reglamentuojama. Nors Europa pirmauja pasaulyje, situacija nėra patenkinama. Dėl to pri- imami teisės aktai, kuriuose numatyta iki 2035 metų perdirbti ne mažiau kaip 65 proc. komunalinių atliekų. Yra šalių, kurios netoli tikslo, bet yra ir tokių, kuriose jos visai neperdirbamos“, – tvirtino K.Sadauskas.
Kiek realiai ES valstybės perdirba atliekų, taip pat neaišku. Mat, anot pašnekovo, iki šiol buvo palankios sąlygos manipuliuoti statistika, nes galiojo keletas atliekų skaičiavimo metodų, o palyginti skirtingus duomenis – sunku. Todėl buvo pakeista teisinė bazė, ir liko vienas skaičiavimo metodas.
Dar viena problema – negaliojanti gamintojų atsakomybė, nes realiai pakuočių atliekų sutvarkymo išlaidos perkeliamos ant gyventojų pečių.
„Išplėstinės atsakomybės schemos neveikė, todėl EK nutarė, kad visos atliekų tvarkymo schemos turės būti audituojamos, o sutvarkymo kaina turės atitikti keletą kriterijų, pavyzdžiui, perdirbamumo. Taigi atsiras daugiau skaidrumo ir verslas tose schemose noriau dalyvaus“, – teigė K.Sadauskas.
O kur Lietuva?
Lietuva palaiko žiedinės ekonomikos tikslus, nors ir pripažįsta, kad bus iššūkių siekiant pasiekti kai kuriuos iš jų, įsitikinęs EK Miestų darbotvarkės Žiedinės ekonomikos politikos formavimo komiteto narys Visvaldas Varžinskas.
„Kombinuotos plastiko pakuotės yra didelis iššūkis. Dabar jos deklaruojamos kaip polipropilenas – perdirbamas termoplastinis polimeras. Bet iš tikrųjų to juk nedaroma. Todėl teisinis reguliavimas turi keistis“, – neabejoja V.Varžinskas.
Anot įstaigos „Žaliasis taškas“ vadovo Kęstučio Pociaus, tarptautiniai seminarai išryškino ydą – plastikinės pakuotės yra problema visame pasaulyje. Ir ji vis didėja – skaičiuojama, kad apie 2050 metus vandenynuose plūduriuojančio plastiko salos svers daugiau, nei juose esančios žuvys. Tad ką daryti? Pasak K.Pociaus, būtina jį tinkamai perdirbti.
„Plastiko pakuotės juk reikalingos tam, kad maisto produktai išliktų saugūs, greitai negestų. Jei visos jos būtų pakeistos, kiltų kita – maisto atliekų – problema. Ką daryti tokioje situacijoje, būtina diskutuoti ir su mokslininkais“, – užsiminė K.Pocius.
Jo nuomone, kaip perdirbti plastiką, yra ir gerų sprendimų, ir galimybių. Bet šiuo metu svarbiausia – gerinti jo surenkamumą: plėtoti rūšiavimo infra- struktūrą.
Nėra pakankamai žaliavų
„Jei mūsų klientai paprašytų pakuotes gaminti iš antrinių žaliavų, technologiškai tai galėtume padaryti. Bet realiai jų net neturime.
Vokietijoje gamybai šiuo metu sunaudojama net 60 proc. antrinių žaliavų, o Lietuvoje jų negalime gauti. Jei pirktume svetur, kaina būtų dukart didesnė, nei perkant pirminę žaliavą – granules“, – sakė bendrovės „Putokšnis“ vadovas Dovydas Stulpinas.
Kita problema, pasak D.Stulpino, – surūšiuotą antrinę žaliavą išgraibsto kitos industrijos įmonės. Taigi senas plastiko butelis netampa nauju buteliu, bet panaudojamas, pavyzdžiui, vyniojimo medžiagai gaminti.
Išvada? Reikia inovacijų
Anot V.Varžinsko, žiedinę ekonomiką valdo trijulė: finansai, aplinkosauga ir verslas. Taigi tose valstybėse, kuriose tikrai veikia gamintojų atsakomybė, jie ir skaičiuoja išlaidas.
„Pavyzdžiui, Italijoje biuruose labai populiari kava iš kapsulių. Bet per metus tų daugiasluoksnio plastiko kapsulių susidarydavo net 12 tūkst. tonų ir už visa tai gamintojai klojo pinigus. Kol rado išeitį – ėmė gaminti kapsules iš pieno rūgšties, kurios kompostinėse suyra vos per šešias dienas“, – pavyzdį pateikė V.Varžinskas.
Gamintojus imtis inovacijų verčia didelis realus mokestis ir už vienkartinių kavos puodelių sutvarkymą. Tai privertė pasukti galvą ir jie jau sugalvojo, kaip impregnuoti popieriaus plaušą nebenaudojant plastiko.
O ir EK verslui, anot V.Varžinsko, yra parengusi „staigmeną“ – prašys mokesčio už neperdirbamą plastiką. Lietuva tokio mokesčio irgi neišvengs. Dėmesys bus sutelktas ir į vienkartinius iškylų indus, vienkartinius plastikinius šiaudelius, ausų krapštukus.
„EK siekia uždrausti tam tikrus produktus ir skatina įvesti didesnius mokesčius. Lietuvoje savo ruožtu siekiame diferencijuoti mokesčius už pakuočių atliekas – neperdirbamoms pakuotėms turi būti mažiausiai palankios sąlygos atsidurti rinkoje. Tad jų gamintojai turi būti suinteresuoti imtis inovacijų“, – pritarė ir K.Navickas.
