Pajūrio regioninio parko direktorius Darius Nicius pasakojo, kad bene daugiausiai dėmesio nuo rudens skiriama smėlio eroziniams židiniams – jie uždengiami šakomis tam, kad būtų sulaikytas smėlis.
„Tokia krantotvarka reikalinga tam, kad būtų užtikrinta kranto liniją, kad jos neužlietų, kad neprarastume sausumos plotų. Pasivaikščioti pajūriu žmonės mėgsta visais metų laikais ir visi nori plataus ruožo. Todėl reikia pasirūpinti smėliu ir kopomis ten, kur jos yra. Svarbu, kad kopų smėlio neišpustytų vėjas. Vėjas nupučia jį į žemyninę dalį, jeigu nėra augalų. Tada kopa tampa žemesnė ir per audrą nebegali apsaugoti teritorijos nuo vandens užliejimo. Gelbsti ir dirbtinai suformuoti kopagūbriai. Vienas ryškiausių yra Kuršių nerijoje – 10 m aukščio, jis matyti žvelgiant nuo Smiltynės link Nidos”, – teigė D. Nicius.
Smėlį sulaiko tvoros iš šakų
D.Nicius paaiškino, kad prie kopų irimo prisideda ir žmonės. Pavyzdžiui, kai poilsiaudami jie prigula ar prisėda kopose, tose vietose sumažėja galimybė augti augalams, kurie smėlį sulaiko. Lietuvos pajūrio smėlis – baltas ir birus, tad papūtus vėjui lengvai susidaro duobės. „Jeigu kyla uraganinis vėjas, jis staigiai įsisuka ir padaro didelę duobę, o ten buvusiu smėliu užpusto pušis. Šios pradeda džiūti, degraduoti”, – paaiškino D. Nicius.
Tam, kad vėjas smėlio neišpustytų ten, kur nereikia, tveriamos tvoros iš šakų. Taip pamažu formuojamos kalvelės, kurios per audras dar ir sulaiko vandenį bei apsaugo teritorijas nuo užliejimo. Deja, pasak D. Niciaus, jau kelis dešimtmečius natūralaus smėlio pajūryje mažėja.
„Anksčiau povandeninės srovės atnešdavo smėlio, kad ir su nuosėdomis. Jis migruodavo iš pietų į šiaurę, pas mus atkeliaudavo iš Kaliningrado srities. Bet smėlio pernašos per 50 metų labai sumažėjusios. Krantai smėliu nepasipildo. Todėl ir aktualu esamą smėlį sulaikyti. Tvorelės – kol kas pigiausias ir geriausias būdas. Kai kurioms teritorijoms Palangoje ir Melnragėje numatytas dirbtinis papildymas smėliu”, – kalbėjo D. Nicius.
Pasak D. Niciaus, dauguma galvoja, kad visą Lietuvos pajūrį sudaro vien smėlio kopos. Tačiau Pajūrio regioniniame parke dalį teritorijos užima skardžiai, o paplūdimai prasideda iškart už jų. Skardžiams taip pat reikalinga ypatinga priežiūra.
„Olando kepurė – vienas lankomiausių objektų Lietuvoje. Žmonės čia atvažiuoja ištisus metus. Išmindoma augalinė danga, atsiranda eroziniai židiniai, o mūsų rūpestis juos pridengti šakomis, nes priešingu atveju pagreitėtų skardžio irimas. Tačiau taip sumažinamas tik žmonių daromas poveikis skardžio viršui, ant jo esančiam miškui ir žolei. Patys skardžiai yra molingi, todėl šakomis jo nesutvirtinsi. Kai kyla uraganiniai vėjai, susidaro nuošliaužų į paplūdimį. Tada žmonės stebisi, kodėl nieko nedarome, tačiau skardžio taip paprastai sutvirtinti negalima. Padėtų nebent betonas. Tačiau tokių priemonių nenaudojame”, – sakė D. Nicius.
Naikina invazinius augalus
Kuršių nerijos nacionalinio parko direktorė Aušra Feser sakė, kad šioje pajūrio teritorijoje šaltuoju metų laiku daugiausiai vyksta darbai, susiję su invazinių augalų gausos reguliavimu ir kopų išsaugojimu.
„Šiuo metu reguliuojame raukšlėtalapio erškėčio ir zuikiakrūmio gausą. Pavyzdžiui, erškėtis užimta dešimtis hektarų, per keliasdešimt metų padengė didelę dalį kopų paviršiaus ir išstumia vietinius augalus. Suprantame, kad galutinai jo nesunaikinsime, bet norime bent sumažinti jo augimo plotus”, – pasakojo A. Feser.
Darbai verda ir Pilkosiose kopose, dar vadinamose Mirusiomis – Naglių gamtos rezervate. Vėliau specialistai persikels į Parnidžio kraštovaizdžio draustinį ir Grobšto gamtos rezervatą. Iš čia esančių kopų yra šalinama sumedėjusi augalija.
„Klimatas šiltėja, vegetacijos laikotarpis ilgėja – visa tai kopoms tai ne į naudą. Riba tarp miško ir kopų yra pažengusi į rytus, tačiau tikimės, kad dabartiniai darbai užtikrins, kad kopos dar bent penkiasdešimt metų bus savo vietoje”, – tikisi A. Feser.
Pavasario pradžioje laukia didžiuliai apsauginio kopagūbrio tvirtinimo darbai. Kiek jų bus, priklauso nuo to kokio stiprumo audros praūš
Po metų atveš naujo smėlio
Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos ir miškų departamento Saugomų teritorijų ir kraštovaizdžio skyriaus vedėjas Vidmantas Bezaras pažymėjo, kad iš 90 km Lietuvos pajūrio, apie 70 km teritorijos yra saugoma, todėl šiose vietose būtinas ypatingas dėmesys, o bendrai visi tvarkymo darbai yra numatyti Pajūrio juostos tvarkymo plane ir šios juostos tvarkymo programoje. Jis taip pat išskyrė dvi pagrindines darbų kryptis – kopų tvirtinimą bei išsaugojimą ir pajūrio aprūpinimą smėliu.
„Lietuva pasirinko kelią tvirtinti kopas šakų pynimais. Karaliaučiaus krašte teko matyti sutvirtinimų senomis padangomis, kitos šalys tvirtina betonu, kala polius, bet mes renkamės natūralesnį būdą”, – teigė V. Bezaras.
Nuo kitų metų rudens pajūris bus aktyviai pildomas nauju smėliu, išsiurbtu iš jūros už 20 km nuo kranto. Smėlis bus pilamas Palangos paplūdimyje netoli tilto, nes šis labiausiai nukenčia per audras.
„Smėlio papildymą turbūt reikės kartoti kas 5-7 metus, nes jūra, kad ir po milimetrą, bet kyla. O vakarų Lietuvos žemės paviršius po milimetrą nusileidžia. Todėl kiekvienais metais bus vis sunkiau prižiūrėti pakrantę, jeigu išliks tokios pat tendencijos ir klimato šiltėjimas nesustos ”, – paaiškino V. Bezaras.
V. Bezaras pridūrė, kad artimiausiu metu arčiau paplūdimio yra numatyta įteisinti daugiau naujų vietų, kur poilsiautojų patogumui bus pastatyti tualetai ir praustuvai, o tai sumažins žmonių judėjimą per kopas.
