Jei tik oras bus palankus, daugybė turistų Pelkių dieną plūstels į šiaurinėje Nemuno deltos regioninio parko dalyje esančią Aukštumalės aukštapelkę. Be to, kad tai unikalus gamtos objektas, ji yra dar ir pirmoji pasaulyje mokslinėje monografijoje aprašyta aukštapelkė.
Turistus traukia tai, kas paprastai draudžiama
Pasak Nemuno deltos regioninio parko ekologo Roberto Kubiliaus, kiekvienais metais minint Pelkių dieną, turistų atvyksta vis daugiau. Mat didžiąją metų dalį šioje pelkėje lankytis yra draudžiama. O kai žemė įšąla, turistams pasivaikščioti leidžiama. Kaip pasakojo R. Kubilius, tada smalsuoliai gali pasiekti ir pasivaikščioti tokiose vietose, kur paprastai negalima kelti kojos.
Santykinai natūrali išlikusi tik vakarinė šios aukštapelkės dalis, joje yra daug vertingų buveinių, kur yra nykstančių ir saugomų augalų, gyvūnų, bei daugiau nei 300 pelkinių ežerėlių.
Išskirtinė, saugoma yra ir aukštapelkė Viešvilės valstybiniame gamtiniame rezervate. Pelkės sudaro trečdalį šio rezervato teritorijos. Pasak šio rezervato vyriausiosios biologės Astos Uselienės, ji išskirtinė tuo, kad yra labiausiai nuo jūros nutolusi vakarinio tipo aukštapelkė Lietuvoje. Ši pelkė gražiausia pavasarį – kai žydi, o žiemą ji sušąla. Tačiau pernai jai išskirtinis buvo ir ruduo.
„Praėję vasarą ir ruduo buvo labai sausi, dėl to pelkės irgi tapo sausos. Pirmą kartą upelio, kuris išteka iš pelkės, vaga šį rudenį buvo tuščia, vandens upeliui dėl karščių visai neliko“, – pasakojo A. Uselienė.
Pelkės anglies dioksidą sugeria geriau nei miškai
Pasak A. Uselienės, Viešvilės rezervato pelkėse, kaip ir kitose, auga augalai, kurie yra prisitaikę prie rūgščios terpės ir maistinių medžiagų nepritekliaus. Vienas iš įdomesnių – poledynmečio reliktu laikoma kupstinė kūlingė. Yra retų ir saugomų samanų rūšių, gyvena gervės.
Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos ir miškų politikos grupės vyriausioji specialistė Kristina Simonaitytė sakė, jog nors Lietuvoje pelkės užima tik nedidelę dalį šalies ploto, bet yra labai naudingos, atlieka svarbias funkcijas ir teikia įvairias paslaugas žmogui. Per metus Lietuvos pelkėse ir pelkinėse augavietėse bei šlapiuose miškuose sukaupiama apie 700 tūkstančių tonų anglies dioksido.
„Pelkės sugeria anglies dioksidą ir taip mažina neigiamą poveikį aplinkai, švelnina klimato kaitą. Kai kurių tipų pelkės šią funkciją atlieka netgi geriau negu miškai. Jos taip pat atlieka vandens reguliavimo funkcijas – pavyzdžiui, kylant potvyniui, pelkė lyg kempinė sugeria vandenį, ilgai jį išlaiko ir po truputį lėtai išleidžia. Be to, pelkėse randami augalai ir gyvūnai, kurių nėra niekur kitur“, – teigė K. Simonaitytė.
Pelkės saugomos ir atkuriamos visame pasaulyje
Žmonės pelkėse mėgsta lankytis dėl įvairių priežasčių – ten jie uogauja, grybauja arba turiningai leidžia laisvalaikį – organizuojami tiek žygiai, per kuriuos galima pasimurkdyti pelkėje, tiek paprasti, kai gamta galima gėrėtis vaikštant specialiai nutiestais takeliais.
Tiesa, K. Simonaitytė priminė, kad tų pelkių, kurios yra paskelbtos rezervatais, lankymas yra apribotas. Reikšmingiausiose pelkėse, pavyzdžiui, Aukštumalės ir kitose, yra vykdomi pelkių atkūrimo darbai. Atkurti pelkes imtasi, nes daug jų nusausinta siekiant kasti durpes ar derlingose žemėse užsiimti žemdirbyste. Tai pasaulinė problema, daugybė pelkių nusausinta ir Azijoje bei kitose pasaulio vietose. Tačiau kai gamtosaugininkai susigriebė, kokia didelė vertybė yra pelkės, imta jas saugoti ir atkurti.
Prieš daugiau nei 40 metų buvo pasirašyta Ramsaro konvencija, kurios tikslas yra išsaugoti svarbiausias žemės šlapynes – pelkes, ežerynus, upių deltas, lagūnas ir kitus objektus. Šiuo metu ją yra pasirašiusios apie 170 šalių, o Lietuva prisijungė 1993-aisiais. Pagal šią konvenciją Lietuvoje saugomi Čepkelių, Kamanų, Viešvilės, Žuvinto rezervatai ir Nemuno deltos regioninis parkas.
