Per sostinę – ant dviračio

Geriausia motyvacija automobilį iškeisti į aplinką tausojančią dviratę transporto priemonę – pavyzdžiai, įrodantys, jog į už kilometro įsikūrusią parduotuvę puikiausiai galima nueiti pėsčiomis, o į darbą miesto centre – numinti dviračiu. Lietuvoje pamažu keičiasi ir ilgą laiką buvęs gajus požiūris, jog dviračiai skirti tik rekreacijai ir laisvalaikiui, bet ne kaip kasdienė susisiekimo priemonė. Galbūt dėl to miestai nebesirenka, kas turėtų būti daroma pirmiau – miestiečiai skatinami aktyviau naudotis dviračiais ar įrengiami kokybiški dviračių takai.

 V.Ščiavinsko nuotr.
 V.Ščiavinsko nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Lrytas.lt

Mar 31, 2019, 1:39 PM

Ambicija – ranka pasiekiami dviračių takai

Valstybės įmonės „Susisiekimo paslaugos“ Susisiekimo dviračiais Vilniaus mieste projekto komandos vadovas, Tvaraus susisiekimo skyriaus projektų vadovas Antonas Nikitinas skaičiuoja, jog Vilniuje nutiesta apie 80 km kokybiškų dviračių takų, dar bent 50 km šis tinklas turėtų pailgėti per ateinančius dvejus metus.

Vienas ilgiausių dviračių takų – daugiau nei dešimties kilometrų – tęsiasi palei Neries krantinę – nuo Verkių iki pat Vingio parko. Kai kurios jo atkarpos šįmet tvarkomos atnaujinant ir įrengiant geros kokybės raudoną asfaltą, tad, kol vyksta darbai, anot pašnekovo, minant pedalus gali kilti nepatogumų.

Specialistas patvirtina – sistemiškiau dviračių jungtys pradėtos įrengti vos prieš 3 metus, per tą laiką nutiesiant ir atnaujinant bene 40 km takų, tačiau jų vis dar trūksta nemažoje dalyje miesto, todėl sostinės valdžios tikslas ambicingas – per artimiausius 2 metus esamus dviračių takus sujungti į pagrindinių takų tinklą, kad iš bet kurio tankiau gyvenamojo rajono būtų galima saugiai ir patogiai nuvykti tiek į darbą ar mokyklą, tiek pas draugus, į parduotuvę ar kitą norimą vietą.

Sostinėje apie 1,5 proc. kelionių darbo dieną sudaro kelionės dviračiu, o pačių dviratininkų – tų, kurie turi dviratį ir jį bent kartais naudoja, anot pašnekovo, yra gerokai daugiau. Vieno iš tyrimų duomenimis, tik 30 proc. vilniečių neturi dviračio.

Švieslenčių, įrengtų motyvuoti aktyviau naudotis dviračiais ir kaupti informaciją, kiek dviratininkų važiuoja tam tikru maršrutu, duomenimis, Gedimino pr. ne itin palankiais riedėti dviračiais spalio–gruodžio mėnesiais viena kryptimi pravažiavo 15,6 tūkst. dviratininkų (skaičiuojama tik juosta, esanti arčiau Kudirkos aikštės), Žvejų gatve – apie 16 tūkst.

Į klausimą, ar sostinę jau galima pravažiuoti aplinkai draugiška transporto priemone, A. Nikitinas atsakė optimistiškai: Vilnius didelis, bet po kelerių metų visus rajonus, kur gyvena daugiausia žmonių, bus galima lengvai pasiekti dviračiu. Pavyzdžiui, jau dabar labai paprasta nuvykti į svečius iš Viršuliškių į Karoliniškių gyvenamąjį rajoną – pastatytas naujas tiltas pėstiesiems ir dviratininkams.

Beje, Vilniaus miesto susisiekimo dviračiais vizija – kad artimiausiais metais 90 proc. vilniečių atstumas iki geros kokybės dviračių tako būtų ne didesnis kaip 1 kilometras.

Pavyzdžiui, pertvarkant kone 10 kilometrų ilgio transporto arteriją – Ukmergės gatvę – planuojama nutiesti apie 10 kilometrų dviračių ir pėsčiųjų takų, įrengti dvi reguliuojamas dviračių perėjas, pasodinti daugiau kaip 1500 medžių, prie gatvės sukurti apie 250 arų ploto dydžio skverą.

Įkvepia Olandijos pavyzdys

Lietuvos dviratininkų bendrijos narys Justas Ingelevičius sako, jog dviračių takais sostinės bent kol kas nepervažiuosi, bet to ir nereikia. Netgi Olandijoje, kur kone kokybiškiausia dviračių infrstruktūra, prie kiekvieno namo dviračių taku taip pat neprivažiuosi. „Lietuvoje trūksta požiūrio, kad dviračiu galima važiuoti ne tik dviračių takais, o ir ramaus eismo gatvėmis“, – komentavo J. Ingelevičius.

Olandijoje populiarios ir vadinamosios dviračių gatvės, kuriose pirmenybė teikiama dviratėms transporto priemonėms, tiesa, jei toje gatvėje yra gyvenamųjų namų, gyventojai juos gali nesunkiai pasiekti automobiliais. Vilniaus centrinėje dalyje taip pat yra gatvių, draugiškų dviratininkams, tačiau, pašnekovo žodžiais, kol kas pirmenybė labiau teorinė, bent tol, kol jose nebus ribojamas tranzitinis automobilių eismas.

Tiesa, ir Vilniuje planuojama pirmoji dviračių gatvė, pratęsianti P. Vileišio ir Sluškų gatves. „Buvo siūloma įrengti atskirą dviračių taką, tačiau jis būtų buvęs per siauras. Užuot įrengus per siaurą šaligatvį ir dviračių taką, kurį nutiesti dargi būtų ir labai brangu, nes prireiktų įrengti atraminių sienelių, pasirinktas kitas sprendimas – riboti automobilių eismą, dviračių eismą numatyti kartu su automobilių, o pėstiesiems įrengti kokybišką šaligatvį“, – komentavo pašnekovas.

Olandijoje ramaus eismo gatvės, pritaikytos dviratininkams, suprojektuotos taip, kad greitis jose nebūtų didesnis nei 30 km / val., sykiu ribojamas automobilių tranzitas.

Pats J. Ingelevičiaus intensyvaus eismo gatvėmis dviračiu nevažinėja, nes nesaugu ir nepatogu. Kita vertus, pakanka dviračių takų arba nedidelio eismo gatvių, o kartais, jei prireikia, tenka pavažiuoti šaligatviu.

Šiuo metu dviračių takai dažnai įrengiami žolės juostos sąskaita ar siaurinant pėsčiųjų šaligatvį. Tokios „laisvos“ vietos nėra šalia visų intensyvaus eismo gatvių, kur dviračių takai būtini. Tad norint įrengti kokybiškus šaligatvius ir dviračių takus, teks siaurinti automobiliams skirtą asfalto plotą.

Eismo juostą užleidus dviratininkams, pašnekovo žodžiais, nebūtinai pabloginamas automobilių eismas. Kartais netgi dvigubai siauresne gatve gali pravažiuoti tiek pat automobilių, kiek iki tol, ir automobilių vairuotojai nebūna nuskriausti. Reikėtų skaičiuoti, kiek žmonių ta gatve pravažiuoja. Yra intensyvių gatvių, kur per valandą pravažiuoja keli šimtai automobilių, o viešuoju transportu vienu metu – keli tūkstančiai žmonių.

Vienas abejotinų sprendimų, anot dviratininko, Giedraičų gatvė sostinės Šnipiškėse, kur planuojamas įrengti itin siauras dviračių takas, siauri šaligatviai, tačiau bus leidžiamas vienpusis automobilių eismas. Šiuo atveju kur kas geresnis sprendimas būtų buvęs įrengti dviračių gatvę. Yra ir sveikintinų pavyzdžių, pavyzdžiui, suprojektuotas kokybiškas dviračių takas, vedantis į Narbuto kalną.

„Rekonstruojant, remontuojant gatves, visų pirma, reikėtų įvertinti, kokia kiekvienos jų funkcija. Gatvė turėtų atlikti vieną funkciją, nereikėtų bandyti joje sutalpinti jų kuo daugiau. Jeigu gatvė skirta intensyviam eismui, turėtų būti pakankamas automobilių srautas, galbūt, nereikėtų papildomų šviesoforų, sankryžų. Jei gatvė skirta privažiuoti prie namo, joje neturi būti intensyvaus eismo, nereikia įrengtų atskirų dviračių takų, turėtų būti ribojamas greitis. Lietuvoje labai dažnai gatvių funkcijos supinamos: viena gatve rieda dideli autobusai, joje statomi automobiliai, vaikai eina į mokyklą, pedalus mina dviratininkai. Toks sprendimas nesaugus, nepatogus, sykiu brangus. Tokias gatves remontuojant bent kol kas pakeičiamas asfaltas, bortai, šaligtaviai, tačiau situacija įprastai nesikeičia“, – apgailestavo pašnekovas.

Olandija, kurios gerąją praktiką noriai perima Lietuva – pavyzdys, kaip atsakingai kiekvienas infrastruktūros „patobulinimas“ testuojamas, mokslininkai atlieka tyrimus, tik tuomet jis įgyvendinamas. Toje šalyje priimami pagrįsti sprendimai, iš kurių verta mokytis. Kitose šalyse, anot pašnekovo, taip pat yra gerų pavyzdžių, bet daugumos jų pradžia – ta pati Olandija.

„Manau, kad važiuoti dviračiu reikia todėl, kad taip greičiau ir patogiau. Kam transportuoti pusantros tonos metalo, jei važiuoja keliasdešimties kilogramų žmogus. Atlikti tyrimai parodė, kad automobilių transportas daugiausia žalos padaro būtent sveikatai. Kuo daugiau judame, tuo geresnė nuotaika, mažiau sergama“, – apibendrino pašnekovas.

Lietuvos dviratininkų bendrijos narys gyrė sostinės valdžios sprendimą įrengti kone pusantro tūkstančio U formos stovų dviračiams pastatyti. Kartais, pašnekovo žodžiais, persistengiama dėl dviračių stovėjimo vietų įrengiant „dėžes“, kuriose gali užrakinti dviratę transporto priemonę. Olandijoje toks sprendimas nepasiteisino, tokios „dėžės“ pamažu tapo sandėliukais.

Dviračių entuziastams kol kas labiausiai trūksta stovėjimo vietų prie daugiabučių, rakinamų bendrų stoginių, kur namo gyventojai bendroje patalpoje galėtų saugoti dviračius.

Ar galima Vilnių dviračiu pravažiuoti saugiai ir patogiai? Pašnekovas patvirtina – sostinėje ne tik dviračių taku gali važiuoti saugiai. Patogiai – ne visuomet, nes reikia dardėti per bortelius, duobes, negali važiuoti greitai, jei važiuoji šaligatviu, kur pirmenybė – pėstiesiems. „Saugiai važuoti įmanoma, tik dar yra kur tobulėti. Kita vertus, nereikia laukti dešimtmečių, kad pagaliau sėstum ant dviračio“, – reziumavo J. Ingelevičius.

Dviračiu – į miestą ir gamtą

Dviračių entuziastas, tinklaraščio „povilniu.popo.lt“ įkūrėjas Liudas Basiulis, organizuojantis ir aprašantis įdomiausias keliones dviračiais po sostinę, teigė, jog per Vilnių pervažiuoti dviračiu tikrai įmanoma, tik klausimas, kaip tą norisi padaryti. „Jei man leistumėte pasirinkti maršrutą nuo vienos miesto ribos iki kitos, aš rasčiau, kaip tą padaryti saugiai ir kokybiškai“, – komentavo pašnekovas.

Jei dviratininką domina sostinės architektūra, dviratininkas rekomenduoja dviračių takais keliauti po senamiestį, Bernardinų sodą, naująjį miesto centrą dešiniajame Neries krante ar upės pakrante. Jei domina gamta, geriausia keliauti į Aukštuosius Panerius, kur yra pušynas, kalvelių, geležinkelio tunelis, galima pamatyti istorinių objektų ir gamtos.

Dviratis man – turiningo laisvalaikio, sporto, pažinties su nematytomis vietomis priemonė, kurią renkuosi, jei tik leidžia oro sąlygos“, – komentavo pašnekovas.

Dviračių infrastruktūra, anot dviračių entuziasto, išties gerėja. Kone maloniausias akiai pavyzdys – dviračių takas palei Nerį. „Neries pakrante labai smagu važiuoti, anksčiau, kuomet buvo ištrupėjęs grindinys, nebuvo patogu tą daryti. Dabar, kai grindinys naujas, tiek prie pat upės, tiek terasoje, išties gerai. Įrengiant naujas gatves ar rekonstruojant taip pat atsižvelgiama, kad būtų galima važiuoti dviračiais. Tiesiamos papildomos papildomos juostos, dviračių takai. Senamiestyje borteliais atskiriamos dviračių juostos. Populiarėja ne tik dviračių, bet ir paspirtukų dalijimosi paslauga, kuria mielai naudosiuosi“, – apibendrino dviračių entuziastas.

L. Basiulis pasakojo dviratį senamiestyje rakinantis prie stulpo, turėklų ar langų grotų. Vietų, kur tą galėtų padaryti, galėtų būti įrengta daugiau, ypač Neries krantinėje.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.