„Mieli žmonės! Saugokime gamtą – prašau iš visos širdies. Čia buvo kalnai plastiko ir šiukšlių. Viską surinkau ir išvežiau...„, – tokio turinio stendą praėjusį savaitgalį J. Poliakovas pastatė Melnragėje prie pėsčiųjų tako. Jame gamtos mylėtojas užrašė ir savo telefono numerį, bet ne todėl, kad sulauktų padėkų, nors malonių SMS žinučių irgi gavo nemažai.
Rinko tris savaites „Smagu, kad yra tokių šaunuolių. Tikrai pagirtina. O juk tai galime daryti visi išėję pasivaikščioti. Talka ir mankšta kiekvieną dieną„, – J. Poliakovo stendo nuotrauka klaipėdiečiai dalijosi ir džiaugėsi socialiniuose tinkluose.
Tačiau daugeliui buvo įdomu, kodėl Jakovas užrašė ir savo telefono numerį. Tad paskambinome ir pasiteiravome.
„Ne, telefoną užrašiau tikrai ne tikėdamasis sulaukti pagyrų. Tiesiog Vokietijoje esu sveikatos klubo vadovas, tad galvoju, kad galiu ir Lietuvoje žmones pakonsultuoti sveikatinimo klausimais. Viskas susiję – mūsų mintys, veiksmai. Juk žodžiai „gamta“, „gimti“ labai panašūs, tai kaip galima taip nemylėti savo gimtosios žemės ir taip ją šiukšlinti. Šiukšles rinkau ne todėl, kad ką nors pamokyčiau, paauklėčiau, o dėl savęs“, – pradėjo pasakoti Jakovas.
Kol gyveno Klaipėdoje, J. Poliakovas buvo karininkas, bet emigravęs į Vokietiją labiau susidomėjo sveikatinimo reikalais, prieš 17 metų įgijo masažuotojo specialybę, domisi žmonių psichologija.
„Į Lietuvą grįžtu, nes pasiilgstu tėvų. Jie jau garbaus amžiaus, tad reikia padėti. Labai pasiilgstu ir Klaipėdos pajūrio, kopų, miško. Tad ir šį sykį grįžęs nusprendžiau nuvažiuoti į Melnragę pasportuoti, pabėgioti, užsiimti joga. Buvau labai nemaloniai nustebęs, kai pamačiau, kad miškas pilnas šiukšlių. Kaip tokiame šiukšlyne sportuoti? Tad ir pradėjau rinkti šiukšles“, – pasakojo 64 metų J. Poliakovas.
Tačiau šiukšlių buvo tiek daug, kad vienu ypu jas surinkti buvo neįmanoma, tad į mišką vyrui teko grįžti dar ne vieną dieną.
„Neslėpsiu – šiukšles rinkau ir į maišus kroviau kone tris savaites. Net neskaičiavau, kiek iš viso maišų pririnkau, bet mano kaimynas vieną vakarą suskaičiavo, kad grįžau į namus nešinas šešiais šiukšlių maišais... Ir tai tik vienos dienos rezultatas“, – pasakojo vyras.
Kas šiukšlina? Pasiteiravus, kokių šiukšlių daugiausiai surado, vyras svarstė, kad gamtą teršia dviejų rūšių šiukšlintojai: traškučius, saldainius mėgstantys vaikai ir girtuokliai.
„Alkoholinių gėrimų kamštelius rinkau kaip grybus, butelių kalnai, bet labai daug mėtėsi ir saldainių popierėlių, traškučių pakelių, sulčių pakuočių. Spėju, kad tai ne tik asocialių žmonių darbas, panašu, kad ir kai kurie tėvai leidžia vaikams miške šiukšlinti“, – stebėjosi vyras.
Kol daugybę dienų Jakovas švarino Melnragės mišką, sakė prisiklausęs įvairių replikų. Vieni praeiviai gyrė, koks jis esąs šaunuolis, kiti prunkštavo, kad be reikalo vargsta, nes tuoj vėl bus prišiukšlinta, o buvo ir tokių, kurie tyliai sukiojo pirštu prie smilkinio.
„Bet nė vienas iš jų nepasisiūlė padėti, tik pagiriamaisiais žodžiais palaikė, buvo ir tokių, kurie priėjo ir ranką paspaudė. Tiesa, kai jau viską surinkau ir pastačiau stendą, privažiavo su dviračiu mažas berniukas. Jis perskaitė, kas parašyta, ir kaipmat nubėgo pakelti netoliese besimėtančios šiukšlės... Tad tikiuosi, kad mano pavyzdys paskatins žmones susimąstyti, kai kitą kartą vėl ruošis išmesti šiukšlę. Gal jų galvoje kas nors vis tiek išliks?“ – kalbėjo emigrantas.
Vyras juokavo, kad taip jis tiesiog atiduoda duoklę savo gimtajai žemei.
„Kai pats buvau jaunuolis, taip pat šiukšlindavau, štai ir atėjo laikas viską surinkti“, – nusikvatojo J. Poliakovas.
Nebamba ir nepamokslauja Vyras sakė tikintis, kad žmonės paprastai linkę šiukšlinti ten, kur nėra tvarkos.
„Manau, kad dabar, kai miškas švarus, daugeliui bus gėda jį prišiukšlinti. Be to, kaip gyvas priekaištas stovi stendas“, – nusikvatojo vyras.
Tai toli gražu ne pirmas kartas, kai Jakovas renka kitų išmėtytas šiukšles. Tai jau įaugę jam į kraują.
„Nesu iš tų, kurie bamba, pamokslauja ir moko kitus, kaip reikia gyventi. Aš geriau tyliai savo pavyzdžiu parodau. Pamenu, kartą atvažiavau prie jūros, norėjau užsiimti joga. Žiūriu – pilnas smėlis nuorūkų, ir pradėjau jas rinkti. O visai netoli sėdėjo jaunuolių kompanija ir rūkė. Pamatę, kaip aš ramiai rankioju nuorūkas iš smėlio, jie kaipmat nustojo rūkyti ir tol, kol aš buvau, nebeužsidegė nė vienos cigaretės. Įdomu, ar taip pat būtų pasielgę, jei būčiau pradėjęs garsiai pamokslauti ir aiškinti, kaip rūkymas kenkia sveikatai?“ – svarstė J. Poliakovas.
Dažnai mėgstama akcentuoti, kad vokiečiai labai mėgsta tvarką, tad galbūt ir J. Poliakovas gyventi švarioje ir tvarkingoje aplinkoje priprato gyvendamas Vokietijoje?
„Ne, tikrai taip nėra, kad Vokietijoje nesimėto nė viena šiukšlė. Visko ten yra. Tačiau tiek daug, kaip Lietuvoje, tikrai nešiukšlina. Vokietijoje tvarkos siekiama griežtais įstatymais ir baudomis. Bet aš nemanau, kad tai yra teisingas kelias. Draudimais nieko nepasieksi. Reikia šviesti visuomenę, kalbėtis. Žmogus visų pirma turi būti laimingas, turi būti švari jo sąžinė, nes tokiam žmogui tikrai nekils mintis mėtyti šiukšles kur papuola. Aš ir mokau savo klientus, kaip visų pirma išvalyti savo mintis, organizmą„, – pasakojo J. Poliakovas.
Pasiteiravus, ar jis nenori grįžti į Lietuvą visam laikui, vyras atsiduso: „Jūs užgavote mano jautriausią sielos stygą. Net neįsivaizduojate, kaip mano širdis džiaugiasi, kai važiuoju iš Vokietijos į Lietuvą. Klaipėda visada liks mano didžioji meilė.“
„Akcijų neužtenka, reikia ir tinkamos infrastruktūros“ Marija Kalendė, Melnragės seniūnaitė:
„Manau, kad šio šaunaus žmogaus paliktas stendas kurį laiką atkreips žmonių dėmesį. Aš ir pati dažnai rankioju šiukšles iš Melnragės miško, jų iš tiesų ten labai daug. Tas problemines vietas, kur dažniausiai šiukšlinama, visi žino mintinai: ir Savivaldybės Viešosios tvarkos skyriaus specialistai, ir policija. Ir talkos dažnai vyksta, bet vis tas pats ir tas pats. Kartais rankos nusvyra, atrodo, kad tos vienkartinės akcijos neduoda jokių rezultatų. O kai atšyla oras ir visi plūsteli į pajūrį, šiukšlių dar padaugėja.
Manau, kad auklėti poilsiautojus padėtų ne tik geras kitų pavyzdys, bet ir reikiama infrastruktūra. Trūksta ir šiukšlinių, ir suolelių. Dabar jaunimėlis nori pasėdėti kopose, o kad būtų patogiau ir turėtų ką po užpakaliu pasidėti, tiesiog išsilupa lenteles iš medinių takelių kopose... Jei būtų pakankamai suolelių, gal nereikėtų laužyti takelių? Reikėtų Melnragėje ir daugiau gėlynų, bet valdininkai aiškina, esą poilsiautojai suniokos. Bet juk miesto centre neniokoja. Manau, kad tik graži aplinka skatins žmones gražiai elgtis“.
