Ornitologas V. Jusys: „Birželis. Bet jau prasideda rudeninė paukščių migracija“

„Apie orą paukščiai nieko nenusimano. Jei šalta, jie pasitraukia. Nuskristi kelis šimtus kilometrų jiems tėra smulkmena“, – patikino ornitologas, Ventės rago ornitologinės stoties vedėjas 55 metų Vytautas Jusys.

V. Jusys Ventės rage.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
V. Jusys Ventės rage.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
V. Jusys Ventės rage.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
V. Jusys Ventės rage.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
V. Jusys Ventės rage.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
V. Jusys Ventės rage.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Šiemet V.Bergo premija buvo skirta ornitologui V.Jusiui.<br> A.Srėbalienės nuotr. 
Šiemet V.Bergo premija buvo skirta ornitologui V.Jusiui.<br> A.Srėbalienės nuotr. 
 V.Jusys paukščius stebi, tyrinėja ir žieduoja kone 40 metų. <br> A.Srėbalienės nuotr. 
 V.Jusys paukščius stebi, tyrinėja ir žieduoja kone 40 metų. <br> A.Srėbalienės nuotr. 
Bičiuliai – V.Jusys ir Selemonas Paltanavičius.<br> A.Srėbalienės nuotr. 
Bičiuliai – V.Jusys ir Selemonas Paltanavičius.<br> A.Srėbalienės nuotr. 
Šiemet V.Bergo premija buvo skirta ornitologui V.Jusiui.<br> A.Srėbalienės nuotr. 
Šiemet V.Bergo premija buvo skirta ornitologui V.Jusiui.<br> A.Srėbalienės nuotr. 
V.Jusys – Ventės Rage.
V.Jusys – Ventės Rage.
Šiemet V.Bergo premija buvo skirta ornitologui V.Jusiui.<br> A.Srėbalienės nuotr. 
Šiemet V.Bergo premija buvo skirta ornitologui V.Jusiui.<br> A.Srėbalienės nuotr. 
Šiemet V.Bergo premija buvo skirta ornitologui V.Jusiui.<br> A.Srėbalienės nuotr. 
Šiemet V.Bergo premija buvo skirta ornitologui V.Jusiui.<br> A.Srėbalienės nuotr. 
Šiemet V.Bergo premija buvo skirta ornitologui V.Jusiui.<br> A.Srėbalienės nuotr. 
Šiemet V.Bergo premija buvo skirta ornitologui V.Jusiui.<br> A.Srėbalienės nuotr. 
 V.Jusys Ventės Rage. 
 V.Jusys Ventės Rage. 
Daugiau nuotraukų (12)

Lrytas.lt

Jun 13, 2019, 11:39 AM, atnaujinta Jun 13, 2019, 11:47 AM

Tai – žmogus, kuris per visą savo gyvenimą nepakeitė pirmosios darbovietės į jokią kitą. Na, nebent primintume, kad porą mėnesių V.Jusys 1981-asiais padirbėjo Molėtų rajono Skudutiškio aštuonmetėje mokykloj. Taigi jis, aukštaitis, tuo metu turėdamas trejus metus paukščių žiedavimo patirties, 1981-ųjų lapkritį nuvyko į Ventės rago pusiasalį. Ir pasiliko.

„Gimiau „paukščių lizde“, – nusijuokė V.Jusys paklaustas, kaip jo gyvenime atsirado ornitologija. – Maždaug per 40 metų sužiedavau apie 780 tūkst. sparnuočių“.

Neseniai, minint Pasaulinę aplinkos dieną, namo iš Vilniaus jis grįžo nešinas ne tik gėlių puokšte. Jam buvo skirta Viktoro Bergo premija, kuri kas dvejus metus įteikiama Aplinkos ministerijos sistemos darbuotojams už reikšmingus darbus arba ilgametę veiklą apsaugos srityje. V.Jusys tapo penkioliktu šios premijos laureatu.

Taigi pokalbis su juo – apie paukščių žiedavimą, klimato kaitą bei tai, kokių blogybių gamtai pridaro žmonės.

– Klimato kaita keičia paukščių migracijos kelius. Ką liudija jūsų stebėjimai? – paklausiau V.Jusio.

– Mano atsakymas kai kam nepatiks – paukščiai apie tai nieko nenusimano. Jie naudojasi tuo, kas yra dabar. Šilta? Grįžta anksčiau perėti. Šalta? Vėliau. Taigi jie prisitaiko prie dabartinių orų sąlygų.

Klimato kaita palietė rudenį – kone kasmet jis būna šiltas, ir kai kurių rūšių paukščiai Lietuvoje užsibūna ilgiau. Yra tokių, pavyzdžiui, juodgalvė devynbalsė, anksčiau sugrįžta. Prieš kokias dvi dešimtis metų pirmąsias devynbalses sugaudavome gegužės pradžioje, o pastaruoju metu balandį jau būname sužiedavę jų kokį šimtą.

Arba štai gulbės nebylės. Pagal žiedavimo duomenis jos žiemoti skrisdavo į Olandiją, Belgiją, Didžiąją Britaniją. O dabar susitelkia Nemune ties Kaunu, ir tik spūstelėjus smarkesniam šalčiui dalis jų pasitraukia link Lenkijos.

Žiema pastaruoju metu apskritai užsibūna neilgai, pajūryje – vos mėnesį.

O dabar štai prasideda ir rudeninė paukščių migracija.

– Vasaros pradžia, o paukščiai tuoj išskris iš Lietuvos?

– Būtent. Tai išgirdę žmonės nustemba. Bet ruduo paukščiams prasideda birželio viduryje. Pirmiausia išskrenda varnėnai, ir birželio pabaigoje lietuviški varnėnai jau būna už tūkstančio kilometrų, Vokietijoje. O tie, kurie suskris netrukus lesti trešnių bei vyšnių, atplasnos iš šiaurės – Rusijos, Suomijos, Estijos.

– Ar žmonės domisi tuo, kokius kraštus pasiekia Lietuvoje sužieduoti paukščiai?

– Taip. Prižiūriu interneto svetainę vros.lt ir matau, kaip gausiai yra skaitomos mūsų skelbiamos žinios. Žmonės domisi, kur nuskrenda mūsų paukščiai, kiek jų kiekvieną dieną sužieduojame.

Visas naujienas dedame į mūsų stoties facebook. Pavyzdžiui, pernai, kai liepos pabaigoje – rugpjūčio pradžioje sužiedavome bei GPS/GSM siųstuvais pažymėjome 6 baltuosius gandrus ir stebėjome jų migracijos kelią, šią žinią perskaitė 300 tūkst. žmonių. Nuolatinių tinklalapio sekėjų turime kone 10 tūkstančių.

Bet yra ir vienas kitas pykstantis žmogus, esą, kam apskritai gaudome paukščius. Tikrai ne tam, kad „juos valgytume“. Nors taip nutinka: Pietų Europoje, Artimuosiuose Rytuose, Šiaurės Afrikoje maistui žmonės sunaikina milijonus paukščių.

Ant žiedo yra įspaustas numeris ir žiedavimo centro adresas. Kitų šalių ornitologai mums praneša, kai randa pas mus sužieduotą paukštį. Jei į tinklus pakliūva kitur sužieduotas paukštis, darome tą patį – keičiamės informacija. Tai – grįžtamasis ryšys.

Anksčiau mūsų ornitologijos stoties puslapyje rašiau tik lotyniškai, kokių paukščių ir kiek žieduota. Bet pastebėjau, kad dauguma to puslapio lankytojų yra paprasti žmonės, ne specialistai. Jie nemoka lotyniškų paukščių pavadinimų, todėl pradėjau rašyti juos ir lietuvių kalba, nors taip – sunkiau.

Prieš porą metų pradėjau talpinti informaciją į analogišką puslapį Olandijoje, – visos paukščių žiedavimo stotys, jei tik nori, gali tai daryti. Netruko atsirasti gausybė žmonių, rašančių mums iš Olandijos, Vokietijos, Prancūzijos ir klausiančių, ar galima atvykti ir padirbėti:

– Ornitologų ar mėgėjų?

– Mėgėjų, bet mes galime priimti tik tuos, kurie turi teisę paukščiams žieduoti – kurie moka tai daryti. Patys neturime laiko mėgėjams apmokyti, nors būna išimčių. Šiemet leidome paukščius žieduoti dešimties metų mergaitei Liepai iš Vilniaus. Ji labai tuo domisi, moka paukščių lotyniškus pavadinimus. Tikimės, kad ilgainiui ji neperdegs.

Pagalbininkai mums reikalingi – mūsų ūkis yra didelis, stovi šešios paukščių gaudyklės, iš kurių viena – didžiausia pasaulyje. Taigi darbo yra daug, pavyzdžiui, pernai mums buvo patys geriausi – istoriniai metai, nes sužiedavome net 126 tūkstančius paukščių. O iš viso Lietuvoje nuo 1929 metų iki šiol yra žieduota apie 4 mln. sparnuočių.

– Kaip žieduojate tuos, kurie praskrenda aukštai – kurie nenutūpia, nepakliūva į tinklus, pavyzdžiui, gerves, gandrus?

– Per gyvenimą esu sužiedavęs tik dvi gerves – aptikau kartą pelkėje vaikščiodamas gervės jauniklį, kitą kartą – laukuose. Tuo tarpu gandrus žieduojame įlipę į medį, lizduose.

Dar vienas būdas – naudojamos patrankinės gaudyklės, kuriomis tinklas yra iššaunamas ir užmetamas ant saloje besiilsinčių paukščių. Ką tik taip žiedavome kormoranus – kol išpainiojau iš tinklo, suvarė snapą į ranką.

– Paukščiai dar klega, dar iki Joninių čiulbėjimas nenuslops. Ką reikia tas rytinis paukščių „triukšmelis“, kurį jie ima kelti dar prieš aušrą?

– Tai rytinis atgimimas, kasdienis jų pavasaris. Yra ir tokių sparnuočių, kurie kiaurą parą čiulba, pavyzdžiui, lakštingala – nesuprast, kada ji miega.

Iš tiesų jie vieni kitus taip įspėja, kad tai – užimta teritorija. Jo „žemė“, iš kurios kitus veja lauk.

– Kokio dydžio tai teritorija?

– Gali būti medis, bet gali būti ir hektaras miško ar žemės, ir keli jo arai. Paukščiams reikalinga tam tikra teritorija. Pavyzdžiui, gandrai mušasi, jei svetimas lizdas per arti. Bet yra vietų, kaip kad Nemuno pakrantė netoli Plaškių, kur viename medyje sukrauti penki gandrų lizdai. Ir visi jie taikiai sutaria. Ko gero, tokioje vietoje užaugę jaunikliai grįžę taip pat kuria bendruomenes.

Tiesa, čiulbėjimas yra susijęs ir su žmonos paieška. Pavyzdžiui, šiuo metu strazdai baigia užauginti jauniklius, antroje birželio pusėje dės antrą dėtį – dar kartą perės. Daug smulkiųjų paukščių peri du kartus.

– Kas jus, gamtos žmogų, gali išmušti iš pusiausvyros – sunervinti?

– Žmonės, kurie niokoja gamtą, pavyzdžiui, medžių kirtimai perint paukščiams. Neseniai važiavau iš Vilniaus link Molėtų ir mačiau, kaip laukuose kertami savaiminiai medžiai – eglės, pušys, visokie krūmai. Viskas šniojama biokuro drožlėms, ir tai daroma per patį paukščių perėjimą. Kodėl? Juk toks elgesys nebuvo būdingas lietuviams. Kaip rėžė vienas komentatorius, gal biokuras su paukščių taujas bus kaloringesnis? 

Manau, kad turi atsirasti įstatymas, draudžiantis per paukščių perėjimą – bent nuo balandžio 15 dienos iki liepos vidurio kirsti bet kokius medžius ar krūmus.

O kol kas paukščiais rūpinamasi ne taip, kaip pridera. Noriu parašyti knygą apie Lietuvoje perinčius sparnuočius, nes turiu anksčiau darytų nuotraukų archyvą – esu išmatavęs kiaušinius tūkstančiuose lizdų. Bet – paradoksas: neseniai prašiau leidimo paukščių lizdams fotografuoti ir negavau. Esą, pakenksiu paukščiams. O štai leidimai perėjimo metu medžiams kirsti dalinami lengva ranka.

 

Penkiolika premijos laureatų

V.Jusys – penkioliktas V.Bergo premijos laureatas. Ankstesnė, 2017-ųjų V.Bergo premija buvo skirta Žuvinto biosferos rezervato direktoriui Arūnui Pranaičiui.

Šią premiją Aplinkos ministerija savo sistemos darbuotojams yra įsteigusi 1995-aisiais. Viktoro Bergo, vieno iš svarbiausių aplinkos apsaugos sistemos Lietuvoje kūrėjų, vardu ji pavadinta 1997-aisiais.

Pirmasis premiją pirmasis pelnė tuometis Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento direktorius Petras Sakalauskas.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.