Prioritetas – kokybiškas geriamasis vanduo
Europos Sąjunga (ES) ėmėsi atnaujinti kone dvidešimtmetį nekeistą Geriamojo vandens direktyvą. Atidžiausiai peržiūrimi reikalavimai, susiję su vandens kokybės standartais, ketinama įtvirtinti rizika grindžiamą požiūrį į vandens monitoringą, harmonizuoti informacijos teikimo vartotojams reikalavimus ir besiliečiančių su geriamuoju vandeniu produktų standartus, galiausiai, pagerinti prieigą prie kokybiško geriamojo vandens.
Direktyvos projekte akcentuojamos priemonės, padėsiančios taupiau naudoti energiją, mažinti vandens nuostolius bei auginančios žmonių pasitikėjimą vandentiekio vandeniu. Pavyzdžiui, siekiant sumažinanti plastiko naudojimą vandens tiekėjus ketinama įpareigoti vartotojams teikti aiškesnę informaciją apie vartojamą vandenį: jo kokybinius parametrus, kainą, kurią jie galės palyginti su vandens buteliuose kainomis.
Geriamojo vandens direktyvos atnaujinimas yra perėjimo prie žiedinės ekonomikos plano dalis, skatinant vartotojus atsisakyti vandens buteliuose vartojimo ir taip sumažinti plastiko naudojimą. Kad plastiko atliekos nebenugultų pamiškėse, vandens telkinių pakrantėse nuo 2016 m. veikia užstato už vienkartines pakuotes sistema, dėl kurios kasmet surenkama didžioji dalis PET plastiko butelių.
ES valstybes ketinama įpareigoti gerinti prieigą prie geriamojo vandens visiems žmonėms. Remiantis Europos Komisijos skaičiavimais, naujos priemonės padės nuo 4 proc. iki mažiau kaip 1 proc. sumažinti potencialią su geriamuoju vandeniu susijusią riziką sveikatai.
Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT) patvirtina – Lietuvoje viešai tiekiamas geriamasis vanduo yra saugus ir kokybiškas. Lietuvoje jį naudoja maždaug 80 proc. Lietuvos gyventojų, likusieji geriamuoju vandeniu apsirūpina iš privačių gręžinių ar šulinių.
VMVT ir vandens tiekėjų atliekamų geriamojo vandens tyrimų rezultatai rodo, kad daugiau kaip 95 proc. atvejų geriamasis vanduo atitinka saugos ir kokybės reikalavimus. Vis dėlto pasitaiko gamtinių anomalijų, kur kai kurie junginiai – fluoridai, boras, arsenas, ar higienos normose kaip indikatoriniai elementai įvardyta bendroji geležis, manganas, chloridai, sulfatai, amonis, drumstumas, viršija nustatytas specifikuotas vertes.
Lietuvoje turime keletą gamtinių anomalijų: Vakarų Lietuvoje yra natūraliai padidėjęs fluoridų kiekis, šiaurinėje ir vidurio Lietuvos dalyse pastebima sulfatų, o Suvalkijoje ir dalyje apie Kėdainius dėl vandens prietakos iš gilesnių sluoksnių egzistuoja chloridų anomalija. Neretai iš požeminio vandens specialiais įrenginiais tenka pašalinti geležies ir mangano perteklių.
Fiksuota keletas atvejų, kai požeminis vanduo tapo netinkamu gerti dėl jo taršos nitratais. Tarša nitratais tampa vis aktualesnė problema priemiesčių teritorijose, kur daugelis gyventojų geriamuoju vandeniu ir nuotekų tvarkymu rūpinasi patys.
Visais atvejais išsiaiškinus apie nesaugų vandenį buvo uždrausta jį vartoti maistui ir tik išsprendus problemą, pavyzdžiui, vandeniui tiekti pradėjus naudoti kitus gręžinius, įrengus filtrus, geriamojo vandens tiekimas maistui buvo atnaujintas.
Apeliuojama į gamtos saugojimą
Lietuvoje geriamasis vanduo išgaunamas gręžiniais iš požeminio vandens telkinių, kurie yra registruojami Žemės gelmių registre, jiems yra nustatytos vandenviečių apsaugos zonos, taip pat registruotos visos potencialaus teršimo vietos ir vykdoma stebėsena.
Geriamojo vandens įstatyme numatyta, kad geriamąjį vandenį tiekiantys tiekėjai už vandens saugą ir kokybę atsako iki įvadų, o už vartotojams priklausančių pastatų vidaus vandentiekyje esančio geriamojo vandens saugą ir kokybę atsako patys vartotojai. Todėl itin svarbu įsirengti kokybišką vandentiekio infrastruktūrą, ją prižiūrėti ir prireikus atnaujinti.
Įvairėjant pramonėje ir žemės ūkyje naudojamoms medžiagoms atsirado poreikis tikslinti ir geriamojo vandens kokybės monitoringą, atnaujinant stebimų medžiagų sąrašą. Ateityje turėtų būti stebimi vandenyje esančio chlorato, chlorito, perfluorjunginių, endokrininę sistemą ardančių medžiagų kiekiai. Nauji parametrai įtraukiami atsižvelgiant į naujausias mokslo žinias ir Pasaulio Sveikatos Organizacijos rekomendacijas.
Visiems naujiems reikalavimams įgyvendinti bus numatytas mažiausiai trejų metų pereinamasis laikotarpis.
Keliskart suabejota vandens kokybe
Lietuvoje pastaruoju metu geriamojo vandens kokybe suabejota jame pastebėjus bestuburių lervų ir nustačius padidėjusį arseno kiekį. Projektu siūloma vandens tiekėjus įpareigoti atlikti išsamų rizikos vertinimą visoje geriamojo vandens tiekimo grandinėje. Toks rizikos vertinimas apimtų požeminio vandens baseinų, vandenvietės ir vidaus tinklų stebėsenas. Tikėtina, kad tuomet panašių istorijų būtų išvengta.
Lietuvoje iki šiol užfiksuoti 35 gręžiniai, kurių eksploatacinių sluoksnių požeminiame vandenyje bent kartą buvos nustatytas didžiausią leidžiamą koncentraciją – 10 µg/l – viršijantis arseno kiekis. Iš kur geriamajame vandenyje atsirado tokie arseno kiekiai aiškinsis Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos (LGT) specialistai.
Nemažą pavojų geriamojo vandens kokybei kelia ir žemės ūkyje intensyviai naudojami pesticidai. LGT specialistų atliekamų požeminio vandens tyrimų duomenimis, šalies intensyvios žemdirbystės plotuose esančiame gruntiniame vandenyje kaupiasi ir pakankamai ilgai išlieka pesticidų likučiai. Tai ypač kelia grėsmę gyventojams, naudojantiems šulinių vandenį.
Dauguma ES gyventojų turi labai gerą prieigą prie kokybiško geriamojo vandens, ypač palyginti su kai kuriais kitais pasaulio regionais. Prieigą prie vandens lemia tokie aspektai, kaip teikiamų paslaugų geografiniai skirtumai (pvz., dėl infrastruktūros stokos), sunkumai, su kuriais susiduria vandens paslaugas bandančios gauti pažeidžiamos grupės (pvz., pabėgėliai, klajoklių bendruomenės, benamiai ir mažumų kultūros, pavyzdžiui, romai) ir finansinis prieinamumas.
Atsižvelgiant į tai, kad geriamojo vandens tiekimo infrastruktūra yra nuolat vystoma ir gyventojai skatinami prie jos jungtis, kad yra sudarytos galimybės individualiai apsirūpinti vandeniu, kad kavinės vykdo akcijas ir nemokamai vaišina vandeniu, galiausiai, vanduo laisvai prieinamas viešosiose erdvėse, prieiga prie kokybiško geriamojo vandens Lietuvoje yra gera.
Kad vanduo būtų švarus noro nepakaks
LGT Hidrogeologijos skyriaus vedėja Rasa Radienė atkreipė dėmesį, jog šiandienos aktualija – požeminio vandens užteršimas arsenu. Pradžioje manyta, kad dėl arseno vandenyje pertekliaus kalta gręžinio įranga, tačiau atlikus daugkartinius tyrimus naudojant sertifikuotą įrangą, arseno kiekis nesumažėjo, o išliko ganėtinai didelis, apie 3 kartus viršijantis normą geriamajame vandenyje.
LGT specialistai laikosi nuomonės, kad arba arsenas gamtinis, arba atsiradęs dėl žemės ūkio veiklos – senos kartos pesticidų, naudotų sovietmečiu, arba naujos kartos augalų apsaugos priemonių, naudojamų pastaruosius porą dešimtmečių.
Kretingos, Skuodo, Palangos, Kelmės rajonuose požeminiame vandenyje nustatomas padidėjęs gamtinės kilmės fluorido kiekis. Pavyzdžiui, Kretingos rajone fluorido kiekis gali net 4 kartus viršyti didžiausią leidžiamą koncentraciją. Tokiose vandenvietėse pastatyti fluorido šalinimo įrenginiai arba geriamasis vanduo maišomas su į kitus vandeninguosius sluoksnius įrengtų gręžinių vandeniu. Vanduo gerinamas ir vartotojus pasiekia jau išvalytas bei tinkamas vartoti.
Iš čiaupo bėgantis rusvos spalvos vanduo ilgą laiką erzino sovietmečiu statytų daugiabučių gyventojus. Jei prieš kelis dešimtmečius geležies šalinimo įrenginiai buvo tik vandens tiekėjų planuose, tai šiuo metu tokius įrenginius turi dauguma vandenviečių.
Lietuva ir Danija – ES šalys, kurios viešajam tiekimui praktiškai 100 proc. naudoja požeminį vandenį. Kitose šalyse daliai gyventojų, ypač didžiuosiose miestuose, tiekiamas vanduo iš paviršinių vandens šaltinių.
„Iš čiaupo atitenkantis vanduo visiškai saugus, tinkamas gerti. Dažnai pašalinama tik geležis, probleminėse zonose taikomos vandens gerinimo priemonės. Pirkti vandens plastiko buteliuose neverta. Jei tai ne mineralinis vanduo, buteliuose parduodamas tas pats iš čiaupo atitekantis vanduo“, – replikavo pašnekovė.
Mineralinio vandens, anot R. Radienės, turime praktiškai visoje Lietuvoje, tik skiriasi jo slūgsojimo gylis. Pietinėje dalyje mineralinis vanduo slūgso arčiau žemės paviršiaus, šiaurinėje ir vakarinėje – giliau. Didele ištirpusių druskų įvairove pasižymintį vandenį naudoja kurortai arba jis pilstomas į butelius pardavimui. Įvairiame gylyje slūgsančiame mineraliniame vandenyje mineralinių medžiagų koncentracijos smarkiai svyruoja, nuo mažai mineralinių medžiagų (2–5 g/l) turinčio vandens iki sūrymų, kur mineralinių medžiagų kiekis gali siekti ir 200 g/l. Labiausiai naudojamas mažos ir vidutinės mineralizacijos vanduo, praturtintas sulfato, chloro, kalcio ir natrio jonų. Giliai slūgsantis vanduo dažniausiai yra stipriai mineralizuotas, taigi, nebetinkamas gerti. Vakarų Lietuva gali pasigirti ir geoterminiu vandeniu, tinkamu pastatams šildyti.
Žemės ūkyje naudojamos trąšos ir pesticidai, atkreipė dėmesį pašnekovė, kone pagrindinė požeminio vandens taršos priežastis.
Europa, anot R. Radienės, pradeda skambinti pavojaus varpais – žemės ūkis teršia požeminį vandenį. Pramonė požeminį vandenį dažniausiai teršia lokaliai, tokia tarša greitai aptinkama, ją įmanoma sustabdyti. Jei vandens tarša – ilgalaikio trąšų ir pesticidų naudojimo pasekmė, geriamojo vandens išgavimui teks ieškoti gilesnių, geriau apsaugotų vandens sluoksnių. Sykiu, būtina susimąstyti, ar nevertėtų dar labiau griežtinti trąšų naudojimo. Šiuolaikinių pesticidų randama net ir karstinio rajono vandenyje, kur apskritai negalima naudoti augalų apsaugos priemonių.
Požeminio vandens tarša nustatoma ir gyvenamosiose teritorijose, pavyzdžiui buvusiose sodų bendrijose, apgyvendintose itin tankiai, kur netrūksta gręžinių ir nuotekų išleidimo duobių, nes vanduo arba netiekiamas centralizuotai, arba gyventojai nenori jungtis taupydami. Tokiose gyvenvietėse 30–50 metrų gylyje neretai fiksuojama tarša nitratais.
Vandens tiekėjai nestabčioja vietoje
Didžiausia Lietuvoje vandentvarkos įmonė „Vilniaus vandenys“ Vilniaus mieste ir aplinkiniuose rajonuose aptarnauja apie 255 tūkst. klientų, kuriems nenutrūkstamą vandens tiekimą užtikrina iš 40–180 m gylyje esančių vandens telkinių. Tokiame gylyje, anot specialistų, vanduo yra apsaugotas nuo paviršinės taršos.
Vilniaus regiono požeminio vandens ypatybė yra ta, kad jame yra padidėjusios gamtinės geležies ir mangano koncentracijos. Šie elementai neturi neigiamos įtakos žmogaus sveikatai, tačiau dėl jų vanduo gali atrodyti neestetiškai. Geležies ir mangano junginiai pašalinami itin efektyviais vandens gerinimo įrenginiais. Technologija labai paprasta, nes vanduo nuskaidrinamas panaudojus tik oro deguonį ir kvarcinio smėlio filtrus, papildomai nededant cheminių reagentų. Šiuo metu taip paruošiama apie 87 proc. bendrovės tiekiamo vandens.
„Vilniaus vandenys“ nuolat investuoja į infrastruktūros gerinimą, todėl skaičiuojama, kad dar šiais metais užbaigus Kalnėnų ir Naujosios Vilnios vandens ruošimo įrenginių statybą, labai geros kokybės vanduo sudarys 90 proc. viso bendrovės tiekiamo vandens.
Kad vandens kokybė atitiktų Lietuvos higienos normoje nustatytus reikalavimus, „Vilniaus vandenys“ vykdo nuolatinę geriamojo vandens stebėseną ir kontrolę. Bendrovės laboratorijoje atliekami tiekiamo vandens kokybės tyrimai vykdomi pagal kasmet sudaromą ir su Valstybine maisto ir veterinarijos tarnyba suderintą programinės priežiūros planą. Mėginiai tyrimams imami iš skirstomojo tinklo ir vandens vartojimo vietų. Per praėjusius metus laboratorijoje buvo atlikta 8214 tokių tyrimų, tirta apie 50 vandens kokybės rodiklių, kurių absoliuti dauguma (98 proc.) atitiko higienos normos reikalavimus.
Bendrovė „Šiaulių vandenys“ geriamuoju vandeniu aprūpina apie 96,3 tūkst. Šiaulių miesto bei Šiaulių rajono Ginkūnų, Aukštelkės ir Vijolių gyvenviečių gyventojų. Vartotojams tiekiamas požeminis vanduo yra išgaunamas Birutės ir Lepšių vandenvietėse iš giluminių gręžinių, kurių gylis siekia apie 200 m. Per parą bendrovė patiekia apie 12 tūkst. kub. metrų kokybiškai paruošto geriamojo vandens.
Bendrovės eksploatuojama Birutės vandenvietė moderniai rekonstruota dar 2000 m., įgyvendinant Šiaulių aplinkosaugos projektą. Iš šios vandenvietės miestui patiekiama apie 60 proc. geriamojo vandens. Likusi dalis – apie 40 proc. – tiekiama iš Lepšių vandenvietės, kuri moderniai rekonstruota 2015 m.
Lepšių vandenvietę buvo būtina rekonstruoti, nes joje nebuvo vandens gerinimo įrenginių, o be jų tiekiamo vandens kokybė neatitiko tuomet galiojusių reikalavimų – bendrosios geležies ir amonio kiekis viršijo nustatytus rodiklius.
Šioms medžiagoms šalinti Lepšių vandenvietėje buvo pastatyti vandens gerinimo įrenginiai – slėginiai filtrai su kvarciniu smėliu ir aktyvuota anglimi.
Nors vandenvietėse paruošiamas vanduo 100 proc. atitinka Lietuvos higienos normos reikalavimus, tačiau kol vanduo pasiekia vartotojus jo kokybė pablogėja dėl pasenusių ir susidėvėjusių vandentiekio vamzdynų. Bendrovė, spręsdama šią problemą, 2017 m. pradėjo vykdyti projektą, kurio metu bus rekonstruota 21 km labiausiai susidėvėjusių vandentiekio tinklų ir beveik 28 km nuotekų tinklų.
