Chaotiška plėtra
Procesas, kurį maždaug prieš penkiolika metų įsuko statybų burbulas, tęsiasi – miestų plėtra tebevyksta nevaldomai. Žmonės statosi namus bet kur, kur tik yra galimybė įsigyti pigesnį sklypą, nors jo nepasiekia jokia inžinerinė infrastruktūra.
Chaotišką plėtrą norima suvaldyti pasitelkus Savivaldybių infrastruktūros plėtros įstatymą. Jam jau yra pritarusi Vyriausybė, o rudens sesijoje jį svarstyti turėtų ir Seimas. Planuojama, kad įstatymas įsigalios po poros metų, kai savivaldybės jau bus pasirengusios įgyvendinti jo nuostatas.
Prastas palikimas
„Chaotišką plėtrą skatino „taškinis“ problemų sprendimo būdas – detalieji planai konkrečiam sklypui buvo rengiami neatsi-
žvelgiant į visumą, taip pat išduodami ir statybos leidimai.
Savivaldybėms dažnai pritrūkdavo valios ir tam tikrų teisinių priemonių iš nekilnojamojo turto plėtotojų pareikalauti kompleksinės plėtros. Kiekvienas jų, kaip ir pavieniai žmonės, nori imtis statybų „tuoj pat“ ir jiems mažai terūpi, kokia bus greta esančios gatvės būklė.
O kai tokių statytojų teritorijoje susidaro grupė, tada ir pamatoma, kad susiformavo neaiškus gatvių tinklas be iki galo sutvarkytos infrastruktūros. Tvyro chaosas, nes vamzdis tiesiamas prie vamzdžio, kasamasi po žeme ir kiekvienas tai daro atskirai“, – sakė Aplinkos ministerijos Statybos ir teritorijų planavimo politikos grupės vadovas Marius Narmontas.
Savivaldybių bendrieji planai ir šiuo metu tebėra užprogramavę didžiulę teritorijų plėtrą, kuri gali patenkinti kad ir dvigubai išaugusį statybų poreikį. Pavyzdžiui, pagal planą Vilniaus mieste laisvai tilptų ne pusė, bet milijonas gyventojų.
Tačiau, anot pašnekovo, savivaldybėms tokią užprogramuotą plėtrą sunku valdyti – infrastruktūros poreikis yra didelis. Tuomet, kai plėtra nėra sutelkta vienoje teritorijoje, inžinerinių tinklų įrengiama visur po truputį, ir galiausiai paaiškėja, kad gyventojai neturi tinkamos infrastruktūros.
Užkamšys spragas
Pasak Aplinkos ministerijos Statybos ir teritorijų planavimo politikos grupės vadovo, šiuo metu yra urbanizuota apie 4 proc. Lietuvos teritorijos. Kiekvienam mūsų šalies gyventojui vidutiniškai tenka 900 kv. metrų užstatytojo ploto – pastatų, gatvių, aikščių. Tuo metu ES vidurkis tėra apie 500 kv. metrų.
Tai – tik iliustracija, liudijanti, kaip „prabangiai ir erdviai“ gyvena lietuviai. Tačiau realybėje nėra jokios prabangos. Lietuvoje statoma daug individualių namų, greta kurių nėra asfaltuotų gatvių, centralizuotų vandentiekio, nuotekų surinkimo bei kitų inžinerinių tinklų.
„Šiuo metu nesunku gauti statybos leidimą įtikinus savivaldybę, kad viešosios infrastruktūros individualiam namui nė nereikia, nes žmogus gali pats įsirengti šildymo sistemą, nuotekų valymo įrenginius ar vandens gręžinį. Tačiau vėliau savivaldybės remiamos prie sienos, kad bent jau sutvarkytų kelius.
Tokiu būdu savivaldybėse vyksta chaotiška teritorijų plėtra. Ją ir norima suvaldyti Savivaldybių infrastruktūros plėtros įstatymu. Būtina, kad statybos būtų logiškai planuojamos“, – kalbėjo M.Narmontas.
Sausakimšos teritorijos
Bėda, kad yra atvirkštinių situacijų, kai gera infrastruktūra esti sukurta užmiestyje, rajonų teritorijose, bet tėra mažai ja besinaudojančiųjų. Taigi tai liudija, kad pinigai investuoti ne ten, kur labiausiai jos reikia.
„Paprastai statytojai galvoja tik apie savo statinius ir jų eksploatavimą, bet kas nors turi pasirūpinti ir viešaisiais poreikiais.
Tokią plėtrą galima suvaldyti iš anksto numačius, kur ir kokios kategorijos gatvės tiesiamos ir įrengiama joms priklausanti infrastruktūra – apšvietimas, dviračių takai, paviršinio vandens surinkimo sistema, buitinių nuotekų, vandens tiekimo bei šilumos tinklai.
Be to, įstatymu norima uždengti ir antrąją spragą, numatant, kad inžinerinė infrastruktūra būtų kuriama kartu su socialine infrastruktūra“, – sakė M.Narmontas.
To reikia, nes dauguma gyventojų tam tikruose miestų rajonuose pastarosios nė neturi.
„Pavyzdžiui, Vilniaus Balsių rajone gyvena apie 10–12 tūkst. žmonių, o tai prilygsta kai kurių miestų dydžiui, tarkim, Rokiškio. O jei Rokiškyje būtų tik viena mokykla ir nebūtų nei poliklinikos, nei ligoninės, nei vaikų darželio? Tokia situacija yra susiklosčiusi būtent Balsiuose – ten yra tik viena mokykla.
Tai yra tik pavyzdys, koks skirtingas teritorijose yra socialinės infrastruktūros lygis“, – užsiminė pašnekovas.
Skirs kompensacijas
Šiuo metu savivaldybės dėl infrastruktūros tinklų plėtros galėtų priimti tam tikrų sprendimų, tačiau dažniausiai joms trūksta pinigų.
Užtat savivaldybių infrastruktūros plėtros įstatymas pasiūlys išeitį. Jame numatyta, kad patys statytojai galės pasirūpinti infrastruktūra – gatvės nutiesimu, apšvietimo įrengimu – ir gauti investicijų kompensaciją. Tai reiškia, kad žmonėms nebereikės laukti, kol savivaldybė tokiam tikslui savo biudžete sukaups lėšų.
Teisės aktas numato, kad gyventojai arba nekilnojamojo turto plėtotojai, suvieniję jėgas, gali užsakyti teritorijų planavimo dokumentuose numatytos infrastruktūros projektą ir jį įgyvendinti.
„Numatyta, kad tais atvejais, kai teritorija yra prioritetinė, savivalda visas išlaidas kompensuos per penkerius metus iš savo biudžeto.
Už infrastruktūrą įprastinėse teritorijose kompensacija bus sumokama per 10 metų. Tačiau tai bus daroma jau ne iš savivaldybės biudžeto, bet kitų prisijungiančių prie infrastruktūros gyventojų lėšomis“, – paaiškino M.Narmontas.
Pagal įstatymą, prie infras-
truktūros prisijungiantys gyventojai turės sumokėti įmoką ne teritorijos senbuviams, bet specialiam savivaldybės fondui. Tokiu būdu savivalda turės lėšų ir investicijoms kompensuoti, ir tolesnei infrastruktūros plėtrai tame rajone.
Palankus vertinimas
Pasak Šilutės rajono mero Vytauto Laurinaičio, infrastruktūros poreikis įvairiose savivaldybėse yra skirtingas.
„Infrastruktūros plėtra savivaldybėse vyksta skirtingai. Turistiniuose regionuose, kuriuose apsilanko daugiau poilsiautojų, ji yra būtina. Mes vadiname tai gerove, kuri suteikia pridėtinės vertės.
Aišku, sąnaudos tam yra nemenkos, bet daugybę metų infrastruktūrai buvo skiriama per mažai dėmesio. Šilutės krašte sulaukiame daug turistų. Jie sako, kad mūsų kraštas labai gražus, o štai dviračių takų labai trūksta – nesaugu važinėti. Bandome į juos investuoti, nes tai duoda ekonominės naudos.
O kur nutiesti gatves, pagal nustatytą tvarką sprendžia seniūnaičiai, bendruomenių atstovai ir seniūnai kiekvienoje vietovėje. Ir niekas kitas negali kištis. Esame parengę programą: jei 40 proc. infrastruktūrai skiria patys gyventojai, mes skiriame kitus 60 proc. Taip skatiname tvarkyti infrastruktūrą, nes vien savivaldai tai būtų didelė našta.
Tačiau nejuntame problemų ten, kur statomi individualūs namai. Savivaldybės teritorijos plėtros plane yra numatyta, kur ir kokia infrastruktūra turi būti. Statytojai gerai žino, kada ten atsiras gatvės ar bus pakloti šaligatviai“, – kalbėjo V.Laurinaitis.
Skirtingi poreikiai
Anot Palangos savivaldybės administracijos direktorės Akvilės Kilijonienės, įstatymas aktualus daugumai Lietuvos savivaldybių – jo teko laukti kone dešimt metų.
„Kai žmonės atgavo žemes, Lietuvoje prasidėjo intensyvios statybos net ir tose teritorijose, kuriose nebuvo infrastruktūros. Statytojai ir mūsų savivaldybę, ir kitas atakuodavo raštais prašydami, kad ją įrengtume.
Reglamentavimo nebuvo, ir tokius klausimus spręsdavome pasirašydami infrastruktūros plėtros sutartis. Tai buvo savanoriška statytojų parama miestui, už kurią buvo tiesiamos gatvės ir įrengiama kita infrastruktūra“, – sakė A.Kilijonienė.
Tuo tarpu įstatyme dabar yra aiškiai numatyta, kur savivaldybė turės įrengti infrastruktūrą, o kur tai padaryti įsipareigos investuotojas.
„Tačiau yra ir tam tikro nerimo, nes savivaldybėms pasirengti numatyti tik metai. O parengti teritorijų planavimo dokumentus – sudėtingas darbas. Jei būtų leista tai padaryti paprasčiau, pavyzdžiui, priimant tarybos sprendimus, tada spėtume.
Kita vertus, numatyti teritorijų plėtros prioritetus nėra paprasta. Pavyzdžiui, Palangoje gyvena 18 tūkst. gyventojų, o namus poilsiui statosi žmonės iš visos Lietuvos, – kurortai yra didesnių interesų zona. Įstatymas numato, kad savivaldybės turės kompensuoti infrastruktūros plėtros išlaidas, tačiau svarbu ir tai, kad to kitų regionų gyventojams mums nereikėtų daryti iš palangiškių biudžeto“, – kalbėjo A.Kilijonienė.
