Pažintiniai takai, vedantys link gamtos vertybių ir jos paveldo objektų, yra vienas būdų tai padaryti. Kitas – tai apžvalgos aikštelės bei bokštai, kurie suteikia galimybę pasigėrėti kraštovaizdžiu nesiveržiant į tas teritorijas, kuriose žmogus nelaukiamas.
Žingsniavo Dūkštos taku
„Atostogos artėja link pabaigos. Bet dar naudojamės galimybe ir keliaujame, – sakė vilnietis Augustinas. – Iš vakaro su drauge Rūta pasitarėme, kad smagu būtų paėjėti Dūkštos pažintiniu taku. Maždaug prieš savaitę Neries regioniniame parke įveikėme gerokai ilgesnį – 25 kilometrų ilgio maršrutą Neries regioniniame parke“.
Šnektelėjus jiedu su drauge Rūta įmerkė kojas į Dūkštos upę – upė yra taip smarkiai nusekusi, kad perbristi ją, ko gero, galima bet kurioje vietoje.
Dūkštos upės pažintinis takas – tai viena iš išskirtinių Neries regioninio parko vietų. Jo ilgis siekia apie 5 kilometrus, kuriems įveikti prireikia maždaug poros valandų. Juo einant sunkoka skubėti, nes norisi pasigėrėti atodangomis, o ir takas tai leidžiasi šlaitu žemyn, tai vėl kyla į aukštybes.
Lankytojų gausa
Apie 20 tūkst. žmonių. Tiek jų, anot gamtos gido Sauliaus Pupininko, per sezoną nužingsniuoja Dūkštos pažintiniu taku, įveikdami ir kokį tūkstantį medinių jo laiptelių.
Daugiausia lankytojų yra Vilniuje gyvenantys žmonės, kuriems, norint pasiekti Dūkštas, tereikia pavažiuoti porą dešimčių kilometrų.
Pasak gido, šis pažintinis takas labiausiai lankomas keičiantis metų laikams – pavasarį ir rudenį, kai gamta tiesiog sprogdina emocijas savo grožiu. Ir kai žmonėms ypač reikia trumpalaikio atokvėpio.
„Dūkštos upės slėnis yra kaip kanjonas – „v“ raidės formos, apaugęs miškais. Į jį galima patekti tik dviem būdais – nusileisti pažintiniu taku arba pavasarį, kai upė smarkiai patvinsta, atplaukti baidarėmis. Neįmanoma niekur įvažiuoti nei mašina, nei keturračiais. Dėl to, kad yra nepasiekiamas, slėnis išliko natūralus. Žmonės į jį patenka tik pažintiniu taku, o keliaudami negali nukrypti nuo jo“, – pasakojo S.Pupininkas.
Viena pirmųjų Dūkštos pažintinio tako stotelių – tai milžiniškas Daubų ąžuolas. Nors medis ir nepretenduoja į kokius nors rekordus, jis – įspūdingas: kamieno apimtis siekia kone 5 metrus.
„Netoliese esančiame Dūkštų ąžuolyne vidutinis šių medžių amžius yra 250 metų. Tuo tarpu upės slėnyje yra išlikę tokių senų medžių, kokių nėra ąžuolyne. Pasak miškininkų, šiam ąžuolui jau virš 350 metų“, – sakė S.Pupininkas.
Neries regioninio parko gamtininkai ąžuolą atrado 2005-aisiais. Ir patys jam sugalvojo pavadinimą. Kadangi vietos gyventojų padavimuose vietovė buvo vadinama „daubomis“, tai ir davė dingstį ąžuolo pavadinimui.
Gyvas miškas? Tereikia pasilenkti
Nuostabus kraštovaizdis, natūralios, žmogaus nepaliestos augalijos bei gyvūnijos buveinės – tai ir yra gamtos vertybės, kurias stengiamasi išsaugoti.
Pasak S.Pupininko, upės slėnyje gyvena ir gyvūnui, įrašyti į Raudonąją knygą. Tai sengirių mėgėjos didžiosios miegapelės, kurioms gamtininkai specialiai yra iškėlę inkilų.
Keliaujant taku į akis krinta išvirtę medžiai. „Jie lieka dūlėti. Kadangi tai net ir miškininkams sunkiai prieinama viena, nereikia net skelbti rezervato – niekas negali čia nei kirsti, nei medienos pasiimti. Užtat tai išliko natūraliomis buveinėmis.
Norint pamatyti gyvą mišką, tereikėtų pakrapštinėti išvirtusių medžių medieną. Joje pilna gyvybės: sąmanų, kerpių, vabalų, lervų. Ten verda tikras gyvenimas“, – sakė ne kartą pats šiu pažintiniu taku nužingsniavęs Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos (VSTT) direktorius Albertas Stanislovaitis.
Atnaujina informaciją
Neries regioninis parkas yra viena iš saugomų teritorijų, kurioje vienoje pirmųjų pagal europinius standartus jau yra atnaujinta informacinė infrastruktūra. Tai parko schema, įvairūs stendai, iškilę ties pažintiniais takais, ties automobilių keliais – parko ribas ženklinančios nuorodos.
Pasak šio parko direktorės Audronės Žičkutės, visa tai yra skirta lankytojų patogumui.
„Šiuo metu yra atnaujinamas Šilėnų – Naujosios Rėvos pažintinis takas. Jis yra arčiausiai Vilniaus, nuo Pilaitės rajono nutolęs maždaug 15 kilometrų. Ieškojome jam neįprastų sprendimų, ir tikimės, kad lankytojams jie patiks.
O mums svarbiausia – saugoti teritorijoje esančią gamtą. To padaryti neįmanoma nesuteikus žmonėms žinių. Informacinė infrasturktūra tam kuriama, kad lankytojų srautai būtų nukreipti į konkrečias pažintines vietas. Yra svarbu sužadinti žmonėms geras emocijas, tai svarbiau už bet kokias žinias.
Tos emocijos – tai ir pasididžiavimas tėvynės gamta. Pastebėta, kad lankytojai, kuriems gamta sukelia teigiamas emocijas, patys ir be paraginimų saugo gamtą, ir ne tik saugomoje teritorijoje esančią augaliją bei gyvūniją.
Galima kelti ambicingus tikslus, susijusius su klimato kaitos stabdymu. Bet jeigu „čia ir dabar“ nesikeis žmonių įpročiai, planai ir teliks planais. Nes reikia, kad žmogus būtų sąmoningas – kad taikiai sugyventų su gamta“, – sakė A.Žičkutė.
Žingeidumas didėja
Saugomos teritorijos užima maždaug 17,5 proc. Lietuvos. Jose yra kuo įvairiausių gamtinių bei kraštovaizdžio objektų. Tam, kad saugomas gamtos vertybes būtų galima parodyti lankytojams, yra atliekama daugybė darbų.
Kam tai daroma? „Žmonių žingeidumas ir noras lankyti gražias vietas nieku nedingsta. Mūsų tikslas – koordinuoti jų judėjimą saugomose teritorijose taip, kad žmonės, nepadarydami gamtai žalos, nepakenkdami gyvūnijos ar augalijos buveinėms galėtų jas pamatyti, pažinti, pasigrožėti.
Saugomų teritorijų – nacionalinių ar regioninių parkų, valstybinių rezervatų – lankytojų centrai yra tos vietos, iš kurių žmonės, susipažinę su juose esančiomis ekspozicijomis, yra nukreipiami į gamtą paaiškinus, ką, kaip ir kur pamatyti, – kalbėjo A.Stanislovaitis. – Tai padeda suvokti mūsų kraštovaizdžio unikalumą ir skatina supratimą, kodėl turime išsaugoti mūsų krašto vertybes ateities kartoms“.
Iki šiol kai kurie lankytojų centrai dar neturėjo ekspozicijų, pristatančių saugomas vertybes. Dabar tokių beveik nebeliko. Šiemet lankytojai buvo pakviesti apžiūrėti naujausių – Viešvilės gamtinio rezervato, Kurtuvėnų regioninio parko ir Pagramančio regioninio parko ekspozicijų, taip pat Medžių lajų tako ekspozicijos Anykščių regioniniame parke.
Ties Neries regioninio parko lankytojų centru Dūkšte ne šiaip sau vyksta statybos. Maždaug po metų šis centras bus išplėstas taip, kad jame galėtų nuolat vykti gamtos pamokos, edukaciniai užsiėmimai, įvairūs pažintiniai renginiai. Kartu bus įrengta ir nauja ekspozicija.
Apie buvusius, esamus ir būsimus darbus
Pastaraisiais metais saugomose teritorijose lankymui pritaikyta daug kraštovaizdžio vertybių, gamtos ir kultūros paveldo objektų: piliakalnių, atodangų, šaltinių, įrengta pažintinių takų, pastatyta apžvalgos bokštų. Lankytojai gali geriau pažinti vertybes, saugomas nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose, draustiniuose ir rezervatuose.
Unikali gamta, kraštovaizdžio įvairovė, retos augalų ir gyvūnų rūšys, gamtos ir kultūros paveldo objektai – neįkainojami mūsų krašto turtai. Taigi valstybiniuose parkuose tęsiasi didysis darbymetis.
„Saugomos teritorijos tvarkomos ne tik tam, kad būtų išsaugotos vertybės, bet ir tam, kad žmonės išmokytų tinkamai jose elgtis, suprasti išsaugojimo svarbą ir taptų saugomų teritorijų bičiuliais“, – sakė Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos (VSTT) atstovė Diana Rakauskaitė.
Ji priminė, kad šiemet buvo pastatytas pats aukščiausias Lietuvoje – 45 metrų aukščio Nemuno kilpų regioninio parko apžvalgos, skirtas unikaliam kraštovaizdžiui apžvelgti.
„Artimiausiu laiku bus pastatytas dar vienas apžvalgos bokštas Nemuno deltos regioniniame parke. Tačiau tai – jau paskutinis tokios paskirties statinys. Daugiau jų nebebus iškelta“, – užsiminė D.Rakauskaitė.
Dar viena saugomų teritorijų naujienų – tai vidurvasarį atidaryta Aukštaitijos nacionalinio parko Bitininkystės ekspozicija.
Šiuo metu atkuriama Rėkyvos pelkė, kuri taip pat bus pasiekiama lankytojams.
Minijos senslėnio kraštovaizdžio draustinį keliauninkai jau liepia apžiūrėti, Apuolės ir Kačėniškės piliakalnius – taip pat.
Ateityje bus atidarytas Kuršių nerijos nacionalinio parko lankytojų centras ir gamtos mokykla, tvarkomi ir kiti vertingi gamtos objektai saugomose teritorijose. Bus atnaujintas ir Žuvinto pažintinis takas.
Nemuno kilpų regioniniame parke nepaprastai didelį lankytojų susidomėjimą pelnė aukščiausias apžvalgos bokštas (45 m), nuo kurio atsiveria didžiųjų Nemuno kilpų kraštovaizdis.
Lankytojus džiugina ir sutvarkytas Germanto kraštovaizdžio draustinis netoli Telšių. Čia įrengti takai, informaciniai stendai, pojūčių takas, gamtosauginiai edukaciniai elementai.
Betygalos kraštovaizdžio komplekse sutvarkytas Betygalos piliakalnis ir Alkos kalnas (iškirsti krūmai, įrengti laiptai, regyklos, pėsčiųjų takai, aukuras, informaciniai stendai, sutvarkyti eroduojantys plotai), pritaikytas lankymui šaltinis „Krivio akis“.
Planuose – ir nauji darbai. Dvylikoje valstybinių parkų bus įrengtos arba atnaujintos lauko informacinės sistemos, kad lankytojai galėtų rasti vertingus objektus, informaciją apie saugomą kraštovaizdį, vertybes.
Taip pat bus įrengta 10 naujų pažintinių takų, sutvarkyti 9 kultūros paveldo objektai – daugiausia tai piliakalniai, 14 kraštovaizdžio kompleksų, kelios dešimtys gamtos paveldo objektų. Gamtosauginio švietimo tikslu bus įrengtos dar kelios gamtos mokyklos.
Planuose – unikalus Dubysos slėnis, Asvejos kraštovaizdžio kompleksas. Jame bus sudarytos sąlygos pažinti Lietuvos ilgiausio ežero duburį, Liudgardo šlaito struktūrą. Bus sudaryta galimybė kitaip pažinti Pagramančio regioninio parko išskirtinį kompleksą – Žemaitijos upių – Akmenos ir Jūros santaką.
