Perspėja apie taršą
VU GMC Studentų gamtininkų mokslinės draugijos organizuotame renginyje „Su aplinka gyvenu darnoje: pažįstu, tvarkau, saugau“ kalbėjusi Gamtos tyrimų centro mokslininkė dr. R. Bernotienė atskleidė, kad kiekvienas galime geriau suprasti ir pažinti gamtos kalbą, tereikia žinoti jos siunčiamus signalus.
„Ten, kur yra gamta, galime rasti ir indikatorinių organizmų, rodančių jos būklę“, – atskleidė mokslininkė. Pasak jos, indikatorių rūšių yra ne viena, tačiau šiame renginyje didžiausias dėmesys buvo skiriamas gyvūnams.
„Būtent gyvūnams reikia greitai prisitaikyti prie aplinkos pokyčių, o žmogaus sukelta tarša juos gali paliesti itin stipriai“, – sakė dr. R. Bernotienė. – Apie tai, kad gyvūnija signalizuoja apie užterštą aplinką pradėta viešai kalbėti prieš kelis šimtmečius, kuomet Temzėje masiškai gaišo žuvys. Neužilgo buvo viešai patvirtinta, kad šis reiškinys tiesiogiai susijęs su žmogaus veikla – plečiantis pramonei, jos atliekos buvo pilamos į upę. Kitas pavyzdys – kanarėlių naudojimas kalnakasyboje.
Šie paukšteliai labai jautrūs anglies monoksidui, todėl esant pavojingai užterštam orui šachtose jie iš karto pradėdavo reaguoti ir taip išgelbėdavo ne vieno šachtininko gyvybę“, – istorinę perspektyvą apžvelgė ji.
Pasak jos, tokių masinių gyvūnijos reakcijų į gamtos taršą netrūko ir vėliau. „XX a. naujų chemikalų rūšių, naudojamų gamtoje, atsirado nepaprastai daug. Nors pradžioje visi džiaugėsi, kad insekticidai padės apsaugoti derlių, šių priemonių besaikis naudojimas žemės ūkyje sukėlė masines vabzdžių ir paukš
ių žūtis. Būtent išvydę šį reiškinį žmonės suprato, kad tiek daug chemikalų naudoti negalima“, – atskleidžia dr. R. Bernotienė.
Signalus suprasti gali kiekvienas
Pasak mokslininkės, bioindikatoriais, leidžiančiais atpažinti gamtos taršą, laikome ne visą gyvūnija, nes yra tam tikri kriterijai, ką laikome bioindikatoriais. Pavyzdžiui, rūšis turi būti gausiai aptinkama, paplitusi, ištirta, lengvai pagaunama ir lengvai atpažįstama. Geriausiai naudoti visą populiaciją ar bent kelis individus, o ne vieną.
Dr. R. Bernotienės teigimu, biondikatoriai šiais laikais nesunkiai gali būti pakeisti kitais metodais, tačiau tai yra pirminis signalas kad su gamta kažkas yra negerai. „Nors gyvename technologijų amžiuje, bioindikatoriai naudojami greta modernių tyrimų tokiose srityse kaip aplinkos pokyčių įvertinimas (kuomet sunku juos įvertinti ar išmanuoti), kai reikia interpretuoti, kuomet tiriame prieš šimtmečius vykusius gamtos pokyčius ir neturime kitų duomenų bei įvairiais kitais atvejais“, – pasakojo dr. R. Bernotienė.
„Pavyzdžiui, jeigu upėje, pievoje pamatome tam tikrus gyvūnus, galime daug maž pasakyti, ši teritorija užteršta ar ne. Žinoma, detaliems tyrimams, taršos lygiui ir tipui nustatyti reikia modernios įrangos, tačiau pati gamta mums jau siunčia pirmuosius signalus, kuriuos galime suprasti. Pavyzdžiui, pamatę upėtakį galime sakyti, kad vanduo yra švarus, nes šios žuvys veisiasi tik švariame vandens telkinyje“, – sako ji.
Geriausiai švaraus vandens telkinį apibūdina jame randamos lašalų, apsiuvų ir ankstyvių lervos. – Bioindikatoriai parodo ilgalaikį rezultatą, tuo pačiu nėra brangūs, jų taikymo metodika nesudėtinga. Vien tik bioindikatoriai nepadės išspręsti gamtos taršos, rūšių nykimo problemos, tačiau tai yra signalas, kad reikia atlikti papildomus tyrimus. Nenumokime ranka į šiuos pačios gamtos mums duotus įrankius, o mokėdami atpažinti gamtos kalbą išmoksime laiku įvertinti ir jai kylančius pavojus“.
Gamta – ne šiukšlynas
Mokslininkės pozicijai pritaria ir vienas šio renginio organizatorių, VU Gyvybės mokslų centre Biologijos doktorantūroje studijuojantis Mantas Adomaitis. „Kartu su VU GMC Studentų gamtininkų moksline draugija organizuodami šį renginį norėjome į jo programą įtraukti temą apie bioindikatorius. Juk jie yra gamtos signalizacija, suveikianti padidėjus taršai“, – įsitikinęs M. Adomaitis.
„Gaila, kad dalis visuomenės vis dar abejingai žiūri į mus supančią aplinką. Nors žmonių sąmoningumas didėja, vis dar atsiranda akivaizdžios gamtos taršos atvejų. Apie šiuos klausimus turime kalbėti kuo garsiau, kol dar neįvyko katastrofiškų ekologinių pokyčių ir turime laiko sustabdyti ne tik gamtai, bet ir visai žmonijai kylančius pavojus“, – ragina VU GMC doktorantas.
„Savo namuose juk nešiukšliname – nepilame teršalų svetainėje, nesukrauname panaudotų padangų virtuvėje, nesumetame plastikinių maišelių į vonią. Tad kodėl taip elgiamės gamtoje“? – retoriškai klausia M. Adomaitis, pabrėžęs, kad gamtosauginių renginių Studentų gamtininkų mokslinė draugija ateityje planuoja surengti ir daugiau.
