Aktyvios oro temperatūros sumos – yra įrankis skirtas vertinti vietovės terminiams ištekliams ir agroklimatiniam potencialui. Augalų vegetacija vyksta tik tada, kai pavasarį oro temperatūra pakyla virš tam tikros laipsnių ribos ir baigiasi, kai nukrenta žemiau.
Laikoma, kad dauguma augalų pradeda aktyviai vegetuoti tuomet, kai paros vidutinė oro temperatūra yra aukštesnė nei 10 laipsnių celsijaus. Susumavus tokių parų temperatūrą per metus gaunama aktyvios temperatūros suma.
Pagal naują standartinę klimato normą (1991–2020 m. vidurkis) aktyviosios temperatūros suma Lietuvoje per vegetacijos sezoną (balandis – spalis) siekia vidutiniškai 2438 laipsniai.
Didžiausi terminiai ištekliai yra pietvakarinėje Lietuvos dalyje, centrinės Lietuvos pietinėje dalyje ir Kuršių Nerijoje (2550–2620 laipsnių), o mažiausi – Žemaičių aukštumoje, ypač jos pietinėje dalyje ir Rytiniame Lietuvos pakraštyje (apie 2220–2350 laipsnių)
Su dėl globalinio atšilimo kylančia oro temperatūra ir kylančiais bendrais vietovių terminiais ištekliais, atsiveria naujos galymybės naujų augalų ar net rūšių auginimui.
Viena iš priežasčių, kodėl įvairūs pietinių kraštų vaisiai negali tinkamai augti Lietuvoje įprastomis sąlygomis ar tinkamai subrandinti vaisių, yra nepakankamos aktyvios oro temperatūros sumos.
Žinoma, gali būti ir daugiau priežasčių – per trumpas vegetacijos sezonas, per mažas Saulės spinduliuotės kiekis, per trumpa dienos trukmė ir kt. Tačiau kartu su kylančia oro temperatūra ir augančiais terminiais vietovės ištekliais atsiveria naujos galimybės ir naujų augalų veislių ar net rūšių auginimui.
Lyginant su 1961–1990 m. standartine klimato norma, skirta klimato pokyčių įvertinimui, aktyviosios temperatūros suma dabartiniame klimate (1991-2020 m.) išaugo 11 proc. (+245 laipsniai).
Visgi, kartu augantis orų ekstremalumas bei nepalankių reiškinių (kruša, šalnos ir kt.) pasikartojimas teigiamą oro temperatūros augimo poveikį gali stipriai sumažinti, todėl tik aktyvios oro temperatūros sumos augumu džiaugtis nevertėtų.
