Socialdemokratų judėjimo „Momentum“ pirmininkas, ekologijos aktyvistas Lukas Tamulynas Žinių radijo laidoje „Žalias sprendimas“ sako, kad pradėti nuo savęs nesunku, pavyzdžiui, užtenka atleisti greičio pedalą:
„Man visą laiką kažkaip kontradiktuoja, kad reikia nuo savęs pradėti. Taip, kažkokius tai mini sprendimus mes visi galime padaryti. Čia turbūt tas geriausias ir pats paprasčiausias pavyzdys, kad nuo balandžio pirmos galima autostradoje važiuoti 130 kilometrų per valandą.
Bet ar tau tikrai reikia važiuoti 130 km/h? Ta prasme, kai mūsų autoparkas yra toks koks yra ir mes deginam kurą, važiuodami 130 km/h, o neneikim, daug kas važiuoja ir greičiau. 140 km/h ar panašiai.
Čia yra pats paprasčiausias sprendimas tiesiog nustoti skubėti, nustoti lėkti. Ten kur gali naudotis viešuoju transportu. Galbūt naudotis kitais netaršiais sprendimais.“
Tačiau Lukas Tamulynas čia pat priduria, kad nesąžininga visą sprendimų krūvį perkelti ant pavienių asmenų. Kovoti su klimato kaita pirmiausiai turi valstybės ir verslai.
„Bet aš visą laiką sakau, kad visų pirma tai yra valstybės prerogatyva spręsti šituos dalykus. Kiekvienas iš mūsų galime ir turime daryti savo žingsnius, bet pirmiausia per spaudimą tiek verslams, tiek valstybei dėl tvarių sprendimų.
Dėl to, kad yra labai lengva uždėti etiketę kažkas yra žalias taškas, yra tvarus ir verslas tuo naudojasi ir valstybė ilgą laiką tuo naudojasi. Kaip matome, valstybei priimti sprendimą, kuris iš esmės keičia visą energetinę bazę Lietuvoje prireikė karo. Sprendimui, kuris yra labai paprastas.
Tad, kad ir kokius mes asmeninius mažus sprendimus darysime, ir mes turime juos daryti, mes visų pirma turime spausti valstybę keistis ir verslą keistis.“
Paklaustas, ar Europai užteks karo Ukrainoje, kad būtų atsisakyta rusiškos energijos, Lukas Tamulynas atsakė, kad abejoja.
„Taip, galbūt kažkokie greitesni žingsniai bus. Mes matome gana teigiamą signalą, bet matome šalia to liūdnus ir neigiamus signalus. Pavyzdžiui, paimkime Vokietija, kurios profsąjungos ir verslas išplatino vieningą kreipimąsi, kad negalima atsisakyti rusiškos naftos ir dujų.
Galime pasižiūrėti į tai, ką Vokietija darė nuo 2014 metų. Nuo Krymo aneksijos iki tol, kol Rusija antrą kartą užpuolę suverenią valstybę, savo priklausomybę nuo rusiškų dujų didino 20 proc.“
