Prie jūros pietinio uosto bangolaužio link vedantis takas bus sutvarkytas, kai šių atliekų nebeliks. Tačiau iš Kuršių marių dugno išgvelbti didžiuliai natūralūs akmenys, regis, ir toliau dunksos Kopgalio pakrantėje – neaišku, ką su jais daryti.
Statybininkai kibo į sąvartą
Kopgalyje, kuris priklauso Kuršių nerijos nacionaliniam parkui, ir tuo pat metu administruojamas Klaipėdos savivaldybės, suverstas statybų laužas – sovietmečio palikimas, atsiradęs čia nežinia kada. Veikiausiai betono rietuvės išdygo tvarkant uostą, gilinant vidaus akvatoriją, statant laivų krantines ir kitokius hidrotechnikos įrenginius.
„Taip jau atsitinka, kad reikia padaryti kitų neatliktus darbus. Kopgalis – ne mūsų teritorija, tačiau akivaizdu, kad ten guli krantinių fragmentai, kitokios atliekos. Pasiryžę žengti žaliąja darnumo kryptimi nusprendėme pašalinti, tikėtina jau pusšimtį metų čia riogsantį laužyną, sutvarkyti pakrantę“, – kalbėjo KVJU direkcijos vadovas Algis Latakas.
Statybų atliekomis, kurias sudaro seni gelžbetonio blokai, perdangos, kitokios konstrukcijos, nuklota valstybės žemė. Uosto valdytojų parengtas Kopgalio teritorijos tvarkymo planas suderintas su aplinkosaugininkais – KNNP direkcija.
Iškeldins 350 tonų gelžbetonio
Tobulinant Klaipėdos valstybinio jūrų uosto laivų įplaukos kanalo konfigūraciją ir jį supančius hidrotechnikos statinius, šiuo metu tvarkomas pietinis bangolaužis.
Po rekonstrukcijos ir šis statinys bus pritaikytas ir poilsiautojų reikmėms – žengdami pėsčiųjų taku specialiai įrengtų apžvalgos aikštelių link, uostamiesčio gyventojai ir svečiai nebematys klaikios betono nuolaužų sąvartos.
Kopgalį nuo betono nuolaužų valo KVJU viešųjų pirkimų konkursą laimėjusi įmonė „Griovimo ekspertai“, parengusi ir teritorijos tvarkymo planą. Manoma, kad maždaug 120 metrų ilgio ruože dunkso apie 350 tonų statybų laužo.
Užsimota viską pašalinti. Išrūšiuotos betono atliekos kol kas laikinai saugomos Kopgalyje, o paskui bus surinktos, išvežtos ir utilizuotos taip, kad nekeltų neigiamo poveikio aplinkai ir šią vietovę lankantiems žmonėms.
Rieduliai – iš Kuršmarių dugno
Beje, iš draustinio teritorijos šalinamos tik statybininkų paliktos betono atliekos, o natūralūs rieduliai nejudinami. Pagal sutartį su rangovais visi darbai KVJU direkcijai kainuos daugiau kaip 38 tūkst. eurų (su PVM).
Didžiausia Kuršių nerijos akmenų sąvarta siejama su Klaipėdos jūrų uosto plėtra sovietmečiu. Akvatoriją gilinančios žemkasės iš marių dugno iškrapšto įspūdingo dydžio riedulių. Daugiausiai jų atrandama gilesniuose sluoksniuose gremžiant morenos molį.
Prieš kelerius metus, gilinant pietinėje Jūrų uosto dalyje Malkų esančią įlanką, atrastas net 20 tonų riedulys, trukdęs krantinės statybai. Jo neiškėlė į krantą, o tik perstūmė į šoną – tokia operacija uostui kainavo apie 30 tūkst. eurų.
Ką daryti su Kopgalio akmenimis – atviras klausimas. Vieni siūlo juos perleisti muziejams, antkapių dirbtuvėms, statybų kiti įmonėms, kurios juos galėtų kaip nors panaudoti. Didžiausių riedulių skersmuo – nuo 0,5 iki 2 metrų. Kopgaliu taku palei marias žingsniuojantys žmonės spėlioja, kieno tai turtas - nelabai aišku, kam ties akmenys dabar priklauso.
Iš Jūrų uosto akvatorijos iškeliami rieduliai dabar kraunami kitoje vietoje, o senoji sąvarta Kopgalyje palikta likimo valiai. Pernai keliolika radinių perduota Klaipėdos universiteto (KU) Botanikos parko tvarkytojams – jie papuošė Danės upės senvagėje kuriamą Rytų šalių sodą.
Tai išskirtinis atvejis, kai niekam nereikalingi akmenys botanikų, kraštovaizdžio architektų ir uostininkų iniciatyva buvo tikslingai panaudoti gražinant aplinką. Surengta smagi talka, kurioje dalyvavo ir vadovai - KU rektorius profesorius Artūras Razbadauskas bei KVJU direkcijos vadovas Algis Latakas.
Akmenyną ilgam užkonservavo
Anksčiau tokie akmenys buvo naudojami tvirtinant Kuršių marių krantus, o paskui juos suversdavo Kopgalyje, pievoje šalia senų krantinių. Kieno tai turtas, kas turėtų pašalinti apleistą sąvartyną – dėl to jau daug metų verda ginčai.
Akmenynas Kopgalyje šalia pasieniečių užkardos užkonservuotas nebeplečiamas. Dalis riedulių ten galėjo užsilikti dar nuo sovietmečio, kai buvo rekonstruojami bangolaužiai, šalinami prie uosto įplaukos vartų nuskendusių laivų griaučiai.
Iš Kuršmarių pakelti akmenys dabar plukdomi į kitas uostininkų nurodytas vietas krante, paženklinami ir laikomi ten kaip daiktinis įrodymas, kad gilintojai atliko sutartyse numatytus darbus, už kuriuos jiems mokama.
Nauja akmenų sankrovos vieta numatyta pietinėje Klaipėdos juosto dalyje, už Smeltės pusiasalio, kur planuojama statyti pramoginių laivų prieplauką.
Ne uosto, o valstybės nuosavybė
„Visi rieduliai, kurie trukdo navigacijai ir yra iškeliami iš uosto akvatorijos, yra valstybės turtas. Šiuo metu Jūrų uosto direkcija aktyviai dirba, riedulių, kurie yra iškelti iš uosto akvatorijos, sutvarkymo ir galimo jų panaudojimo klausimu", – aiškino KVJU direkcijos atstovė spaudai Nijolė Dvarionaitė-Milkintienė.
Tikėtina, kad naujoje vietoje kraunami akmenys dar gali būti panaudoti įgyvendinant naujo pramoginių laivelių uosto prie Kiaulės Nugaros salos statybos projektą. O koks likimas laukia Kopgalyje anksčiau sukrautų akmenų?
Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos darbuotojai to nežino, jokios informacijos apie tvarkymo planus negauna. Be jų Kopgalio teritoriją, kurioje anksčiau stovėjo žvejų sodybos, dar administruoja ir Klaipėdos savivaldybė.
Kopgalio akmenyną aprauda geologai. Jiems tai ne bevertės atliekos, o kažkada nuo Skandinavijos iki rytinių Baltijos pakrančių slinkusių ledynų veiklos rezultatas – esą nuodėmė tokius gamtos paminklus ištampyti arba suskaldyti.
Skaldyti riedulius – nuodėmė
Buvusiam Klaipėdos jūrų uosto direkcijos vadovui, o dabar Seimo nariui liberalui Eugenijui Gentvilui, iš Kuršių marių protakos iškelti akmenys irgi – ne vien tiktai akis badantis statybų laužas, bet saugotina gamtos vertybė.
Akmenskaldžius, kuriems pakiltų ranka trupinti Kopgalyje sukrautą ledynmečio epochos paveldą, iš riedulių gaminti granito plokštes, trinkeles gatvėms, prieš trylika metų stojęs prie KVJU direkcijos vairo E.Gentvilas iš anksto pavadino vandalais, kokių Lietuva, pasak jo, regėjusi ir anksčiau.
„Tai – gamtos reliktai, su ledynais atslinkę į mūsų kraštus, primenantis ir pajūrio geologinės sandaros, ir Klaipėdos uosto plėtros istoriją. Kam iš jų tašyti antkapių plokštes?“, – stebėjosi geografijos mokslų daktaro laipsnį įgijęs politikas.
E.Gentvilas siūlė tuos akmenis panaudoti visuomenės labui, turizmui - išdėlioti Smiltynėje arba kur nors kitur įrengtuose pažintiniuose takuose. Tarp galimų vietų nurodytas ir Kopgalyje nuo pasienio užkardos molo link vingiuojantis keliukas.
Šių akmenų tada nesikratė ir Kogpalyje įsikūrusio Lietuvos jūrų muziejaus direktorė Olga Žalienė: „Galima atrasti jiems vietos net prie marių – išrikiuoti, paženklinti užrašais, kad visi žinotų, kada, kaip ir iš kur tokie rieduliai čia atsirado“.
Prisimintas ir Mosėdžio parkas
Viešojoje erdvėje anksčiau nuskambėję raginimai Kuršių nerijoje įkurdinti dar neregėtą ledynmečio periodo akmenų parką bent jau geologų nestebina – panašią idėją dar sovietmečiu Mosėdžio miestelyje (Skuodo r.) sumanė ir sėkmingai ją įgyvendino šviesaus atminimo žemaitis gydytojas Vaclovas Intas.
Per daugelį metų V.Into sukurtas unikalus parkas, papildytais eksponatais iš įvairių pasaulio kraštų, išgarsino Mosėdį – tenykštis Akmenų muziejus iki šiol vasarą bei žiemą sutraukia gausybę turistų iš visos Lietuvos ir kitų šalių.
Pats didžiausias 28 tonų riedulys, pavadintas Žalgirio mūšio vardu, irgi ištrauktas ir Kuršmarių dugno. Jį Mosėdžio akmenų muziejui padovanojo Klaipėdos jūrų krovinių kompanija tuo metu, kai dar buvo gyvas jos savininkas – iš Žemaitijos kilęs verslininkas Bronislovas Lubys.
Ledynmečio akmenų parko Kopgalyje šalininkai turbūt ir patys supranta, jog bet kur išdėlioti rieduliai žmonių traukos objektu savaime nevirstų – reikia nuorodų, menininkų, istorikų, muziejininkų, geologų sukurtų įdomių legendų.
Tiktų bangolaužių statyboms?
Ar toks riedulių parkas šiais laikais galėtų priblokšti turistus, kituose pasaulio kraštuose regėjusių dar įspūdingesnių uolienų darinių - sustingusios ugnikalnių lavos nuotekomis padengtų pakrančių, skardžių? Skeptikai tuo abejoja.
„Verčiau grąžinti akmenis atgal į vandenį – taupant lėšas panaudoti juos naujų bangolaužių statyboms“, – didesnės Kopgalio riedulyno pažintinės reikšmės neįžvelgė kitas į ankstesnes dikusijas įsijungęs buvęs KVJU direkcijos vadovas Arvydas Vaitkus.
Siūlymai kelis didesnius riedulius panaudoti iš uosto dugno pakelto seno beveik trijų metrų ilgio inkaro, kai kurių skulptūrų postamentams irgi didesnio dėmesio nesulaukė. Dėl biurokratinių kliūčių idėjos neįgyvendintos.
Neringos sergėtojai šiurpsta
Ledynmečio akmenų parkui užtektų kelių hektarų ploto žmonių lankomoje, patrauklesnėje pajūrio vietovėje. Entuziastų žvilgsniai krypsta į Smiltynę, net į Karklę, kur gausybę jaunų žmonų sutraukia paplūdimio muzikos festivaliai.
Tačiau nuo tokių idėjų šiurpsta aplinkosaugininkai, įsitikinę, jog akmenų invazija į Kuršių neriją, kuri įtraukta į UNESCO pasaulio gamtos ir kultūros paveldo sąrašą, būtų sveiku protu tiesiog nesuvokiama ir nepateisinama klaida.
„Kaip atrodytų smėlio kopos, jeigu šalia išdygtų kraštovaizdžiui svetimi rieduliai? Tegul uostininkai juos veža į Mosėdį – žemaičiai geri žmonės, mielai priimtų“, – prieš kelerius metus ironizavo KNNP direkcijos vadovė Aušra Feser.
Menininkams – puikiausia žaliava
Kopgalio akmenų rietuvės jau seniai domina antkapinių paminklų meistrus, profesionalius skulptorius, kuriems marmurą, granito žaliavą dabar tenka aplinkiniais keliais gabentis iš Ukrainos, Vidurinės Azijos šalių, net ir iš Kinijos.
„Paskelbus aukcioną, o gal net veltui išdalijus niekam nereikalingus riedulius žmonėms, kurie žino, ką su jais daryti, akmenų sangrūdos Kopgalyje kaip mat išnyktų“, – įsitikinęs klaipėdietis menininkas Klaudijus Pūdymas.
KVJU direkcija apie tai irgi galvojo, bet ją varžo žemės ir vandens gelmių turtų apsaugos reglamentai. Tiesa, vieną iš marių ištrauką akmenį uostininkai perdavę Austrijos menininkui. Pastarasis iš jo sukūrė skulptūrą Europos parkui.
