Politikas tikisi, kad toks pokytis atneš proveržį galvojant apie pakuotes bei jų perdirbimą, tačiau gamintojai baksnoja į kliūtis dabartinėje atliekų tvarkymo sistemoje.
Seime vykusios diskusijos „Pakavom. Pakuojam. Pakuosim. O kiek perdirbsim?“ metu Aplinkos ministras Simonas Gentvilas kalbėjo, kad kuo daugiau plastiko bus perdirbta, tuo daugiau verslai galės sutaupyti – tiek sumažėjus naujų žaliavų poreikiui, tiek taršos mokesčiui ES.
„Plastikas yra be galo gera žaliava, lengvai perdirbama, iš jos galima išgaut energiją deginant. Didžioji jos problema – jei jos nesurenkame ir nesutvarkome, ji yra žalinga gamtai. Daug mano žinomų lietuviškų įmonių perka plastiką iš kitų šalių, o metų gale visi mokame nerūšiuoto bei neperdirbto plastiko mokestį. Tikrai turime ir galime pasistengti, kad šis mokestis būtų kuo mažesnis, o brangi žaliava liktų Lietuvoje“, – kalbėjo ministras.
Negalima tikėtis pokyčio pilnai nesuvokiant esamos sistemos
KTU Pakavimo inovacijų ir tyrimų centro vadovas Visvaldas Varžinskas įsitikinęs, kad negalime valdyti atliekų tvarkymo sistemos, jei nesame jos išmatavę. Pašnekovo teigimu reikalingas išsamesnis esamos sistemos stebėjimas.
„Ar valdome pakuočių srauto informaciją? Ar turimą statistiką galime grįsti realiais stebėjimas? Pagal deklaruotus duomenis kombinuotų pakuočių Lietuvos rinkoje išleidžiama 700 tonų, kitų plastikų – dešimtimis tūkstančių. Tačiau patikrinus buitinių atliekų konteinerius, kombinuotos pakuotės juose sudaro 60–70 proc. visų pakuočių kiekio. Matome, kad mūsų turima statistika nesutampa“, – problemą kėlė mokslininkas.
Efektyviam rūšiavimui reikalingas teisinis stabilumas
Ecoservice atstovė pabrėžė, kad nors naujos technologijos pamažu įgalina beveik visų tipų pakuočių perdirbimą, ne visas perdirbimas apsimoka.
„Popierių galima sudėti į vieną vietą ir jis bus perdirbtas, plastikai dėl savo įvairovės tarpusavyje taip nesimaišo, jiems perdirbti reikalingi skirtingi procesai bei technologijos. Lietuva yra nedidelė rinka, norime skirtingas medžiagas perdirbti čia vietoje, bet nesugeneruojame tiek kiekių, kad apsimokėtų jas perdirbti. Norint našumo perdirbimo sektoriuje reikia standartizuoti medžiagų gamybą ir turėti gaires gamintojams, kad šie žinotų, kas ir kokiais kiekiais gali būti perdirbama“, – idėjomis dalinosi pašnekovė.
„Atliekų perdirbimo sektoriui itin reikalingas stabilumas – mes galime įsigyti kombinuotų pakuočių perdirbimo įrenginius, bet jei po kelių metų jos bus uždraustos, mes patirsime nuostolius. Turime sukurti stabilią teisinę sistemą ir ja vadovautis ilgalaikėje perspektyvoje“, – diskusiją papildė UAB „Ecobazė“ komercijos vadovė Marina Curko – Notkuvienė.
Maisto atliekos – viena pagrindinių kliūčių rūšiavimo efektyvumui
Didžiausią atliekų perdirbimo statistiką Lietuvoje turinčio „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centro“ direktoriaus Algirdo Reipo nuomone, dabartinis atliekų rūšiavimo būdas yra neefektyvus.
„65 proc. pakuočių yra teisingai išrūšiuojama, likusios dalies negalima perdirbti. Dažniausiai perdirbamas atliekas sugadina maisto ir kitos biologiškai skaidžios atliekos, tad jų atskyrimas padidintų pakuočių rūšiavimą 30 proc.“, – duomenimis dalijosi pašnekovas.
M. Curko – Notkuvienė pabrėžė visuomenės edukacijos svarbą atliekų perdirbime. Pasak jos, konteineriuose randama atliekų, kurias reikėtų vežti į stambiagabarites atliekų surinkimo aikšteles. Toks konteinerių užteršimas gerokai sumažina galimų perdirbti atliekų kiekį.
