Žlugusios derybos dėl Pasaulinės plastiko sutarties kelia nerimą: kasmet pagaminama 400 mln. tonų plastiko, o šis skaičius iki 2060 metų – prognozuojama – patrigubės. Jau 2050 metais pasaulio jūrose ir vandenynuose gali būti daugiau plastiko nei žuvų, o kasmet į vandenynus patenka maždaug 11 mln. tonų plastiko, kas prilygsta kasdien į pasaulio upes, jūras ir vandenynus išverčiamiems 2 tūkst. pilnų plastiko šiukšliavežių.
Portale „Le Monde Diplomatique“ išsamiai analizuojamas ir galiausiai paneigiamas su plastiko perdirbimu susijęs mitas. Anot įvairių šaltinių, daug žadanti ir plačiai reklamuota plastiko perdirbimo „panacėja“ pasirodė esanti tik muilo burbulas – realiai perdirbta buvo viso labo tik mažiau nei 10 proc. per beveik 70 metų susidariusių plastiko atliekų.
Plastiko perdirbimo „panacėja“ ir nuviliantys rezultatai
Portale „Le Monde Diplomatique“ publikuotame Tuniso universiteto gamtos mokslų fakulteto garbės profesoriaus, taip pat – buvusio Prancūzijos nacionalinio mokslinių tyrimų centro asocijuotojo mokslinių tyrimų direktoriaus ir knygų bei publikacijų apie aplinkosaugą autoriaus Mohamedo Larbi Bouguerra‘os straipsnyje „Plastiko antrinio panaudojimo kaina“ (angl. The high price of reusing plastic) konstatuojama, jog dažnai kaip tvarus sprendimas pristatomas plastiko perdirbimas iš tiesų nėra tinkamas sprendimas, siekiant mažinti plastiko taršą.
Norint šioje srityje pasiekti realių rezultatų, būtinos privalomos taisyklės, struktūrinės reformos ir politinio lygio įsipareigojimai.
Tuo tarpu naftą eksportuojančios valstybės kartu su įtakingais naftos chemijos pramonės lobistais siekia formuoti viešąjį diskursą, jog užuot sumažinus plastiko gamybą, jį, esą, užtenka perdirbti. Šiuo tikslu devintojo praeito amžiaus dešimtmečio pabaigoje naftos chemijos pramonės lobistai netgi sukūrė garsųjį perdirbimo (angl. recycle) simbolį, tokiu būdu siekiant akcentuoti apgaulingą ekonomikos, kurioje viskas gali būti perdirbta ir skirta tvariam antriniam panaudojimui, regimybę.
Vis dėlto, realybė yra kitokia – toksiškos medžiagos gaminamos toliau, jų gamyba – kartu su plastiko tarša – auga, o perdirbama ir pakartotinai panaudojama tik menka šių toksiškų medžiagų dalis.
Vis dėlto, nors plastiko perdirbimas ir antrinis panaudojimas, anot straipsnio, yra gerokai ekologiškesnis sprendimas nei jo kaupimas sąvartynuose ar deginimas, jis iš esmės nesprendžia plastiko taršos problemos. Nors plastiko perdirbimas jau yra tapęs globaliu politiniu prioritetu, praktiniai jo rezultatai smarkiai nuvilia: po 40 metų trukusios propagandos apie plastiko perdirbimo „panacėją“, realiai buvo perdirbta mažiau nei 10 proc. iš 6,3 mlrd. tonų 1950–2017 metais susidariusių plastiko atliekų.
Mitas gyvuoja toliau
Straipsnyje pabrėžiama, jog, nepaisant visko, plastiko perdirbimo mitas gyvuoja toliau – pavyzdžiui, Prancūzija yra išsikėlusi ambicingą tikslą iki 2025 metų perdirbti 100 proc. plastiko atliekų, o Europos Sąjungos mastu vienkartinių plastiko gaminių, tokių kaip plastikiniai indai, stalo įrankiai ir kt., naudojimas uždraustas jau nuo 2021 metų, kartu įpareigojant valstybes nares perdirbti ir antriniam panaudojimui skirti dalį plastiko atliekų.
Vis dėlto, daugeliu atvejų perdirbtas plastikas yra brangesnis už naujai pagamintą, taigi, dėl mažėjančios perdirbto plastiko paklausos Europoje netgi bankrutuoja plastiko perdirbimo kompanijos ir uždaromos gamyklos.
Straipsnyje „Plastiko antrinio panaudojimo kaina“ konstatuojama, jog jei ES neįves naujų teisiškai įpareigojančių taisyklių, etileno (iš naftos ir gamtinių dujų išgaunamos pirminio plastiko žaliavos), kuris yra pigesnis už perdirbtą plastiką, perteklius smarkiai apribos antrinio plastiko konkurencingumą ir plastiko perdirbimo galimybes Vakaruose – ypatingai atsižvelgiant į tai, kad JAV, Kinijoje ir Saudo Arabijoje planuojama statyti naujas etileno gamyklas. Tačiau tikroji plastiko perdirbimo nesėkmė, anot straipsnio, yra ta, kad procesas dar nėra techniškai ar ekonomiškai gyvybingas.
Nepaisant visų šių aplinkybių, siekiant pristatyti plastiko perdirbimą kaip tvarų sprendimą, viešajame diskurse buvo siekiama įtvirtinti tokius terminus, kaip „šiuolaikinė, inovatyvi technologija“, „efektyvumas“, „įsipareigojimas“, „integruotas plastiko tvarkymo požiūris“ ar „ekonominė nauda“, o už tai viešųjų ryšių agentūroms buvo mokami milijonai dolerių.
Ši koordinuota kampanija klaidino politikus ir vartotojus, kai tuo tarpu plastiko gamyba augo toliau, o jo perdirbimo rodikliai išliko kritiškai žemi. Klimato Integralumo Centro (angl. Center for Climate Integrity, CCI) pernai pristatytoje ataskaitoje „Plastiko perdirbimo apgavystė“ analizuojama, kaip naftos chemijos kompanijos dešimtmečiais klaidino visuomenę, skatindamos plastiko perdirbimą kaip praktiškai negyvybingą žaliojo smegenų plovimo (angl. greenwashing) sprendimą plastiko atliekų krizei, žinodamos, kad jis negali būti įgyvendinamas nei techniškai, nei ekonomiškai.
Ką daryti?
Sprendimas inicijuoti globalų teisiškai įpareigojantį susitarimą dėl plastiko taršos priimtas dar 2022 metais. Pasaulinė plastiko sutartis turėjo padėti spręsti kiekvieno plastiko gyvavimo ciklo iššūkius, mažinant gamybą, skatinant daugkartinio plastiko panaudojimo ir perdirbamų gaminių bei medžiagų kūrimą pagal žiedinės ekonomikos principus, tuo pat metu siekiant stiprinti tarptautines pastangas kovojant su plastiko tarša, kurios padėtų užtikrinti prieigą prie technologijų bei skatintų mokslinį ir techninį bendradarbiavimą. Iki 2024 metų pabaigos buvo sutarta parengti sutarties projektą, apimantį visą plastiko gyvavimo ciklą – nuo gamybos iki šalinimo.
Vis dėlto, kiekviename derybų dėl sutarties raunde buvo susiduriama su nuolatiniu iškastinį kurą išgaunančių šalių bei plastiko ir chemijos pramonės lobistų pasipriešinimu. Ne išimtis – šių metų rugpjūtį Ženevoje vykusios derybos, kurios žlugo, valstybėms eilinį kartą nesugebėjus susitarti dėl esminių sutarties punktų. Pagrindiniai nesutarimai jau kuris laikas kyla dėl to, ar plastiko gamybos ribojimai turėtų būti privalomi globaliu mastu, ar palikti pačių valstybių nacionalinei jurisdikcijai, kaip finansuoti sutarties įgyvendinimą ir kt.
Tačiau pagrindinis valstybes skaldantis klausimas – ar fundamentalios svarbos Pasaulinė plastiko sutartis turėtų apimti visą plastiko gyvavimo ciklą, įskaitant ne tik perdirbimą ir antrinį panaudojimą, bet ir plastiko gamybą. Iškastinį kurą išgaunančios šalys palaiko plastiko perdirbimo ir atliekų mažinimo iniciatyvas, tačiau visiškai nėra suinteresuotos plastiko gamybos mažinimu, nors šis plastiko gyvavimo ciklo etapas yra esminis siekiant visapusiškos ir efektyviai veikiančios sutarties.