„Lietuvišką versiją padariau, nes pats esu gimęs Lietuvoje, ten yra mano šaknys. Noriu, kad mano tautiečiai taip pat turėtų šį filmą“, – portalui lrytas.lt kalbėjo staiga išgarsėjęs 45 metų lietuvis.
Naujojoje versijoje siužetas nesiskiria nuo ankstesnio, o štai subtitrai – jau lietuvių kalba.
Šis filmas – tarsi iliustruota gyva pasaka, kurią tėvai gali rodyti ir skaityti savo mažiesiems, o didesni vaikai ir patys ją perskaityti.
Gamtos mylėtojų širdis visame pasaulyje pavergusi juosta apie stirnaitės likimą nufilmuota Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur jos autorius įsikūręs jau 18 metų.
Pastaruosius dešimt metų lietuvis dirba rančoje prie retu gamtovaizdžiu kerinčio Jeloustouno nacionalinio parko, esančio trijose valstijose – Vajomingo, Montanos ir Aidaho.
Neseniai į internetą įdėtą juostą iki šiol jau matė apie 5,5 milijono žiūrovų.
Galėjo sudraskyti kojotai
Stirnos jauniklę Darius išgelbėjo šį pavasarį. Rančos kieme du jauniklius atsivedusi stirna vieną jų paliko. Mažylė šlubčiojo ir neįstengė eiti paskui motiną ir brolį.
D.Sasnauskas nedvejodamas jai padėjo: „Jeigu nebūčiau priglaudęs stirnaitės, ją galėjo sudraskyti kojotai. Jų čia yra labai daug“, – paaiškino vyras.
Apsiėmęs globoti gyvūną Darius iš kartoninės avižinių dribsnių dėžės sukonstravo įtvarą sužeistai kojai.
Sutvarkęs stirnaitei koją vyras prie savo lovos įrengė guolį, į jį paklojo marškinius. Mažylė patogiai įsitaisė ir iškart užsnūdo.
Per 10 rančoje praleistų dienų globotinė daugiausia laiko snaudė. O štai jos globėjui naktimis miegoti teko su pertrauka. Į buteliuką jis įpildavo gyvūnams skirto pieno mišinio ir pagal nustatytas valandas duodavo jo stirnaitei.
Rančos senbuviai – šunys ir katės pirmąją dieną nepatikliai šnairavo į naują augintinę. Tačiau netrukus apsiprato, o vienas jų – Berno zenenhundų veislės vienerių metų Mackas taip pamilo stirnaitę, kad kieme nesitraukdavo nuo jos nė per žingsnį, akylai saugojo.
Mažylę išsivedė motina
Kai stirnaitė sustiprėjo, o jos koja sugijo, D.Sasnauskas ėmė dairytis jos motinos. Slėnį supa kalnai, todėl vyras tikėjosi, kad stirna toli nenuklydo.
Darius įdėjo stirnaitę į dėžę ir automobiliu nuvežė į slėnį. Jie abu įsitaisę žolėje ėmė laukti stirnos. Nors tolumoje pamatydavo šių gyvūnų, mažoji augintinė nė neketino skirtis su savo šeimininku.
Tačiau Darius kantriai kasdien ją vežiojo į parką ir pratino prie laukinės gamtos namų.
Vieną dieną, kai lietuvis buvo išvykęs iš rančos, į kiemą užklydo stirna su jaunikliu. Ji priėjo prie mažylės, pauostė ir ją nusivedė.
Tačiau naktį stirnaitė grįžo į rančą ir, radusi kieme Dariaus marškinius, ant jų įsitaisė.
Kitą dieną stirna vėl pasirodė rančos kieme ir priėjo prie mažylės. Ši buvo tokia alkana, kad puolė žįsti. Pasisotinusi jauniklė nustriksėjo paskui motiną ir savo brolį.
Prisipažįsta ir apie ašaras
– Jūsų filmas ir toliau žavi gamtos mylėtojus visame pasaulyje, sulaukiate daug laiškų. Ką jums rašo žiūrovai? – paklausiau D.Sasnausko.
– Laiškų iš tiesų gaunu labai daug, mano elektroninio pašto adresas persipildė. Daugiausia žmonės dėkoja už tai, kad išsaugojau stirnaitę, kad filmukas praskaidrino jiems nuotaiką.
– Kai portale lrytas.lt pasirodė straipsnis apie jus, juo socialiniuose tinkluose pasidalijo tūkstančiai mūsų skaitytojų. Turbūt sulaukėte laiškų ir iš gimtosios Lietuvos?
– Taip, man daug rašo ir lietuviai – ir iš Lietuvos, ir iš kitų šalių. Pavyzdžiui, neseniai gavau tokį atsiliepimą: „Dėl tokių istorijų galima susitaikyti ir su nemažėjančia šalies emigracija. Manau, jau esate pavyzdžiu daugeliui. Ačiū ir už tai!“
– Kokie laiškai jums labiausiai įsiminė?
– Kai kurie žmonės su manimi dalijasi savo patirtimi, kaip jie patys gelbėjo gyvūnus.
Kiti rašo, kaip ši stirnaitės istorija juos sujaudino: „Nepaprastai patiko jūsų filmukas, žiūrėjau jį tris kartus iš eilės. Jame viskas nuostabu – laukinė gamta, gyvūnai. O šuo Mackas – tikras gerietis ir nepaprastai švelnus. Dėkoju už jūsų meilę gamtai ir telaimina jus Dievas“.
Kito laiško autorius rašė, kad filmas jį net pravirkdė.
– Gyvenate prie Jeloustouno nacionalinio parko, ar ruduo ten šaltas?
– Artėja žiema, oras darosi šaltesnis, dabar oro temperatūra yra tik 5 laipsniai šilumos. Ji rudenį būna panaši kaip mano gimtojoje Lietuvoje.
Tik slėnis, kur gyvenu, yra daugiau kaip 2000 metrų virš jūros lygio, aukštai kalnuose, todėl žiemos būna vėjuotos, o oras sausas. Vidutinė oro drėgmė būna tik 15-20 procentų.
– Jūsų atsiųstose nuotraukose matosi daug vulkaninės kilmės uolienų. Ką žiemą ėda stirnos, ar joms pakanka maisto?
– Jeloustoune yra didžiausias dar tebeveikiantis ugnikalnis, paskutinį kartą išsiveržęs prieš maždaug 600 tūkst. metų. Tada nemaža dalis Šiaurės Amerikos buvo padengta pelenų sluoksniu. Kraterio skersmuo – apie 70 kilometrų, todėl aplinkui iš tiesų yra daug vulkaninės kilmės uolienų.
Čia gyvena daug gyvūnų – stirnų, elnių, briedžių, antilopių, sniego avių. Maisto pakanka visiems – jie ėda per vasarą slėnyje užaugusią žolę, kuri žiemą būna sausa.
Iš plėšrūnų čia gyvena juodieji lokiai ir grizliai, jie dabar ruošiasi žiemos miegui.
Taip pat prie Jeloustouno galima pamatyti kalnų liūtus, vilkus, kojotus, lapes. Man teko matyti ir itin čia retų ernių. ˙
