Miestelio gyventojus glumina, jog į jų vištides lapė braunasi net nelaukdama tamsos, drąsiai šmirinėja miestelio centre ir kiemuose, nekreipdama dėmesio nei į iki užkimimo lojančius pririštus, nei į palaidus šunis.
Žmonių rudoji taip pat nesibaido – stabtelėjusi per keliolika metrų smalsiai patyrinėja sutiktąjį ir išdidžiai nupėdina tolyn.
Griškabūdyje gyvena bemaž tūkstantis žmonių. Daugelio privačių bei daugiabučių namų kiemuose aptvaruose karksi vištos, kurios bet kurią dieną gali sulaukti plėšrios viešnios.
Bene daugiausia nuostolių patyrė miestelyje gyvenanti Laima.
„Iš penkiolikos mėsinių vištų liko tik penkios, iš penkiolikos rudųjų – trys.
Beveik kiekvieną dieną tas vištas neša. Nakčiai jas sugenu į tvartą, tačiau lapė jų pasigauna dieną. Ateini ir randi apėstas, – guodėsi moteris. – Prieš kiek laiko kaimynės vištą su viščiukais dieną išnešė, nors buvo prie pat šuns.
Nuo pasiutligės lapes saugo, tačiau jos šunis niežais užkrečia. Mano giminaitė turėjo savo šunį nudaigoti, nes jis visas nušašo ir nupliko. Aišku, kad užkrėtė lapės.“
Šalia Griškabūdžio mokyklos gyvenantis Eduardas pasakojo, jog su rudąja jam teko susitikti du kartus.
Vieną sykį lapė atėjo tiesiog į kiemą ir mirtinai išgąsdino įmitusį Eduardo katiną.
„Turiu trijų kumščių dydžio šuniuką, tai jo apskritai neleidžiu į lauką, ką gali, žinoti, ar lapė jo nečiups. Vištų aš nelaikau“, – kalbėjo Eduardas.
Vyriškis teigė, jog su lape vienokiu ar kitokiu būdu susidūrė apie 80 proc. miestelio gyventojų.
Pasivogusį vištą rudoji niekur toli nebėga. Vaikai matė lapę bepietaujančią pievelėje prie pat mokyklos, o prie parduotuvės paradinio įėjimo teritoriją tvarkantis žmogus vieną rytą aptiko leisgyvę vištą kruvinu šonu.
Eduardas juokdamasis pasakojo, kaip kaimynai, pastebėję kiemuose šmirinėjančią lapę, lekia vieni pas kitus įspėti: „Iš mano kiemo į tavo lapė nubėgo.“
Nuosavame name gyvenanti Rasa apstulbo, kai sūnus, žvilgtelėjęs pro virtuvės langą, šūktelėjo: „Mama, lapė bėga.“
Iš tiesų rudoji sukinėjosi bemaž palangėje. Rasa pabarbeno į lango stiklą, lapė stabtelėjo, atkreipė dėmesį į moterį, tačiau visai neišsigando ir nupėdino tolyn. Rasa dar spėjo nufotografuoti ilgauodegę.
Rasos šeima laiko vištų. Šių aptvaras – prie pat didžiulio šuns.
Moteris džiaugėsi, jog kol kas nedingo nė viena višta, ir žurnalistus nuvedė prie vištidės.
Pulkelyje vištų sukiojosi stambus gaidys. Jis buvo be uodegos.
Rasa sutriko, nes uodega buvo didelė ir puošni, o dabar nebebuvo nė plunksnelės. Šeimininkė svarstė, jog gaidžio uodegą, matyt, nupešė lapė, nes būtent po rudusios vizito į kiemą vištidės šeimininkas neteko puošmenos.
Bebaimės lapės aukos skaičiuojamos dešimtimis. Miestelio gyventojus jau ima erzinti rudosios išpuoliai.
Be to, žmonėms neramu, jog šmirinėjanti plėšrūnė gali pridaryti ir rimtesnių bėdų.
„Ji iš laukų gali atnešti baisių ligų. Neduok Dieve, apkrės vaikus, šunis ar kates“, – nuogąstavo Eduardas.
Jis bandė spręsti problemą ir, kaip pats sako, susidūrė su neregėtu biurokratizmu.
Vieną popietę jis sėdo skambinti į įvairias institucijas, klausdamas patarimo ir prašydamas pagalbos, nes pernelyg artima lapės kaimynystė kelia nerimą.
„Pradėjau nuo rajono gamtosaugininkų. Jie man sakė, jog neturi teisės kištis. Skambinau vietiniams medžiotojams. Šie teigė, jog gyvenvietėje jie negali šaudyti, nes praras licencijas ir ginklus.
Pasukau respublikos aplinkosaugai. Jie man ėmė aiškinti, kiek lapių gyvena Vilniuje ir Šiauliuose. Jokio patarimo neišgirdau. Šakių savivaldybėje irgi niekas nieko nežino. Gyvūnų prieglaudos laukiniais žvėrimis neužsiima.
Kur tik skambinau, visi klausia: „Ar lapė pasiutusi?“ O iš kur man žinoti? Šiaip ji neatrodo nusususi, uodega puri.
Tik Šakių veterinarijos tarnybos darbuotojai buvo vieninteliai žmonės, kurie kalbėjo kultūringai ir protingai.
Griškabūdžio seniūnas Saulius Naumavičius irgi visur skambino, klausdamas, ką daryti su lape. Lyg ir pavyko susitarti, kad ją bandys gaudyti gyvaisiais spąstais“, – dėstė Eduardas apie sunkias pagalbos paieškas.
