Urvinė antis – Europoje globojama Berno konvencijos. Lietuvoje ši paukščių rūšis aptinkama tik Kuršių marių pakraščiuose ir Nemuno deltoje, kartais peri rytinėje Kuršių marių pusėje. Yra įrašytą į Lietuvos raudonąją knygą. Fiksuojant urvinę antį viename tvenkinyje, netoli nutūpė jūrinis erelis. Šis tikrai neatsisakytų pasmaguriauti antelės jaunikliais. Laimei, kad šį sykį jo dėmesį patraukė tvenkinio pakrantėse šokinėjantys karpiai.
Jis atakuoja ir pačiupęs karpį nuskrenda į atokesnę salelę doroti grobio. O gyvenimas tvenkinių teritorijoje vėl teka savo vaga. Išlenda iš žolių pasišildyti saulutėje pilkosios žąsys, šalimais slampinėja zuikis, varlinėja vapsvaėdis. Na, o mes toliau stebime urvinės antelės jauniklius.
Plunksnų apdaras ryškių spalvų, baltame fone išsiskiria juoda galva ir rudai rausva juosta, nusidriekusi nuo krūtinės iki pečių. Patino galva ir viršutinė kaklo dalis juodi su žalsvu atspalviu. Per krūtinę, kūno šonus ir priekinę nugaros dalį eina ryškiai ruda juosta. Viršutinė kūno dalis balta. Dalis pečių plunksnų juodos, kitos – baltos. Sparnų veidrodėlis žalias. Snapas raudonas, pamatas su gumbu. Kojos rausvos. Patelės apdaras blankesnis (vietoj juodos spalvos – juodai ruda). Snapas be gumbo.
Jaunikliai užauga per 2 mėnesius, lytiškai subręsta antraisiais gyvenimo metais. Minta gyvuliniu (įvairiais vandens vabzdžiais, jų lervomis, smulkiais moliuskais) ir augaliniu maistu (vandens augalų sporomis, sėklomis ir minkštosiomis augalų dalimis).
Šalies populiaciją sudaro apie 30–50 perinčių porų.
