Prisimenate lietuvių liaudies pasaką „Lapė gudragalvė“?
Vieną šaltą žiemos dieną važiavo per mišką ūkininkas ir rogėse vežėsi pilną maišą žuvų. Važiuoja žmogus, o iš paskos išalkusi laputė bėga. Toks gardus kvapas tvokstelėjo į nosį, taip ji panoro žuvies pasmaguriauti, kad net seilė nutįso. Bėga ir galvoja, kaip tų žuvų paragauti.
Ir sugalvojo!
Užbėgo lapė žmogui už akių, atsigulė skersai kelio, uodegą atmetė, kojas ištiesė, akis užmerkė – negyva ir tiek!
Privažiavo ūkininkas, pažiūrėjo į gulinčią lapę ir sako:
– Nors nepadėjau, bet radau! Bus puiki man kailinė kepurė.
Pagriebė lapę už uodegos, įsimetė į roges ir važiuoja toliau.
Neilgai gulėjo laputė, tuojau praplėšė maišą, žuvelę po žuvelės, visas išmėtė ant kelio, o paskui ir pati, žmogui nematant, iš rogių iššoko...
Pasakų apie lapės gudrumą apstu įvairių kraštų tautosakoje. Tačiau tikrų įvykių, kurie būtų panašūs į pasaką, nutinka ne taip jau dažnai.
Štai kas nutiko vienam rusų žvejui, gaudžiusiam didstintes Tolimuosiuose Rytuose, prie Vladivostoko. Žmogus tiesiog žvejojo, o akivaizdžiai alkana laputė kūmutė, matyt, nusprendė nelaukti, kol žvejas susikraus žuvis į maišą ir važiuos namo, kad galėtų užbėgti už akių ir apsimesti negyva. Ir kam vogti, jei galima paprašyti gražiuoju?
Mielame „gamtai draugiškame“ filmuke žvejas garsiai juokiasi ir sako, kad nespėja tiek pagauti žuvų, kiek lapė ėda. Tačiau pažadėjo su ja pasidalinti, kai tik užkibs kokia didstintė...
Parengė Leonas Grybauskas
