Už save kelis kartus platesnę auką už galinių kojų pagriebęs šaltakraujis plėšrūnas po truputį mėgino ją apžioti ir praryti.
Tuo tarpu varlė, net ir paplūdusi krauju, priešintis neįstengė – tik išsipūtė ir nesavu balsu klykė. Tačiau nė krust.
Tai atviroje pakrantėje, tai nusitempęs atokiau į drėgnesnę vietą tarp žolių, žaltys vis bandė apžioti ją ir vienu ypu praryti.
Po keliolikos minučių iš plačiai prasivėrusių žalčio nasrų kyšojo tik perpus didesnė varlės galva. Makabriškas vaizdas dar kartą priminė, kad gamtoje vietos gailesčiui nėra, tačiau visi iš jos pasiima tik tiek, kiek reikia.
Dar kelios akimirkos ir žaltys galės ramiai virškinti savo vėlyvus pietus.
Dauboje tyvuliuojančioje pelkėje aplink vis sukarksėdavo varlės. Tačiau drėgnoje ramybės oazėje tarp kalvų gyvenantys žalčiai ir baliniai vėžliai – karaliai. Viena iš varlių rytoj bus dar viena auka.
Geltonskruosčiai žalčiai paplitę beveik visoje Europoje, o Lietuvoje – pakankamai dažnas.
Lietuvoje gyvena dvi gyvačių šeimos: geltonskruostis žaltys, lygiažvynis žaltys ir paprastoji angis, kuri yra nuodinga. Žaltį lengva pažinti iš jo išvaizdos: jis yra tamsaus atspalvio, o ant jo galvos yra geltonos dėmelės, dar vadinamos „ausytėmis“.
Rečiau sutinkamas lygiažvynis žaltys yra pilkai žalsvo atspalvio, jis įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą. Šios rūšies gyvatės randamos miškuose, prie vandens telkinių, kur jiems lengviau sumedžioti varles.
Suaugusio žalčio ilgis siekia nuo 60 cm iki 1 metro, gali būti ir didesnių. Šios judrios gyvatės gerai plaukioja. Gyvena vandens telkinių pakrantėse, pelkėse, drėgnuose miškuose.
Žaltys – nenuodinga gyvatė. Grobį ryja gyvą, minta varliagyviais, mažomis žuvytėmis, kartais smulkiais paukščiais, žinduoliais.
