Lašišų gelbėtojas prakalbo apie brakonierių „hitlerius“, grasinimus nužudyti ir mafiją valdžioje

Apie didžiausias problemas atvirame interviu portalui lrytas.lt papasakojo „Lašišos dienoraščio“ įkūrėjas K. Klimavičius.

 Brakonieriai siaučia lašišų neršto metu Lietuvoje.<br> „Lašišos dienoraštis“ ir lrytas.lt nuotr.
 Brakonieriai siaučia lašišų neršto metu Lietuvoje.<br> „Lašišos dienoraštis“ ir lrytas.lt nuotr.
Žeberklas.<br> „Lašišos dienoraštis“ ir lrytas.lt nuotr.
Žeberklas.<br> „Lašišos dienoraštis“ ir lrytas.lt nuotr.
 Lašišų neršto Lietuvos upėse metu brakonieriai siaučia tarsi bebaimiai.<br> „Lašišos dienoraštis“ ir lrytas.lt nuotr.
 Lašišų neršto Lietuvos upėse metu brakonieriai siaučia tarsi bebaimiai.<br> „Lašišos dienoraštis“ ir lrytas.lt nuotr.
 Lašišų neršto Lietuvos upėse metu brakonieriai siaučia tarsi bebaimiai.<br> „Lašišos dienoraštis“ ir lrytas.lt nuotr.
 Lašišų neršto Lietuvos upėse metu brakonieriai siaučia tarsi bebaimiai.<br> „Lašišos dienoraštis“ ir lrytas.lt nuotr.
 Lašišų neršto Lietuvos upėse metu brakonieriai siaučia tarsi bebaimiai.<br> „Lašišos dienoraštis“ ir lrytas.lt nuotr.
 Lašišų neršto Lietuvos upėse metu brakonieriai siaučia tarsi bebaimiai.<br> „Lašišos dienoraštis“ ir lrytas.lt nuotr.
 Lašišų neršto Lietuvos upėse metu brakonieriai siaučia tarsi bebaimiai.<br> „Lašišos dienoraštis“ ir lrytas.lt nuotr.
 Lašišų neršto Lietuvos upėse metu brakonieriai siaučia tarsi bebaimiai.<br> „Lašišos dienoraštis“ ir lrytas.lt nuotr.
„Lašišos dienoraštis“ įkūrėjas K. Klimavičius.<br> „Lašišos dienoraštis“ ir lrytas.lt nuotr.
„Lašišos dienoraštis“ įkūrėjas K. Klimavičius.<br> „Lašišos dienoraštis“ ir lrytas.lt nuotr.
 Lašišų neršto Lietuvos upėse metu brakonieriai siaučia tarsi bebaimiai.<br> „Lašišos dienoraštis“ ir lrytas.lt nuotr.
 Lašišų neršto Lietuvos upėse metu brakonieriai siaučia tarsi bebaimiai.<br> „Lašišos dienoraštis“ ir lrytas.lt nuotr.
 Lašišų neršto Lietuvos upėse metu brakonieriai siaučia tarsi bebaimiai.<br> „Lašišos dienoraštis“ ir lrytas.lt nuotr.
 Lašišų neršto Lietuvos upėse metu brakonieriai siaučia tarsi bebaimiai.<br> „Lašišos dienoraštis“ ir lrytas.lt nuotr.
Brakornieriai trokšta raudonų lašišos ikrų.<br> „Lašišos dienoraštis“ ir lrytas.lt nuotr.
Brakornieriai trokšta raudonų lašišos ikrų.<br> „Lašišos dienoraštis“ ir lrytas.lt nuotr.
Žaizda ant lašišos kūno nuo trišakio kabliuko.<br> „Lašišos dienoraštis“ ir lrytas.lt nuotr.
Žaizda ant lašišos kūno nuo trišakio kabliuko.<br> „Lašišos dienoraštis“ ir lrytas.lt nuotr.
Žaizda ant lašišos kūno nuo trišakio kabliuko.<br> „Lašišos dienoraštis“ ir lrytas.lt nuotr.
Žaizda ant lašišos kūno nuo trišakio kabliuko.<br> „Lašišos dienoraštis“ ir lrytas.lt nuotr.
 Lašišų neršto Lietuvos upėse metu brakonieriai siaučia tarsi bebaimiai.<br> „Lašišos dienoraštis“ ir lrytas.lt nuotr.
 Lašišų neršto Lietuvos upėse metu brakonieriai siaučia tarsi bebaimiai.<br> „Lašišos dienoraštis“ ir lrytas.lt nuotr.
Lašišų nerštavietė.<br> „Lašišos dienoraštis“ ir lrytas.lt nuotr.
Lašišų nerštavietė.<br> „Lašišos dienoraštis“ ir lrytas.lt nuotr.
Dvigubas trišakis su blizge. Šiuo įnagiu padaroma didžiulė žala žuvims.<br> „Lašišos dienoraštis“ ir lrytas.lt nuotr.
Dvigubas trišakis su blizge. Šiuo įnagiu padaroma didžiulė žala žuvims.<br> „Lašišos dienoraštis“ ir lrytas.lt nuotr.
 Lašišų neršto Lietuvos upėse metu brakonieriai siaučia tarsi bebaimiai.<br> „Lašišos dienoraštis“ ir lrytas.lt nuotr.
 Lašišų neršto Lietuvos upėse metu brakonieriai siaučia tarsi bebaimiai.<br> „Lašišos dienoraštis“ ir lrytas.lt nuotr.
Lašišų nerštavietė.<br> „Lašišos dienoraštis“ ir lrytas.lt nuotr.
Lašišų nerštavietė.<br> „Lašišos dienoraštis“ ir lrytas.lt nuotr.
Žeberklas brakonieriavimo vietoje.<br> „Lašišos dienoraštis“ ir lrytas.lt nuotr.
Žeberklas brakonieriavimo vietoje.<br> „Lašišos dienoraštis“ ir lrytas.lt nuotr.
Trišakiai kabliai.<br> „Lašišos dienoraštis“ ir lrytas.lt nuotr.
Trišakiai kabliai.<br> „Lašišos dienoraštis“ ir lrytas.lt nuotr.
Brakonierių sukonstruotos užtvankos lašišoms gaudyti.<br> „Lašišos dienoraštis“ ir lrytas.lt nuotr.
Brakonierių sukonstruotos užtvankos lašišoms gaudyti.<br> „Lašišos dienoraštis“ ir lrytas.lt nuotr.
Brakonierių sukonstruotos užtvankos lašišoms gaudyti.<br> „Lašišos dienoraštis“ ir lrytas.lt nuotr.
Brakonierių sukonstruotos užtvankos lašišoms gaudyti.<br> „Lašišos dienoraštis“ ir lrytas.lt nuotr.
Brakonierių sukonstruotos užtvankos lašišoms gaudyti.<br> „Lašišos dienoraštis“ ir lrytas.lt nuotr.
Brakonierių sukonstruotos užtvankos lašišoms gaudyti.<br> „Lašišos dienoraštis“ ir lrytas.lt nuotr.
Sužalotas lašišas apninka įvairios ligos.<br> „Lašišos dienoraštis“ ir lrytas.lt nuotr.
Sužalotas lašišas apninka įvairios ligos.<br> „Lašišos dienoraštis“ ir lrytas.lt nuotr.
Sužalotas lašišas apninka įvairios ligos.<br> „Lašišos dienoraštis“ ir lrytas.lt nuotr.
Sužalotas lašišas apninka įvairios ligos.<br> „Lašišos dienoraštis“ ir lrytas.lt nuotr.
Sužalotas lašišas apninka įvairios ligos.<br> „Lašišos dienoraštis“ ir lrytas.lt nuotr.
Sužalotas lašišas apninka įvairios ligos.<br> „Lašišos dienoraštis“ ir lrytas.lt nuotr.
 Lašišų neršto Lietuvos upėse metu brakonieriai siaučia tarsi bebaimiai.<br> „Lašišos dienoraštis“ ir lrytas.lt nuotr.
 Lašišų neršto Lietuvos upėse metu brakonieriai siaučia tarsi bebaimiai.<br> „Lašišos dienoraštis“ ir lrytas.lt nuotr.
 Lašišų neršto Lietuvos upėse metu brakonieriai siaučia tarsi bebaimiai.<br> „Lašišos dienoraštis“ ir lrytas.lt nuotr.
 Lašišų neršto Lietuvos upėse metu brakonieriai siaučia tarsi bebaimiai.<br> „Lašišos dienoraštis“ ir lrytas.lt nuotr.
 Lašišų neršto Lietuvos upėse metu brakonieriai siaučia tarsi bebaimiai.<br> „Lašišos dienoraštis“ ir lrytas.lt nuotr.
 Lašišų neršto Lietuvos upėse metu brakonieriai siaučia tarsi bebaimiai.<br> „Lašišos dienoraštis“ ir lrytas.lt nuotr.
 Lašišų neršto Lietuvos upėse metu brakonieriai siaučia tarsi bebaimiai.<br> „Lašišos dienoraštis“ ir lrytas.lt nuotr.
 Lašišų neršto Lietuvos upėse metu brakonieriai siaučia tarsi bebaimiai.<br> „Lašišos dienoraštis“ ir lrytas.lt nuotr.
 Lašišų neršto Lietuvos upėse metu brakonieriai siaučia tarsi bebaimiai.<br> „Lašišos dienoraštis“ ir lrytas.lt nuotr.
 Lašišų neršto Lietuvos upėse metu brakonieriai siaučia tarsi bebaimiai.<br> „Lašišos dienoraštis“ ir lrytas.lt nuotr.
 Lašišų neršto Lietuvos upėse metu brakonieriai siaučia tarsi bebaimiai.<br> „Lašišos dienoraštis“ ir lrytas.lt nuotr.
 Lašišų neršto Lietuvos upėse metu brakonieriai siaučia tarsi bebaimiai.<br> „Lašišos dienoraštis“ ir lrytas.lt nuotr.
 „Lašišos dienoraštis“ ir lrytas.lt nuotr.
 „Lašišos dienoraštis“ ir lrytas.lt nuotr.
Lašišos neršia net pačiame Vilniaus centre.<br> „Lašišos dienoraštis“ ir lrytas.lt nuotr.
Lašišos neršia net pačiame Vilniaus centre.<br> „Lašišos dienoraštis“ ir lrytas.lt nuotr.
Daugiau nuotraukų (33)

Lrytas.lt

Nov 26, 2018, 7:29 PM, atnaujinta Nov 26, 2018, 7:30 PM

Apie didžiausias problemas atvirame interviu portalui lrytas.lt papasakojo „Lašišos dienoraščio“ įkūrėjas K. Klimavičius.

– Nuo rugsėjo 1 iki lapkričio 20 dienos vyko aplinkosauginė akcija „Lašiša“. Jos metu Aplinkos apsaugos departamento pareigūnai organizuoja reidus ir budi šių žuvų migracijos ir neršto vietose, stabdo ir tikrina transporto priemones. Kas buvo daroma šiemet?

– Praktiškai šiais metais nebuvo daroma visiškai nieko. Jos data yra labai keista. Ji turėtų vykti nuo birželio pradžios iki lapkričio 20 dienos, pradedant nuo Kuršių marių ir kylant upėmis į viršų pro Kauną ir iki Vilniaus. Taigi nėra šitos akcijos, ji yra tik popierinė.

– Kodėl, Jūsų manymu, ta akcija yra tik popierinė? Kas turėtų būti daroma, kad šios vertingos žuvys būtų apsaugotos Lietuvoje?

– Keisti atsakomybę už brakonieriavimą. Skatinti žvejus būti pilietiškesniais, kad patys paleidinėtų tą žuvį, mažiau žalotų ir t.t.

– Esate visuomeninės organizacijos „Lašišos dienoraštis“ įkūrėjas ir vadovas. Kokia jūsų veikla? Jūs gaudote tuos brakonierius?

– Mes jiems bandome sutrukdyti. Esame sumontavę nemažiau nei 30 stebėjimo kamerų prie Žeimenos, prie Vilnelės, Siesarties upių. Pagaunam ir pažeidėjų, tačiau dažnai sureaguojame ne laiku, jau po fakto, bet dažniausiai juos nubaidome ir randame įvairiausius brakonieriavimo įrankius, elektros aparatus ir t.t. Tačiau taip nubausti brakonierių neįmanoma, nes reikia pagauti už rankos. Bet jie tikrai bijo, jaučia spaudimą.

– Lašiša Lietuvoje dar daug kam kelia nuostabą: negi iš tiesų mūsų šalies upėse, net ir tokiose kaip Vilnelė, gyvena ir neršia lašišos?

– Prieš daugiau nei 15 metų buvo prasidėję lašišos populiacijos atkūrimo darbai. Iš Žeimenos upės buvo imama įžuvinimo medžiaga – ikriukai ir pieniai, juos inkubuodavo, išsirisdavo maži lašišiukai ir juos leisdavo tiek į Šventąją, tiek į Vilnelę ar kitas Lietuvos upes. Po truputį pasiekėme rezultatą, kokį turime dabar. Vilnelėje lašišų padaugėjo tik dėl to, kad pradėjome saugoti tas nerštavietes ir neleisti brakonieriams 24 valandas per parą prieiti prie tos upės.

Nors anksčiau buvo taip, kad Belmonto teritorijoje tos lašišos iš upės keliaudavo į automobilius ir išvažiuodavo ten, kur reikia. Tai pamatę mes ir įkūrėme asociaciją su tikslu spausti valdžią, kad ši imtųsi veiksmų. Prieš penkis metus ėmėmės veiklos, prieš dvejus metus įkūrėme juridinį asmenį – visuomeninę gamtos apsaugos asociaciją. Nes be juridinio asmens statuso nieko daugiau, nei bėgioti prie upės ir konfliktuoti su brakonieriais negalime.

– Lietuvoje yra lašiša jau ne vienerius metus gyvena, neršia – vienur natūraliai, kitur įžuvinta. Bet ar iš tiesų ta žuvis tokia vertinga, kad kai kurie asmenys pasiryžta net brakonieriauti, gaminasi įvairiausius įrankius ir ją gaudo brutaliais metodais? Tad kas tai per žuvis, kodėl ji tokia geidžiama?

– Ji geidžiama dėl raudonų ikrų. Nuo tarybinių laikų likę žmonių smegenyse, kad štai raudoni ikrai yra sveika ir pan. Bet iš tiesų, pati neršianti lašiša jau viską būna atidavusi į instinktą pasidauginti – iš mėsos ir ikrų jau jokios naudos. Naudingiausia ši žuvis iki pasiekia upę. Tiek skonis, tiek konsistencija, jau nebe tokia. Tiems, kurie užsimano pirkti nerštavietėje pagautą žuvį, galima pasakyti, kad apie jos maistinę vertę tėra likęs tik mitas ir apgaulė.

– Tai žmonės, kurie gaudo tą žuvį, patys nesupranta ką daro? Ar jie realizuoja tą žuvį?

– Taip, perka. Perka netgi restoranai. Pats buvau liudininkas, kai į mano draugų kavinę buvo atvežtos ir parduotos dvi didžiulės lašišos. Tai padariau jiems tokią gėdą, kad ten daugiau tokių dalykų nebus.

– Kuo lašiša yra naudinga mūsų ekosistemai?

– Kadangi nesu mokslininkas, negaliu tiksliai pasakyti. Tačiau lašiša yra mūsų upių vandens kokybės rodiklis. Jie ši žuvis atplaukė į mūsų upes, sugeba čia daugintis ir praleisti tris mėnesius per metus, reiškia, kad pas mus su vandeniu yra viskas tvarkoje. Vanduo yra pašvarėjęs, kad ir kaip tie vandens valymo įrenginiai negerai veiktų, kad ir kokios avarijos būtų nutikę.

– Ką pastebite upių pakrantėse – mažėja tų brakonierių jums vykdant aplinkosauginę veiklą?

– Neturime tikslo jų gaudyti, nes mūsų tikslas viešinti jų darbelius, tokiu būdu įspiriant į užpakalį gamtosaugos institucijoms, kad jie imtųsi veiksmų ir keistų atsakomybę už tai. Didžiausia problema, kad senieji brakonieriai moko jaunimą, kaip tai daryti. Tai ypač pastebima Vokės upėje. Ten mes nekišam nosies ir nestatom kamerų dėl to, kad įrodytume per tyrimus, kad Vokėje lašišos neišneršia. Jei Vilnelės atkarpos nerštaviečių plotą sulygintume su tokiu pačiu Vokės plotu, tai Vokė atsilieka apie 20 kartų. Nors ši upė yra geresnė, viena srauniausių upių Lietuvoje.

– Kokios baudos gresia brakonieriams už lašišos pagavimą? Kuo jie rizikuoja?

– Už pabandymą pagauti žuvį, pavyzdžiui, žeberklu, nepaistant to, kad tai gali būti jau ne pirmas pabandymas, brakonierius gali atsipirkti vos 60 eurų bauda. Nors pilna bauda siekia 100-200 eurų, bet jei gailiesi pirmą kartą pagautas, tai bus tik 60 eurų. Tačiau jei jau pagavai žuvį, tarkime ne ichtiologiniame draustinyje, tai skiriama bauda yra 580 eurų už vieną lašišą. Jei tai draustinis, pavyzdžiui, Žeimenoje, bauda išauga tris kartus. Tiesa, toks skaičiavimas yra keistas, nes bauda turėtų keistis priklausomai nuo datos, kada sugauta lašiša. Taigi, bauda gali siekti ir 1800 eurų už lašišą. Bet jūs pabandykit pagauti brakonierių su lašiša – žmogus turėtų sėdėti po egle gal savaitę laiko, kad jį pričiuptų.

– Tai jūsų manymu tos baudos yra per mažos? Kokios jos turėtų būti, kad brakonierius tai daryti atgrasytų?

– Akivaizdu, kad kol pats brakonierius pričiumpamas, jau būna pagavęs ne vieną dešimtį lašišų. Pavyzdžiui, per 3-5 metus vieną kartą tą patį asmenį pagauna. Tai aš manau, kad bauda vien už bandymą brakonieriauti turėtų prasidėti nuo 1800 ir siekti 5000 eurų. Be to, tai turėtų būti kompleksinis dalykas, kad jei tas žmogus jau ne pirmą kartą yra pagaunamas, tai jam turėtų būti taikomas draudimas tam tikru metu būti prie upės, išskyrus tiltus, geležinkelius ar autobusų stoteles. Nes kitų priemonių aš neįsivaizduoju.

Pavyzdžiui, Anglijoje, licenciniu metu vienas asmuo pagavo patelę, nors tuo metu buvo galima gaudyti tik patinėlius ir tik sidabrinius. Jam buvo skirta 10 tūkst. svarų bauda, 4 metai kalėjimo lygtinai ir 6 metus prarasta teisė žvejoti upėje. Todėl ten tokių brakonieriavimo atvejų pasitaiko ypač retai. O pas mus tai tapo taip madinga, kad fiksuojami šimtai atvejų per parą vien tik Vilniaus mieste.

– Minėjot, kad Aplinkos ministerijos inicijuojama akcija „Lašiša“ yra tik popierinė. Tai nesulaikomi tie brakonieriai? Nekreipiama į juos dėmesio? Paaiškinkite, ką pastebite.

– Situacija su gamtosauga mūsų šalyje yra tokiame lygyje, kad jiems iš tiesų net nesinori nudirbti darbą, o norisi parodyti, kad jie bando tą darbą nudirbti. Apskritai, sistema yra kracho lygyje. Ją reikėtų uždaryti ir sukurti iš naujo. Tai tos akcijos nėra, ir tų žuvų niekas nesaugo. Kiek mes jiems pabadom akis, tiek jie bando pasaugoti. Juk neetatiniams inspektoriams visos teisės apribotos. Anksčiau jų gal buvo daugiau, dabar Vilniuje likę vos keli, kurie patys aktyviausi. Ir tai, galvas nuleidę vaikšto.

O su jais yra taip: pamatai brakonieriavimo atvejį, skambini aplinkosaugininkui, ir klausi – darom kažką tai? Ir išgirsti atsakymą: taigi žinai, mus riboja darbo kodeksas, teisės aktai, mes negalim, nėra kam. O juk būna su žeberklu pagauni už rankos, skambini pareigūnams, o jie sako, kad nėra kam atvažiuoti – kvieskit policija. Yra keli šimtai kilometrų upių ir upelių, kur neršia lašišos, tai 30 proc. skambučių atitenka Vilniaus regionui, o mes turime šešis pareigūnus, kurie dar turi darbo grafikus. Tai gal reikėtų turėt 16 ar 26 žmones? Ir niekas jiems nenori padėti.

– Gerai, tad ką daryti visuomenės nariams, pamačius brakonierių? Ir kaip jį atpažinti?

– Belieka skambinti policijai 112. Nes pagauti brakonierių už rankos yra pavojinga. Arba kreiptis į mus, nes bent jau Vilniaus mieste galim greitai sureaguoti. Vilniuje turime beveik 40 žmonių, kurie gali užkirsti tam kelią. Kartais pavyksta, kartais ne. Šiemet mes parodėme, kad galime. Nėra dabar jiems taip lengva kvėpuoti – tas pats brakonierius, pravarde „Povas“, per dešimt dienų tris kartus bėgo. Ir vieną kartą buvo pagautas.

– Sulaukiate grasinimų? Juk kišatės į brakonierių veiklą?

– Grasinimų sulaukiame pastoviai, kurie prasidėjo dar nuo Belmonto, kai visus tuos Pavilnio banditėlius išvaikėm. Grasino sudeginti turtą, sužaloti, sumušti, nužudyti ir pridaryti problemų mums visokiais kitokiais būdais. Na, laukiam, pažiūrėsim, kas bus. Manau, kad stipresni yra tie, kurių pusėje yra tiesa.

– Baudos baudomis, tačiau kaip žmonės reikia išaiškinti, kad lašiša Lietuvos upėse yra vertinga, saugotina ir svarbi žuvis?

– Tik per švietėjišką veiklą. Su žvejų klubu „Muselinė“ esame sukūrę filmą „Sunkus kelias“. Tai yra švietėjiška veikla, per kurią bandome įrašyti į žmonių smegenis informaciją apie lašišos naudą, jos sunkų kelią į nerštavietes ir kaip visi galėtų prisidėti saugant tą žuvį. Beje, lapkričio 26-27 dieną Vilniuje ir Kaune filmas bus rodomas kino teatruose.

– Koks yra lašišos kelias nuo Baltijos jūros iki Vilniaus, iki Vilnelės ir kitų upių? Su kokiomis problemomis ir sunkumais ši žuvis susiduria?

– Kelias yra siaubingas. Pirmas dalykas, pataikyti į Kuršių marias iš Baltijos jūros per tą siaurą, kelių šimtų metrų praėjimą yra labai sudėtinga. Juk viskas aplinkui yra apstatyta tinklais ir gaudyklėmis, nes nesilaikoma nei jokių moralės normų, nei taisyklių. Ir blogiausia, kad Žemės ūkio ministerija tame problemos nemato. Be to, verslininkai, su 500 km tinklų ir neribotu kiekiu gaudyklių pagavo neva tik 200 kg lašišų per metus priekrantėje. Tai yra protu nesuvokiami skaičiai.

– Tie 200 kg – yra melagingas skaičius?

– Tai yra vagystė iš jūsų, ir visų mūsų, ir Lietuvos žmonių. Ir Žemės ūkio ministras su visais viceministrais yra tiesiogiai už tai atsakingas. Jiems daug kartų sakyta, kad susiimtų, nes yra vagiama dideliais kiekiais. Daroma žala ne tik visuomenei, bet ir gamtai. Bet jiems nė motais. Jie užsimerkia, nes jiems svarbi ta verslo šaka. Savo laiku netgi jiems buvo leista prisiregistruoti neegzistuojančių laivų, kad gautų iš Europos Sąjungos didesnes išmokas. Dabar tai yra didelė problema, nes tie neegzistuojantys laivai ir yra žuvies sugavimo kvotos. Ten niekas negali įlįsti į tą verslą. Ten mafija yra.

– Šiaip taip praėjusios tuos vartus, kur toliau keliauja lašišos? Kokie sunkumai jas pasitinka ten?

– Jos papuola į Kuršių marias ir pasiekia Nemuną. Ten susiduria su dar didesnėmis problemomis, todėl, kad ten yra apstu tinklų ir gaudyklių. Vis tik lašiša kažkaip randa tą kelią. Tačiau ir ten yra taip pat siaubingai vagiami ištekliai. Verslininkai deklaravo, kad pagavo toną lašišų ir 6-7 tonas šlakių, bet mūsų skaičiavimais iš tiesų pagauta nuo 20 iki 30 tonų. Aš pats fiksavau ne vieną įvykį, kai tos lašišos buvo parduotos.

Vienas mano draugas nupirko 200 kg lašišos po 6 eurus. Ir mes kiekvieną dieną sulaukiame iš žmonių laiškų, žinučių apie tai, kaip tai vyksta Pamario krašte. Be to, patys apžiūrėję laivus iškrovimo vietose, visose radome lašišinių žuvų žvynų ir niekaip to fakto nepaslėpsi. Tik viena keista įmonė viską fiksavo žurnaluose. Tiesa, ji nepriklauso žuvininkystės asociacijai „Lampetra“. Tai daug ką pasako. Matyt „Lampetra“ neleidžia savo asociacijos nariams skelbti pagavimų. Ir niekas apie tai nekalba, visi tyli. Ir mes pirmi, kurie apie tai pradeda kalbėti. Tikimės, kad situacija keisis, ir kad šitie tinklai ir gaudyklės netrukdys lašišų migracijai į Nemuną.

– Kur yra pateikiama ta informacija, kiek tos žuvies pagaunama?

– Aplinkos ministerijai žvejai pateikia. Iš tikrųjų, tai Aplinkos ministerija net nelabai gali dalintis ta informacija. Ji kažkodėl slepiama ir kažkokie ten asmens duomenų apsaugos įstatymai gina juos, kad jie negali tos informacijos pateikti. Nors aš kreipiausi, kad man informaciją pateiktų ir Žemės ūkio ministerija, tai kol aš išsireikalavau, kad mums, kaip juridiniam asmeniui, atsakytų į klausimą, kiek tinklų gali būti, kiek gaudyklių gali būti jūroje, tai jie iki šiol neatsakė tiksliai.

Jie nežino, kiek gaudyklių yra, įsivaizduojat, kokia ten betvarkė. Jei Lietuva susitvarkytų šitoj vietoj, Pamario regionas kasmet gautų apie 32 mln. eurų pajamų. Nes ten jau žvejui mėgėjui Kuršių mariose nėra ką daryti. Aš sudeginau 1,5 tonos kuro ir sugavau 4 nelegalaus dydžio starkiukus. Buvo jų ir daugiau, bet tie keturi buvo panašesni į tą ribą, kur verslininkas galėtų imt. Ir ten yra toks momentas, kad žvejys mėgėjas gali sau paimti 45 cm ilgio starkį, o žvejys verslininkas – 40 cm. To aš nesuprantu.

Arba, jie gali statyti tinklus per starkio nerštą. Pagauna motinas, pilnais pilvais ikrų, o mokslininkai konstatuoja, kad Kuršių mariose starkis nyksta. Ir vis tiek jie gali gaudyti. Ten yra nesąmonių nesąmonė.

– Lašiša susiduria su kliūtimis Baltijos jūroje ir Kurių mariose. Kas vyksta upėse? Kokios ten kliūtys?

– Kylam į viršų Nemunu. Nuo Jurbarko prasideda nelegali žvejyba dreifuojančiais tinklais. Kodėl nuo Jurbarko? Nes žemyn Nemunu yra pasienis su Rusija ir visur yra kameros. Dėl to ten niekas nebrakonieriauja. O aukščiau Jurbarko lašišos jau patiria didelį spaudimą – šimtai lašišų pagaunama tinklais. Ir apie tai niekas nekalba, nes mes juk esame Vilniuje, Jurbarke nebūnam, neplaukiam, neturim filmuotos medžiagos. Tada Dubysos intakai, šalia Vilkijos miestelio. Ten naudojamos pasunkintos blizgės. Tos lašišos gaudomos už šono arba su pasunkinta blizge užvedant į galvos sritį.

Atseit taip jau bus lašiša pagauta legaliai. Tačiau imti tų lašišų negalima ir neva visi žvejai jas paleidžia. Kaip rodo praktika, mažai kas jas paleidžia, brakonieriai jas sėkmingai žaloja, valstybė toliau leidžia tai daryt, nors mes rašom įvairiausius raštus, kad būtų leidžiama gaudyti tik su vienu trišakiu. O įsivaizduokit, yra vienas trišakis sujungtas per blizgę su kitu trišakiu. Tokį, kaip mes vadinam, „hitlerį“ veda per vidurį vandens, kur gylis siekia 1-1,5 metro ir užkabina tą lašišą už bet kurios kūno vietos.

Ir yra taip įsigudrinusių, kurie per sezoną tokiu būdu apie šimtą žuvų pagauna. Bet baisiausia tai, kad meškeriotojų sąjunga toleruoja tokį dalyką. Tie, kurie turėtų ginti, jie sako: „Kas čia blogo? Ko jūs kabinėjatės prie tų dviejų trišakių?“. Čia yra kontrolės stoka, nes negi turėtų stovėt aplinkosaugininkas ir bėgiot prie kiekvieno? Aišku, kad ne. Turi būt taisyklės ir keliamas žvejų mentalitetas, kad tokių žvejybos būdų neturi išlikti apskritai.

– Bet galų gale, jie upėje gaudo žuvį, kuri praktiškai jau yra nebevertinga?

– Iki Kauno dar ta žuvis sidabrinė, dar vertinga ir šviežia. Net ir Neryje tokią galima pagaut. Bet po spalio 15 dienos, ilgiau Neryje pastovėjus patamsėja ta žuvis, jos spalva keičiasi. Tada jos mėsa yra mažiau vertinga, tačiau tada pas pateles jau „sirpsta“ ikrai, neva jie jau vertingesni. Tai va ir turim tokią bėdą.

– Tačiau pačią lašišą kažkada žvejoti legaliai galima? Kokios yra datos?

– Nuo rugsėjo 15 iki spalio 1 yra licencinė žvejyba, kada nusipirkęs už 3 eurus, už tą juokingą kainą, gali paimti tą žuvį. Pagavai, suplėšei licenciją, žuvį namo parsinešei. Tu esi legalus. Bet turim tokią sistemą, kuri turbūt kainavo ne vieną milijoną eurų, kai gali atsispausdinti tą licenciją savo spausdinimo aparatu. Bet gali ir 10 atsispausdinti, gali ir 20. Už tuos pačius 3 eurus. Pagavai žuvį, suplėšei, padėjai ant tos žuvies ir eini kitas gaudyt. Taip kauniečiai ir daro ties Vilkija. Ir tai yra labai didelė problema – tiek pati kaina, tiek valdymas šito mechanizmo yra netikęs. Kaip ir daug kas pas mus valstybėje.

O nuo spalio 1 iki 15 už tuos pačius 3 eurus gali gaudyti lašišą, bet privalai paleisti. Pastebime dalyką, kad tuoj pat sumažėja žvejų. Sumažėja tiek, kaip mokslininkai sako, turėtų būti, nes, pavyzdžiui, Neries upėje yra didelis spaudimas – per vieną savaitgalį fiksuojama apie 2 tūkst. žvejų 98 km atkarpoje. Tai yra kolosalus kiekis.

Žinant tai, kad lašišos nėra per visą upę išsidėsčiusios, o yra tam tikros vietos, kur jos mėgsta labiau būti, tai iš tų 98 km lieka gal kokie 40 km. Ir ten yra toks kiekis žvejų per vieną savaitgalį. Yra nugaudoma ir visos kitos žuvies, neskaitant lašišų, pavyzdžiui, salačių, lydekų. Todėl reikia šitą dalyką keisti, keisti ir požiūrį. O valstybei tai bus didelė nauda finansiškai – ir per turizmą, ir per visus kitus sektorius.

Bet kol kas niekas nebando kurti teisingo mechanizmo. Mes kaip asociacija, rašome raštus, einame į visus posėdžius, siūlome atkreipti dėmesį, turėti savo planą. Tegu Lietuva iš to uždirba. Nes brandesnės valstybės – Anglija ar Škotija, jos turi savo planą ir jos žino, kaip iš lašišos uždirbti. Mes, deja, to nežinom.

– Kokios lašišos žvejybos priemonės yra legalios, kokios nelegalios?

– Viena iš nelegalių priemonių, kurią draudžiama turėti, pavyzdžiui, automobilyje, yra žeberklas. Tas daiktas iš esmės yra nelegalus. Tuo tarpu trišakiai yra legalūs, tačiau galimas jų nelegalus panaudojimas žvejojant ir darant specialų mostą ranką – taip vadinamą kabliavimą. Bet kol jį mėtysi ir trauksi, tol jis bus legalus. Bus legalu, net jei užkabinsi žuvį už galvos.

– Su žeberklu viskas aišku. O kaip yra naudojamas tas trišakis, kuris, kaip minėjote, vadinamas net „hitleriu“?

– Jis yra nuskandinamas į dugną ir traukiamas. Lašiša yra šalia savo nerštavietės, ji užkabinama trišakiu už bet kurios kūno vietos ir taip ją bandoma ištraukti. Pavyksta, nepavyksta, brakonieriui tai nesvarbu. Tokioj Vilnelėj neršto metu pavyksta labai greitai – minutė dvi ir viskas. O kas blogiausia, kad legalios žvejybos metu tokie įrankiai pradeda atrasti savo vietą. Ir žmonės juos ištraukia iš vandens ir atsiunčia mums nuotraukas. Arba tos patobulintos blizgės su dviem trišakiais. Įsivaizduokite, „stovi“ žuvis vandenyje, į ją įsiremia pirmas trišakis, tada užkabinai ar sužalojai tą žuvį. Tokie brutalūs būdai populiarėja, ypač šį sezoną, kadangi yra daugiau žuvies.

– Žmonės kreipiasi į jus, pamatę nusikaltimą?

– Tai dešimtys tokių atvejų buvo – žmonės mato, tie kurie neabejingi, fotografuoja, rašo mums, kelia tą klausimą. Ir per policiją į aplinkosaugą niekas nenori kreiptis, nes supranta jų neįgalumą ir abejingumą visiems šitiems reikalams. Ir apskritai, aš sakau aplinkosaugai „lašiša“, jie man sako „elnias, briedis“. Tai gal turi būti vandenų apsauga ir miškų apsauga atskirai, nes aš nesuprantu. Juk jei tas aplinkosaugininkas yra medžiotojas, tai jam labai toli iki tos lašišos, jam svarbiau elniai ir briedžiai.

Ir dar kas įdomiau, kad yra vyriausybės programa, kaip remti ir perleisti dalį funkcijų nevyriausybinėms organizacijoms. Popierius guli stalčiuje, ir jie tas nepanaudotas lėšas iš tų surinktų dviejų procentų galėtų perleisti mums ar kitai organizacijai, kad prisidėtume prie apsaugos. Šitas pažadas yra ir mes laukiame, kol vyriausybė pradės tesėti pažadus. Tie pinigai taip ir liks nepanaudoti, nes jie gali būti stirti tik nevyriausybinių organizacijų paramai. Reikia tikėtis, kad tie pinigai nenukeliaus į žvejų mėgėjų ir medžiotojų bendriją, kur viskas bus iššvaistyta su Broniaus Bradausko palaikymu. Juos gi neseniai tyrė Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnyba.

– Pateikite konkrečių skaičių, kiek per pavyzdžiui, akcijos „Lašiša“ laiką sulaikėte ar pastebėjote brakonierių? Kokie yra pagautos žuvies kiekiai?

– Sulaikyti su žuvimi yra labai sunku. Neseniai Danės upėje aplinkosaugininkas sulaikė brakonierių su tinklu. Vienas pats buvo pasaloje, nors aplinkosaugininkai po vieną negali būti. Tai yra svarbus faktas. O mums su žuvimi sulaikyti nepavyko – mes nesam profesionalai ir nesėdim po medžiu.

Mes turim kameras – jos suveikė ir mes važiuojam. Todėl mes su žuvimi ir nesulaikome, tačiau tai ir nėra mūsų tikslas. Mūsų yra užkirsti kelią žuvies nuėmimui nuo nerštavietės. Ką mes darome pakankamai sėkmingai. Pavyzdžiui, Riešės upelyje – atrodo mažas upeliukas, o ten atplaukia šlakiai ir lašišos, o jas ten daužo va tokiais įrankiais – žeberklais. Mes ten tris kartus užkirtom kelią brakonieriavimui. Kai važiuojam, juk mes nežinom, kas ten vyksta, bet atvykę pastebim – jau žuvys išneršusios, nerštavietės užkastos, o ne tik pradėtos kasti ir dingusi žuvis. Šiemet nutraukėme apie 30 tokių brakonieriavimo atvejų.

Ypatingai džiaugiamės, kad pavyko sustabdyti „elektrikų“ bandymą nukratyti lašišas prie Pabradės miestelio. Mes jiems nesuteikėme galimybės kratyti elektra tą žuvį. Tai buvo asmenys, ne vieną kartą bausti už elektros prietaisų naudojimą prieš maždaug 3-5 metus – keli tie patys asmenys ir jų pagalbininkas. Radome graibštą su lempute, akumuliatorių, valtį, tik paties elektros prietaiso neradome. Vienas iš tų asmenų buvo sulaikytas prie namų. Aplinkosaugai jis aiškinosi, kad gaudė lašišą graibštu, o paklausus, kam skirti laidai, tai jis teigė, kad septynių voltų „kroną“ pasijungė, kad lempute apsišviestų ir geriau matytų. Ir toks asmuo gaus baudą nuo 100 iki 200 eurų, nes jau ne pirmą kartą baustas.

– Koks yra lašišos gyvenimo ciklas?

– Pradėkime nuo nerštavietės. Iš apvaisintų ikrų išsirita maži žuveliukai, lervutės, rituoliai. Dvejus metus ta žuvis praleidžia upėje. Tarkime, Vilnelėje išneršė ir per tuos dvejus metus ji po truputį migruoja iki jūros. Pasiekusi jūrą lašiša ima aktyviai maitintis – ji pradeda augti taip, kaip net šeriami karpiai tvenkiniuose neauga. Tai labai plėšri žuvis, tikrai daug valgo. Tenka pagauti jūroje, tai tų žuvyčių – vienokių ar kitokių – pilna burna būna. Po 3-4 metų lašišos grįžta į nerštavietes, kur ir pačios buvo išnerštos, pavyzdžiui, į tą pačią Vilnelę ar į kitą mažiuką upelį. Ir ten ji vėl bando pratęsti savo giminę. Jei ji sėkmingai išneršė, jos niekas nenudobė ar nepapuolė į tinklus, ji vėl grįžta į jūrą.

Lašišos per gyvenimą neršia 2-3 kartus, jei viskas vyksta sėkmingai. Būna, kad patinai atplaukia didžiuliai – 20-25 kg. Atrodo, kad upėje akmuo didžiulis, net vanduo verčiasi. Tačiau upėse gyvena ir mažieji lašišų patinai, galima sakyti „lašišinis draudimas“. Jie neišplaukia iš upių į jūrą ir lieka jose gyventi. Tai yra tam, kad jeigu didieji patinai dėl kokių nors priežasčių neatplauktų apvaisinti ikriukų, tą už juos pasiruošę padaryti mažieji.

– Dar viena kliūtis lašišoms – dirbtinės upių užtvankos, kurias jos turi pereiti.

– Užtvankos yra siaubas. Jos daro didžiulę įtaką visų žuvų populiacijai – ne tik lašišų, bet ir žiobrių, ir nėgių, ir tų pačių eršketų. Būtent eršketinių žuvų Lietuvoje buvo nemažai, tačiau, anot vieno ichtiologo, Kauno hidroelektrinė buvo paskutinė vinis į jų karstą.

Todėl mes turime susiimti ir visose lašišinėse upėse išgriauti visas užtvankas – ne žuvitakius statyti, o išardyti ir pan. Nes kol kas mūsų visuomenės smegenys nesugeba suprasti pateiktos informacijos. Mes labai stengėmės dėl Belmonto užtvankos, bet staiga Kultūros paveldas pasakė, kad reginys ir viskas, kas ten yra, yra paveldas ir užtvanka ten bus. Ir niekas, nei vyriausybė, nei ministras, nei prezidentas negali nieko daryt, jei Kultūros paveldas taip pasakė. Kadangi dauguma mūsų užtvankų yra daugiau nei 50 metų senumo, o kas yra virš 50 metų, tai viskas yra kultūros paveldas. Ir čia turėsime didelę problemą.

Matydamas, kas vyksta su Vokės užtvanka, kuri stovi prie Grigiškių fabriko, ir kaip nuo to kenčia vietos gyventojai, ir kokius veiksmus atlieka, kokius raštus rašo, skundžia ir tikrina visus statybos leidimus, tai matau labai ryškių prošvaisčių, kad ta užtvanka bus pašalinta. Nes ten dirbanti įmonė „Hidromodulis“ šiai dienai užbaigė savo pastato statybas, kurių nepavyko pabaigti daug metų. Jie kažkaip gavo tuos statybų inspekcijos leidimus. Tiesa, mes nesupratom, kaip tai taip greitai įvyko, nes staiga pastatas buvo užbaigtas. Bet 10 metų jie vykdė veiklą neužbaigtame, nepriduotame pastate, kas pagal Lietuvos Respublikos įstatymus yra draudžiama.

***

Primename, kad lašišų ir šlakių žvejyba upėse leidžiama nuo sausio 1 d. iki spalio 15 d., intensyviausiai jos gaudomos nuo rugsėjo 16 d. iki spalio 15 d. Tuo metu jos migruoja Nemunu ir Nerimi aukštyn į mažesnes upes.

 

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.