Naujausiais duomenimis, kuriuos seka Gamtos tyrimų centro mokslininkai, mūsų gandrai jau grįžta namo – du gandrai užfiksuoti Izraelyje, du – Egipte. Kiti du dingę iš ryšio zonos ir jokio signalo kol kas nesiunčia. Vienas iš jų kiek anksčiau atsiskyrė ir nuskrido iki Pietų Afrikos. Jei laimė nusišypsos, visi šeši gandrai jau visai netrukus parskris į savo lizdus, tačiau jų laukia ilgas ir pavojingas kelias.
„Prieš kelias dienas jie pradėjo judėti į Šiaurę. Gandrai dar turi įveikti Izraelį, Libaną ar Siriją. Pavyzdžiui, Libanas, yra ta vieta, kur jų gali žūti labai daug. Ten populiari pramoginė medžioklė – jiems nesvarbu, reti tai paukščiai, saugomi, migruojantys ar ne, šaudo į viską, kas papuola“, – teigė Gamtos tyrimų centro Paukščių ekologijos laboratorijos vadovas dr. Mindaugas Dagys.
Jis, su kitų mokslininkų komanda, pritaisė siųstuvus paukščiams norėdamas stebėti baltųjų gandrų migracijos kelią, elgseną skrydžio ir buvimo žiemavietėse metu. Siųstuvai gandrams buvo pritvirtinti ant nugaros specialiomis petnešomis, tarsi kaip kuprinės. Ant kojų paukščiams uždėti žiedai – vienas metalinis, kuris yra ilgaamžis ir yra pagrindinis paukščio žiedas, kitas plastikinis, žalias. Plastikinį žiedą galima nuskaityti per labai didelį atstumą, taip atpažįstant paukštį. Žiedai dėti tam, kad siųstuvui nustojus veikti, būtų galima ir toliau stebėti paukščius.
Tad gandrams Europa dar toli – užtruks bent 2-3 savaites, kol sugrįš. Žinoma, jei pasiseks sėkmingai įveikti pavojingas teritorijas. Vis tik gandro diena – kovo 25-ji jau čia pat.
Mūsų gandrai – per Turkiją, vokiečių – per Ispaniją
Pasinaudodami šilto oro srovėmis – termikais – gandrai sklęsdami gali įveikti šimtus kilometrų. Priklausomai nuo vietos, kurioje gyvena, gandrai pasirenka artimiausią ir palankiausią kelią ir vengia didelių vandens telkinių, pavyzdžiui, jūrų.
Lietuvoje gyvenantys gandrai skrenda per Baltarusiją, Ukrainą, Bosforo sąsiaurį, Turkiją, Siriją, Libaną, Siriją, Izraelį, Egiptą ir pasiekia žiemavietes Čade ir Sudane. Kai kurie, neradę tinkamos vietos ar palankių sąlygų, keliauja dar toliau – iki Pietų Afrikos.
Tuo tarpu visai netoli nuo mūsų, Vokietijoje, perintys gandrai jau skrenda kitu keliu – per Prancūziją, Ispaniją, Gibraltaro sąsiaurį, Maroką ir pasiekia Vakarų Užsachario teritorijas. Tiesa, kai kurie gandrai pastaruoju metu Afrikos net nepasiekia – sustoja žiemoti Ispanijos sąvartynuose.
Pasak dr. M. Dagio, skirtingi keliai – tai evoliucijos eigoje išsivysčiusi takoskyra. „Įdomus faktas, pavyzdžiui, stebint mažųjų ir didžiųjų erelių rėksnių hibridus, kurie peri vakarų Lietuvoje, tos pačios poros jaunikliai skirtingais metais migruoja skirtingu keliu. Vieni skrenda vakariniu keliu per Gibraltarą ir žiemoja Senegale, Gambijoje, o iš to pačio lizdo kitų metų jaunikliai skrenda įprastu mažiesiems ereliams rėksniams maršrutu per rytinę Europos pusę, kaip ir mūsų gandrai“, – sakė mokslininkas.
Pora iš to paties lizdo, bet žiemoja atskirai
Bene įdomiausia tyrimo stebėjimo dalis – pora gandrų iš vieno lizdo Ventės rage. Ornitologas Vytautas Eigirdas, rudenį padėjęs sužymėti šešis gandrus specialiais siųstuvais, teigė, kad pora, 2018 metais turėjusi penkis jauniklius, „atostogauti šiltuose kraštuose“ išskrido atskirai.
„Vienas iš poros rudenį išskrido pirmas, o kitas – po poros dienų. Jie skrido su skirtingomis grupėmis. Nuskridę į Afriką, jie laikėsi panašiose vietose, tačiau vargu ar susitiko – žiemą praleido atskirai. Remiantis siųstuvų duomenimis, panašu, kad į Lietuvą grįžta irgi atskirai. Tad lauksime, kada sugrįš, kokiu laiko skirtumu ir ar į tą patį lizdą“, – pasakojo Vytautas Eigirdas.
Pasak V. Eigirdo, gandrai yra priskiriami monogamams ir porą sudaro visam gyvenimui. „Tik žiemoti išskrenda atskirai. Jie vienam lizde visą vasarą atsėdi ir taip atsibosta vienas kitam, kad jau atostogų skrenda atskirai“, – juokavo V. Eigirdas. Anot jo, prisirišimas yra ne tik prie poros, bet ir prie lizdo.
Lizdas svarbiau nei partneris?
Daugiau nei dešimtmetį baltųjų gandrų tyrimus vykdantis dr. Mindaugas Dagys pritarė, kad gandrai yra monogamai, tačiau ne viskas gamtoje taip paprasta. „Gandrų monogamija nėra tiesmukas faktas. Jie neturi kelių patelių, ar kelių patinų vienu metu. Tačiau yra žinoma, kad ne visada tos pačios poros grįžta į tuos pačius lizdus. Pavyzdžiui, patinai į lizdą grįžta pirmi ir laukia grįžtančios patelės. Jei patelė kažkur užtrunka, patinas priima kitą – geresnę patelę. Galima sakyti, kad jų gyvenime vyksta tokie gan pragmatiški mainai“, – aiškino mokslininkas.
Todėl tyrimą atliekantiems mokslininkams įdomu stebėti iš Afrikos į Lietuvą grįžtančią porą – grįš abu į tą patį lizdą ar ne?
„Jei sutaps, kad grįš kartu, jei neatsiras kita patelė, jei niekas nebus užėmęs lizdo, tai tikėtina, kad bus tie patys. Tačiau tik po mėnesio pamatysime, kokia bus situacija su mūsų stebima pora“, – vylėsi M. Dagys.
Jo teigimu, į lizdą grįžęs patinas giną jį kaip itin svarbų išteklių, kuris yra labai ribotas – geras lizdas yra labai svarbus paukščio veisimuisi. Tuo tarpu teritorijos, kurioje maitinasi, priešingai nei kiti plėšrieji paukščiai, negina ir dalijasi ja su kitais. „2016 metais stebėjome pažymėtą gandrą, kuris, grįžęs į savo lizdą, rado jį užimtą. Gandras tąsyk labai smarkiai mušė tą naująjį šeimininką“, – prisiminė M. Dagys.
Penki nekirto pusiaujo, vienas nudūmė į Pietų Afriką
Penki iš šešių stebimų gandrų žiemojo Čade ir Sudane, taip ir nepasiekę pusiaujo. Tuo tarpu vienas nusprendė nuskristi dar maždaug 4 tūkst. kilometrų – iki Pietų Afrikos. Pasak V. Eigirdo, tokį elgesį galima aiškinti dėl pasikeitusios mitybinės bazės ir aplinkos.
„Visi Europos gandrai suskrenda į Afriką – daliai jų užtenka prasimaitinti, daliai – ne. Sumažėjus mitybinei bazei, kai kurie gandrai būna priversti pasitraukti piečiau“, – sakė V. Eigirdas. Anot jo, tai kone toks pats kelias, kaip nuo Lietuvos iki Čado.
„Galbūt tai nepilnai subrendęs, labiau klajojantis paukštis, todėl ir nuskrido iki Pietų Afrikos. Jei sugrįš, bus jau aiškiau. Vis tik tai – dvigubai ilgesnis kelias“, – vylėsi ornitologas.
Informaciją iš siųstuvų nuolat tikrinantis M. Dagys tvirtino, kad signalo, jog Pietų Afriką pasiekęs gandras grįžta, dar negavo. Jei tai dar neperėjęs paukštis, jaunesnis, mažiau patirties turintis, gali būti ir žuvęs, mat jaunų paukščių mirtingumas didesnis. „Anksčiau mūsų tyrimuose dalyvavusiems jaunikliams nepasisekė. Jų buvo keturi – vienas žuvo atsitrenkęs į elektros laidus prie lizdo, du žuvo migracijos metu, o dar vienas – jau Čade, beveik prieš pat migraciją atgal“, – sakė M. Dagys.
Migracijos kelyje – daugybė pavojų
Sąvartynai, dykumos, organizmo nusilpimas, medžiotojai rytinėje Viduržemio jūros pakrantėje, elektros laidai ar vėjo jėgainės – tai tik dalis mirtinų pavojų, su kuriais baltieji gandrai susiduria migracijos kelyje. Žiemojančius gandrus gali užpulti įvairios ligos ar plėšrūnai. Vis tik baisiausias priešas – žmogus.
„Kelias didžiulis, daug pavojingų zonų. Dabar jie praskris Izraelį ir pasieks Libaną. Ten bus daug problemų, daug gandrų iššaudys. Ir ne tik gandrų, ten jie šaudo į viską, kas skrenda.
Tokia jų kultūra, šauna į viską, kas juda. Gamtosaugininkai bando pakeisti tuos įstatymus, bet tai sudėtinga, nes net ir valdžios organai dalyvauja tose šaudymo pramogose. Tai didelė problema. Man skauda širdį ir labai liūdna žiūrėti, kai žmonės atsiunčia tokių vaizdų. Atrodo, juk visai čia pat tos šalys, su Europa ribojasi, o tokie dalykai vyksta“, – kalbėjo ornitologas V. Eigirdas.
Anot jo, ilgame migracijos kelyje gandrams tenka skristi ir per dykumas, todėl jie nusilpsta. Taip pat daug paukščių atsitrenkia į specialiai nepažymėtus elektros laidus, skristi trukdo ir vis daugiau įrengtų vėjo jėgainių.
Iš siųstuvų – milžiniški kiekiai duomenų
Net ir tada, kai gandras žūva, susižaloja ar dingsta iš ryšio zonos, siųstuvas fiksuoja duomenis ir juos kaupia. Vos tik gandras pasiekia ryšio zoną – visus duomenis gauna mokslininkai iš Lietuvos gamtos tyrimų centro. Pasak dr. M. Dagio, šiuo metu gandrų lokacija fiksuojama metrų tikslumu: matuojamas aukštis, greitis, kryptis.
Siųstuvuose įmontuota technika fiksuoja šviesos kiekį, aplinkos temperatūrą ir daug kitų parametrų. „Tuos siųstuvus galima valdyti nuotoliniu būdu, įvertinti, kiek paukštis suvartoja energijos, fiksuoti, kada ir kaip paukštis žūva. Tai pat ir kai kas nors pribaigia paukštį – siųstuvas juda kartu, kai kažkas tą paukštį varto, pavyzdžiui, plėšrūnai ar maitėdos“, – aiškino mokslininkas.
Šiuo metu siųstuvai nustatyti stebėjimui 5 minučių intervalu 24 val. per parą. „Kai paukščiai grįš, tiksliai matysime, ką paukštis veikė visą žiemą – matysime jo buveines, kaip keitėsi aplinka, augmenija, mitybos racionas. Turėsime labai daug įdomios informacijos“, – sakė M. Dagys.
Gandrams grįžus, stebėjimai tęsis toliau. „Rinksime duomenis apie buveinių naudojimą Lietuvoje – kokios teritorijos reikalingos tiems paukščiams, koks yra žemės ūkio poveikis gandrų populiacijai. Pavyzdžiui, pesticidų naudojimas, pasikeitusi mitybinė bazė, pakitusi konkurencija“, – teigė mokslininkas.
Lietuva – gandrų sostinė
Gamtininkas, ornitologas, knygų autorius Marius Karlonas džiaugėsi, kad Lietuvoje yra didžiausia baltųjų gandrų koncentracija jų paplitimo areale. „Lietuva, Baltarusija ir Lenkija yra baltųjų gandrų populiacijos paplitimo centras, tačiau Lietuvoje baltųjų gandrų tankumas – pats didžiausias. Taigi, vien dėlto jau galime vadintis baltųjų gandrų sostine, centru, nes čia jiems yra palankiausios sąlygos gyventi. Tad nacionaliniu paukščiu jis yra vadinamas pelnytai“, – pasakojo M. Karlonas.
Taip yra dėl to, kad Lietuvoje paplitęs agrarinis kraštovaizdis, kuris itin palankus baltiesiems gandrams. „Svarbiausia, kad nėra buveinių monotonijos. Būtent agrarinis landšaftas, ta kraštovaizdžio įvairovė, sudaryta iš kaimelių, laukų, pievų, miškelių, upelių ar kitų vandens telkinių, yra tinkama baltiesiems gandrams. Kadangi gandras yra prisirišęs prie žmogaus, tai tokia aplinka Lietuvoje yra gera. „Štai Latvijoje miškingumas didesnis, tai ir baltųjų gandrų mažiau“, – pridūrė gamtininkas.
Skaičiuojama, kad Lietuvoje peri apie 19 tūkst. gandrų porų. Tiesa, prieš maždaug 40 metų gandrų populiacija dėl sovietmečiu vykdytos intensyvios melioracijos ir pesticidų naudojimo buvo sumažėjusi iki 5 tūkst. „Uždraudus itin agresyvius pesticidus, gandrų populiacija atsistatė“, – aiškino M. Karlonas.
Gandras – tvarios aplinkos indikatorius
„Būtent todėl ir reikia džiaugtis didele baltųjų gandrų populiacija, nes jie – ekologiškai švarios aplinkos indikatorius. Pamaryje, Šilutės regione yra itin daug gandrų, nes ten nėra intensyvaus žemės ūkio, nėra monokultūrų laukų – rapsų ar kukurūzų, daugiausia tik natūralios pievos. Tai rodo, kad tas regionas yra ekologiškai sveikas, yra daug visokių gyvūnų, kuriais paukščiai gali prasimaitinti“, – teigė ornitologas M. Karlonas.
O gandrai, kaip aiškino gamtininkas, lesa stambius vabzdžius, žiogus, varles, driežus, gyvates, kitus paukščius, jų kiaušinius, taip pat ir smulkius graužikus. Taigi, ir tuos, kuriuos žmonės vadina „kenkėjais“.
Anot M. Karlono, didžiausią įtaką gandrų populiacijai daro pramoninis ūkininkavimas, taip vadinamos ekologinės dykumos, monokultūrų laukai ir agrochemijos naudojimas.
„Gandras juose nieko neras, nes juose niekas ir negyvena. Todėl tik buveinių įvairovė ir mozaikinis kraštovaizdis yra tinkamas daugeliui rūšių“, – kalbėjo ornitologas.
Meilės ir romantikos – mažai
Baltieji gandrai, sugrįžę namo, skubės tvarkyti savo lizdus, ruošis patelių sugrįžimui, poravimuisi ir jauniklių perėjimui. Jauni gandrai deda 1-2, o seni gali padėti net ir 5-6 kiaušinius. Esant prastiems metams – per šaltiems, per šlapiems ar per sausiems, įvyks natūrali atranka. Patys jaunikliai dėl maisto gali išstumti vienas kitą iš lizdo, kitu atveju tėvai išmeta silpnesnius – palieka tik tiek, kiek gali užauginti.
„Gyvūnijos pasaulyje į gyvybę žiūrima labai pragmatiškai ir racionaliai. Jiems geriau išauginti vieną ar du sveikus jauniklius, kurie išgyvens iki žiemos, negu tris ligotus ar neišauginti nei vieno. Jie žiūri, kiek yra maisto ir priima atitinkamus sprendimus. Jokios meilės ir romantikos ten nėra“, – aiškino ornitologas M. Karlonas.
Anot jo, prieš parskrendant gandrams, kad jiems būtų lengviau įsikurti, galima sutvarkyti lizdus, juos šiek tiek pamažinti, išvalyti, jei reikia – paremti pavojingas medžių šakas, ant kurių yra sukrauti gandrų lizdai, sutvirtinti lizdų platformas.
„Jei gandrų yra daug – tai geras ženklas“, – sakė ornitologas M. Karlonas.
Belieka palinkėti gandrams laimingo kelio grįžtant namo.
