„Atsivežiau kopėčias, įsilipau, iš tų pačių medžių šakų sukonstravau lizdą, padariau patogų priėjimą paukščiams, apgenėjau šakas, kad plėšrūs žinduoliai neužpultų lizdo“, – pasakojo Ramūnas.
Kadangi šiame miške jau gyvena mažiausiai dvi poros juodųjų gandrų, gamtos mylėtojas tikėjosi, kad ir čia apsigyvens būtent jie. Tačiau vasaros pradžioje lizdą apžiūrėti atvykęs Ramūnas pastebėjo sparnus didingai mosuojantį kitą paukštį – mažąjį erelį rėksnį.
Šis – pakankamai retas paukštis Pietų Lietuvoje ir nacionalinius mastu saugomas, įtrauktas į Lietuvos Raudonąją knygą.
„Vėliau pastebėjau, kad ten įsikūrusi erelių pora – matyt jiems ta vieta patiko ir jie ten peri jauniklius“, – džiaugėsi R. Buinauskas.
Portalo lrytas.lt komanda atvyko pasižvalgyti į sengirę ir specialia įranga užfiksuoti erelio lizdą. Pakėlus skraidyklę įsitikinome, kad lizde – išperėtas jauniklis, laukiantis tėvų, sugrįžtančių iš grobio medžioklės.
Netrukus patraukėme iš miško pasižvalgyti į aplinkinės pievas – tikėtina, kad jose medžioja suaugėliai. Lyg tyčia, vos išvažiavus iš sengirės, ant šieno ritinio pastebėjime grobį dorojantį mažojo erelio rėksnio suaugėlį. Tai – įrodymas, kokia svarbi ši miško ir aplinkinių pievų dermė retųjų paukščių gyvenimui.
Ereliai Lietuvoje
Lietuvos ornitologų draugijos ornitologas, knygų autorius Marius Karlonas teigė, kad Lietuvoje peri kelių rūšių ereliai – jūriniai ereliai, mažieji ir didieji ereliai rėksniai, jauniklius veda ir hibridinės mažųjų ir didžiųjų erelių rėksnių poros. Anksčiau perėdavo vienas kitas kilnusis erelis, tačiau pastarieji dabar jau nebeaptinkami.
Yra ir užklystančių – tai stepinis, karališkasis, kilnusis, nykštukinis ereliai.
„Mažieji ereliai rėksniai nėra labai reti paukščiai, tačiau įtraukti į Lietuvos Raudonąją knygą. Be to, Lietuvoje yra šių paukščių visos Europos populiacijos centras, didžiausias jų tankumas, mat turime geriausias sąlygas jiems perėti. Šių paukščių Lietuvoje peri nuo 1400 iki 1900 porų. Tai pakankamai įprastas paukštis Vakarų ir Rytų Lietuvoje, kai kuriose centrinėse šalies dalyse, tačiau retesnis Pietų Lietuvoje. Tuo tarpu kitose Europos šalyje šis paukštis jau yra retas ir net gi nykstantis“, – sakė ornitologas M. Karlonas.
Tiesa, priešingai nei mažasis, didysis erelis rėksnys yra labai retas paukštis – jų mūsų šalyje peri nuo 1 iki 4 porų, dažniausiai Nemuno deltoje ir Pietų Lietuvoje.
Ereliams – apsaugos priemonės
Pasako ornitologo, yra siekiama, kad kiekvienas erelio lizdas būtų užregistruotas saugomų rūšių informacinėje sistemoje. Tad planuojant ūkinę veiklą, atsižvelgiama į tuos duomenis ir, priklausant nuo saugomos rūšies, saugoma. Mažiesiems ir didiesiems ereliams rėksniams yra taikoma apsauginė lizdo zona – 100 m spinduliu ir kai kuriais atvejais daugiau – nekertami medžiai aplink lizdą.
„Kartais to nepakanka, nes kai kurie paukščiai pasitraukia iš teritorijos. Todėl labai svarbu informuoti ir užregistruoti. Tai ypač svarbu privačiuose miškuose, nes savininkai vengia apie tai pranešti – jiems tai yra kliūtis miško kritimui. Pasitaiko, kai išpjauna medį, kuriame yra lizdas ir paslepia net ir kelmą. Kiti iškrato lizdą ir sako, kad čia taip po audros nutiko“, – teigė ornitologas M. Karlonas.
Anot jo, šiuo metu galioja atnaujintas erelių apsaugos įstatymas – jei lizdas iškrito, penkis metus negalima aplink tą vietą kirsti miško, nes paukštis dar gali grįžti ir atsikurti lizdą. „Tai apsauga nuo staigaus lizdo pašalinimo“, – tikino M. Karlonas.
Gali gauti ir kompensacijas
Kaip teigė organizacijos „Padėkime ereliams“ įkūrėjas Saulis Skuja, biosferos poligonuose erelių lizdai saugomi iki 300 metrų spinduliu. „Nuo erelio lizdo 150 metrų draudžiami kirtimai. Dar 150 metrų spinduliu yra saugoma perėjimo, jauniklių auginimo metu – nuo balandžio 1 iki rugsėjo 1 dienos. Įprastai bet kur Lietuvoje erelio lizdo apsaugos spindulys – 100 metrų“, – tikino S. Skuja.
Anot jo, mažiesiems ereliams rėksniams yra išskirtos saugomos teritorijos pagal Europos Sąjungos reikalavimus – t. y. „Natura 2000“ teritorijos – 7 teritorijos, miškų masyvai, biosferos poligonai, kuriuose yra saugomi jų lizdai perėjimo metu. Prie lizdaviečių tai pat įkurtos ir buferinės zonos ramybei užtikrinti perėjimo metu.
„Lizdų randame ir nesaugomose teritorijose, tad įvedus į Aplinkos ministerijos sukurtą saugomų rūšių informacinę sistemą, tas lizdas automatiškai įgauna tą apsaugą – 100 metrų. Miško savininkas, kad jam nebūtų papildomo nepasitenkinimo, gali deklaruoti lizdavietę ir gauti išmoką, kompensaciją.
Vis tik yra sunku sukontroliuoti miškų kirtimus, ypač miškų masyvų pakraščius, priklausančius privatiems asmenims ir kuriuose tie gyvena ereliai. Nes iškirtus mišką, kur yra lizdas, jie netenka savo teritorijos, nes būna prie jos prisirišę“, – pasakojo S. Skuja.
Reikia ir miškų, ir pievų
Anot ornitologo M. Karlono, svarbus yra ne tik pats lizdas, bet ir aplinkinė teritorija, kurioje erelis gaudo grobį.
„Ten, kur yra derlingos pievos ir biologiškai vertingas miškas, pievų aplink mišką sunaikinimas ar apsodinimas nauju mišku gali pakeisti įprastą erelio medžioklės plotą. Todėl svarbu inventorizuoti tuos lizdus ir radimvietes“, – sakė ornitologas.
Jo teigimu, aklas pievų naikinimas ir jų apsodinimas mišku gali pridaryti daugiau žalos, nei naudos.
„Nėra taip, kad verta apsodinti mišku kuo daugiau pievų. Tikrai ne. Nes pieva gali būti gerokai vertingesnė negu bet koks miškas, ypač, jei tai yra natūrali pieva. Jei miško paukščiams pieva buvo pastovi mitybinė bazė, tai užsodinus pievą mišku, paukštis per laiką iš perėjimo vietos pasitrauktų arba visai išnyktų. Į tai reikia žvelgti plačiau, įvertinti pievų ir miško būklę, įvertinti situaciją ar verta tai daryti“, – tikino ornitologas M. Karlonas.
Lietuva – populiacijos centras
Šiuo metu mažųjų erelių rėksnių rūšies būklė mūsų šalyje nėra bloga – kai kur Lietuvoje šie paukščiai yra įprasti ir dirbtinių apsaugos priemonių nereikia. „Priešingai, nei kitų plėšriųjų paukščių, pavyzdžiui, juodųjų gandrų, kurių porų likę apie porą šimtų“, – teigė M. Karlonas.
Pasak „Padėkime ereliams“ organizacijos vadovo, saugoti paukščius reikia tada, kai jų populiacija yra pakankamai gausi, o ne kai beveik išnykusi.
„Jauniklius mažieji ereliai rėksniai veda tik po vieną ir ne kasmet, todėl populiacija gali labai greitai sumažėti. Lietuva turi virš 10 proc. visos populiacijos – mes ir esame atsakingi už šio paukščio tolimesnį gyvenimą. Penkerius metus vykdėme erelių apskaitas, ieškojome jų lizdų septyniuose biosferos poligonuose ir papildomai šešiose teritorijose visoje Lietuvoje. Suradome virš 250 šių paukščių lizdų, įvedėme juos į duomenų bazes, siuntėme aiškinamuosius raštus miško naudotojams. Be to, suradus lizdus, buveines, lengviau vykdyti šių paukščių monitoringą“, – aiškino S. Skuja.
Kuo skiriasi didysis ir mažasis ereliai rėksniai?
Mažojo erelio rėksnio gyvenamoji vieta – ne tik sengirė. „Šie paukščiai gali gyventi ir arčiau žmonių, priešingai nei didysis erelis rėksnys, kuris įsikuria giliai miškuose, kuo toliau nuo žmonių“, – teigė ornitologas M. Karlonas.
Mažasis erelis rėksnys ir didysis erelis rėksnys iš pažiūros gali būti labai panašūs. Net ir nepatyrusiam ornitologui jį gali būti sunku atskirti. Dydžiu jie labai nesiskiria, ypač, jei sklando ore.
Kaip pasakojo M. Karlonas, didysis erelis rėksnys turi ilgesnius, platesnius sparnus, ilgesnį vadinamąjį „septintąjį pirštą“ – sparnų galuose esančios ereliškos plunksnos. Be to, pats erelis yra gerokai tamsesnis nei mažasis erelis rėksnys. Didysis erelis rėksnys yra stambesniu snapu, turi vieną šviesesnį pusmėnulį ant sparno lenkimo, o mažasis – du.
Tai yra specifiniai požymiai, kurie nėra akivaizdūs, bet pagal juos galima atskirti. Tiesa, būna ir mažųjų bei didžiųjų erelių rėksnių hibridų, kuriuos tikrai sunku atpažinti.
Mirtina jauniklių kova
„Su ereliais rėksniais yra labai įdomus evoliucijos reiškinys – jie visada deda du kiaušinius, visada išsirita du jaunikliai kelių dienų skirtumu. Tas pirmasis, kuris išsirita, per kelias savaites išstumia iš lizdo ar užkapoja jaunesnį ir lieka lizde vienas.
Labai retai fiksuojama, kai išauga du jaunikliai, tačiau tai jau būna išskirtiniai atvejai. Vis tik dažniausiai lieka vienas jauniklis, kad jis būtų stipresnis ir visą maistą bei dėmesį iš tėvų gautų tik jis“, – pasakojo ornitologas M. Karlonas.
Anot jo, ereliai rėksniai yra monogamai, tačiau tik tada, jei sėkmingai sugrįžta abu poros nariai iš žiemaviečių. Įprastai pirmasis į lizdą grįžta patinas ir laukia grįžtančios patelės. Jei nesulaukia, tuomet jos vietą gali užimti kita patelė. „Galima sakyti, kad jie yra labiau prisirišę prie savo lizdo“, – tikino ornitologas M. Karlonas.
Erelių rėksnių migracija
Mažieji ereliai rėksniai dažniausiai žiemoja centrinėje Afrikoje, didieji kartais žiemoja ir Ispanijoje.
„Į Lietuvą ereliai sugrįžta kovo pabaigoje – balandžio pradžioje. Tuomet prasideda jų tuoktuvės, vėliau – jauniklių perėjimo, auginimo laikas. Liepos pabaigoje – rugpjūčio pirmoje pusėje jaunikliai jau išskrenda iš lizdo.
Tuomet jaunikliai kelias savaites laikosi su tėvais, mokosi medžioti laukuose ir rengiasi migracijai. Rugpjūčio antroje pusėje – rugsėjo pirmomis savaitėmis stebimas pats migracijos pikas, kuomet jie palieka mūsų šalį, o spalio pradžioje mažųjų erelių rėksnių jau nebelieka“, – pasakojo ornitologas.
Mažieji ereliai rėksniai renkasi rytinį migracijos kelią – per Lenkiją, Ukrainą, Balkanų šalis, apskrenda Juodąją jūrą per Turkiją, tuomet per Jordaniją ir Egiptą pasiekia Afriką. Ir tuo pačiu keliu grįžta atgal. Didieji ereliai rėksniai kartais skrenda per Vakarų Europą, pasiekia Ispaniją – kai kurie nuskrenda iki Afrikos, kai kurie lieka Ispanijoje žiemoti.
