Netoli Dūkštų miestelio, Vilniaus rajone, esanti sengirė – ypatinga vieta saugomų rūšių gyvūnams ir idealiai tinka šikšnosparnių tyrimams. O ir laikas – pusvalandis prieš saulėlydį – pats šikšnosparnių aktyvumo pikas.
Rezultatai – puikūs
Du tinklus iškėlę mokslininkai per mažiau nei dvi valandas sugavo penkis šikšnosparnius ir visi jie buvo europiniai plačiaausiai.
Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos Metodinio analitinio centro bei projekto „NATURALIT“ gamtosaugos ekspertas Remigijus Karpuška teigė, kad tai – puikus rezultatas.
„Prisipažinsiu, turėjau didelių abejonių, ar iš viso pavyks sugauti kokį nors šikšnosparnį. Tai labai protingi gyvūnai, kurie dažniausiai sugeba pastebėti tinklą ir jį apskristi. O kad paklius toks slapukas, kaip europinis plačiaausis, tai tik pasvajoti galėjau“, – pasakojo R. Karpuška.
Nors Lietuvoje gyvena 14 rūšių šikšnosparnių ir visos yra saugomos rūšys, apie kai kuriuos iš jų informacijos yra labai mažai, mat jie gyvena specifinėse vietose.
„Europiniai plačiaausiai yra labai reti, mat gyvena tik tuose miškuose, kurie yra turtingi – juose yra daug rūšių augalų, vabzdžių, maisto. Taip pat turi būti pakankamai senų medžių. Tai specifinė rūšis, kuri kiekvieną parą keičia miegojimo vietą. Todėl turi būti pakankamai medžių, kuriuose gali pasislėpti – t. y. senų, drevėtų ąžuolų. Be to, apie šiuos šikšnosparnius yra labai mažai informacijos, kadangi tyrimų tikslais jie turi būti gaudomi tinklais, mat ultragarso detektoriai jų neužfiksuoja dėl itin silpno signalo, kuris tėra girdimas vos 5 metrų atstumu“, – aiškino R. Karpuška.
Anot jo, europinių plačiaausių populiacijos dydis Lietuvoje nėra tiksliai žinomas. „Mūsų projekto tikslas nustatyti referencinius dydžius. Tačiau šikšnosparnius sudėtinga suskaičiuoti, mat miegantys neatspindi populiacijos dydžio, kadangi jie gali migruoti. Pokytį galima apskaičiuoti, bet kiek tam tikros rūšies individų yra – pasakyti sudėtinga. Tad džiaugiamės galėdami fiksuoti, kad jie šiame miške yra“, – sakė šikšnosparnių specialistas.
Europiniai plačiaausiai – miško būklės indikatorius
Pagal tai, koks yra europinių plačiaausių paplitimas, vertinama ir ąžuolyno būklė.
„Šie šikšnosparniai yra indikatorinė rūšis. Jei jie čia pastoviai aptinkami, jų gausėja, tai reiškia, kad miško būklė yra gera. Jei po 2-3 metų nebesugauname, tai reiškia, kad gamtosaugos priemonės yra blogos. Lietuva turi pateikti europinio plačiaausio monitoringo ataskaitą kas šešis metus, juos stebint kas tris metus.
Tuomet daromos išvados apie rūšį, jos būklę ir buveinės būklę. O tai atspindi ir buveinės būklę kitoms rūšims. Pavyzdžiui, jei vienai rūšiai buveinė yra tinkama, tai ta pati buveinė yra gera ir dar 150-200 rūšių gyvūnų, augalų, grybų, taip pat ir rūšių, įtrauktų į Lietuvos raudonąją knygą“, – tikino R. Karpuška.
Tačiau tokių vietų Lietuvoje, kuriose gali gyventi europiniai plačiaausiai – labai mažai.
„Yra pateikiami duomenys apie tris vasaros vietas – tai Kauno ąžuolynas, Neries upės šlaitas ties Verkiais ir Dūkštų ąžuolynas. Tikėtina, kad jie gyvena ir Punios šile, mat jiems svarbu, kad būtų senų medžių, ąžuolų“, – aiškino mokslininkas.
Šikšnosparniams saugomų buveinių plėsti neskuba
Anot R. Karpuškos, jei naujoje buveinėje aptinkama apie 20-30 gyvenančių europinių plačiaausių, teritoriją galima skelbti rūšiai svarbia. Tačiau ar teritorija dėl to bus saugoma – priklauso nuo tam tikrų kriterijų.
Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos ir miškų politikos grupės vyr. patarėjas Algirdas Klimavičius teigė, kad aptikus tokią retą rūšį, kaip europinis plačiaausis, saugoma teritorija skelbiama tik tam tikrais atvejais.
„Yra nustatyti kriterijai, nuo kurių privalėtume steigti „Natura2000“ teritoriją. Jei tų kriterijų nesiekia, tai tie surinkti faktai fiksuojami saugomų rūšių informacinėje sistemoje ir tie duomenys vėliau naudojami įvairioms analizėms apie rūšies būklę Lietuvoje, koks jos statusas, kiek ir kokių yra radviečių.
Tačiau jeigu aptinkamas tam tikras saugomas paukštis, jo radviečių buvimas įpareigoja tam tikro ploto miško nekirtimą. Visgi kitų rūšių aptikimas automatiškai nesuteikia teritorijai apsaugos.
Be to, privačių teritorijų savininkai teiraujasi, kokius apribojimus patirs, jei čia kas nors bus aptikta. Tas pats galioja ir valstybiniuose miškuose. Miško kirtimo taisyklės nustato sąlygas, kokias rūšis aptikus ir kokiu spinduliu negalima vykdyti kirtimo, pavyzdžiui, 150-200 metrų spinduliu aplink saugomo paukščio lizdą negalima kirsti miško.
Vis tik aptikus eiliniame miške retą šikšnosparnį, automatiškai dar nereikštų, kad tas miškas bus apsaugotas nuo ūkinės veiklos. Visų pirma reikia įsitikinti, kur yra tos rūšies buveinė, kur yra tie seni medžiai. Lietuvoje, deja, nėra tokios automatinės taisyklės apsaugančios nuo ūkinės veiklos“, – aiškino A. Klimavičius.
Dėl apsaugos reikia didelio įdirbio
Pasak A. Klimavičiaus, draustiniai, kuriuose yra saugomos tam tikros retos gyvūnų ar augalų rūšys, įkuriami tik atlikus daugybę mokslinių tyrimų.
„Pavyzdžiui, taip yra su miegapele. Jos būdinga buveinė yra žinoma Strošiūnų šile. Tie miško plotai yra apsaugoti nuo iškirtimo, bet tai yra didelio įdirbio rezultatas, draustinis buvo ilgą laiką tyrinėtas“, – teigė A. Klimavičius.
Jo teigimu, tradicinės miškininkystės požiūriu tam tikrų rūšių aptikimas teritorijos statusui nieko nelemia.
„Tačiau jei vyktų koks nors, tarkime, kelio tiesimas per saugomų rūšių radvietę, tai transformacija iš miško į kitas naudmenas būtų sustabdyta, nebūtų sankcionuota ir tam nebūtų pritarta. Pavyzdžiui, Juodupės pelkėje buvo aptiktas drugys – pelkinis satyras. Tai pati stipriausia radvietė. Jo pagrindinė populiacija iki šiol buvo žinoma šioje nesaugomoje teritorijoje. Ir to fakto užteko, kad būtų atliktas poveikio aplinkai vertinimas ir sustabdytas tos pelkės pavertimas į durpyną“, – sakė A. Klimavičius.
Dūkštų ąžuolyne – retų rūšių rojus
Neries regioninio parko ekologas Tadas Bujanauskas teigė, kad Dūkštų ąžuolynas yra didžiausias natūralus ąžuolynas Lietuvoje ir labai svarbi biologinės įvairovės teritorija.
„Senovėje tai buvo didžiulis miškas nuo Kernavės iki Maišiagalos, o pats miškas dabar liko tik čia, šalia Dūkštų, mat per laiką dideli jo plotai buvo išnaikinti. Todėl tai, kas išlikę, stengiamės saugoti – čia yra ir kraštovaizdžio draustinis, ir „Natura2000“ teritorija, ir rezervatas“, – sakė T. Bujanauskas.
Anot jo, ąžuolyne aptinkama ne viena saugoma ir reta gyvūnų ar augalų rūšis, pavyzdžiui, pseudoskorpionai ar niūriaspalviai auksavabaliai, europiniai plačiaausiai, ąžuolinės kerpenos.
„Deja, bet yra problema, kad Lietuvoje labai trūksta senų ąžuolų, miškų, kuriuose tokie ąžuolai augtų. Štai čia, Dūkštų ąžuolyne, daugumai šių medžių yra apie 150 metų. O tokie miškai – itin svarbi retų rūšių buveinė“, – teigė ekologas.
Pačiame Neries regioniniame parke, į kurį įeina ir Dūkštų ąžuolynas, gausu įvairių retų ir saugomų gyvūnų bei augalų rūšių – tai ir Dūkštos upėje aptinkama ovalioji geldutė, čia neršiančios lašišos. Pievose – reta gėlė – melsvasis gencijonas ir nuo jo neatskiriamas drugys – gencijoninis melsvys.
Europinis plačiaausis
Lietuvos raudonojoje knygoje rašoma, kad europinis plačiaausis (lot. Barbastella barbastellus) paplitęs nuo Šiaurės Pirėnų ir Viduržemio jūros salų iki Kaukazo, pietinės Skandinavijos ir Latvijos. Arealas apima beveik visa Europą, išskyrus Islandiją, Šiaurės Airiją, Skandinavijos šalių šiaurines teritorijas ir Estiją. Lietuvoje šiltuoju metų laiku aptikta Radviliškio, Šalčininkų, Biržų, Kretingos ir Vilniaus rajonuose, žiemą – Kauno, Panemunės, Pakruojo, Trakų, Vilniaus ir Varėnos rajonuose.
Europinis plačiaausis yra vidutinio dydžio, beveik juodas šikšnosparnis. Jo ekologija šiltuoju metų laiku šalyje mažai ištirta. Vabzdžius gaudo miškingose teritorijose netoli vandens. Manoma, kad slepiasi pastatų plyšiuose, drevėse, inkiluose, po atšokusia ąžuolo žieve.
Vieną arba du jauniklius veda birželio pabaigoje. Poruojasi rudenį ir žiemą. Žiemoja sausuose požemiuose, rūsiuose, nevengia apsistoti vėsiose patalpose. Žiemovietėse paprastai susiburia grupelėmis ant sienų, plyšiuose, pakimba pavieniui palubėse. Įmygis trunka nuo spalio iki balandžio mėnesio.
Šiltuoju metų laiku europinio plačiaausio populiacijos negausios. Pagrindinės žiemovietės yra Kaune ir Vilniuje. Kitose negausiose žiemovietėse aptinkami pavieniai žvėreliai arba jo nedidelės grupelės.
Didžiausia grėsmė rūšiai yra žiemoviečių nykimas dėl pastatų atnaujinimo, plėšrūnų (kiaunių, kačių) trikdymas žiemovietėse. Neigiamą įtaką daro drevėto medžio, apdžiūvusio ąžuolo kirtimas. Reikėtoų vengti trikdyti žvėrelius žiemovietėse, įrengti saugių vietų slėptis nuo plėšrūnų ir naujų slėptuvių ąžuolynuose.
