Karščiavimu, kosuliu, dusuliu, kitais kvėpavimo sutrikimais pasireiškiantis virusas jau yra išplitęs beveik visuose žemynuose. Jis nusinešė apie 3 tūkstančius gyvybių, o užsikrėtusiųjų – daugiau nei 80 tūkstančių.
Iš Europos šalių koronavirusas pirmiausia ėmė plisti Šiaurės Italijoje. Todėl buvo nutrauktas garsusis Venecijos karnavalas, uždaryti nedideli miesteliai Šiaurės Italijoje.
Kauną ir Vilnių su Italija sieja tiesioginiai lėktuvų skrydžiai, todėl Sveikatos apsaugos ministerijos atstovai pripažino – reikia stiprinti apsaugos priemones.
Tarptautiniame Vilniaus oro uoste, kur per savaitę įvykdoma 14 skrydžių į Italiją, šią savaitę nutarta įrengti termovizorius, kuriais matuojama žmogaus kūno temperatūra.
Tačiau Lietuvos medikai pripažino, kad koronavirusui neįmanoma pastatyti aklinos sienos, todėl penkios Lietuvos gydymo įstaigos yra pasiruošusios teikti karantinavimo paslaugas.
Taip pat diskutuojama su savivaldybėmis, kad reikėtų paruošti atskirtų patalpų, kuriose galėtų būti izoliuojami keliautojai, atvykę iš šalių, kur plinta koronavirusas.
Kadangi inkubacinis periodas vidutiniškai trunka 14 dienų, šie asmenys būtų mediciniškai stebimi, tai padėtų apsaugoti jų artimuosius nuo užkrato.
Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Vilniaus departamento direktorė Rolanda Lingienė teigė, kad reikia kur kas daugiau laiko norint suprasti, kiek laiko praėjus nuo užkrėtimo pradžios pasirodo pirmieji negalavimo požymiai. Tai priklauso ne tik nuo koronaviruso veikimo mechanizmų, bet ir nuo ligonių organizmo ypatybių, gretutinių lėtinių ligų.
Šiaurės Italija oficialiai įtraukta į regionus, iš kurių atvykstantys keleiviai bus stebimi intensyviau, paimami šių žmonių kontaktiniai duomenys, kad su jais būtų galima susisiekti per artimiausias dvi savaites.
Iki šiol tokios priemonės taikytos tik iš Kinijos atvykstantiems asmenims.
Visi iš Italijos Veneto, Lombardijos, Pjemonto ir Emilijos-Romanijos regionų atvykstantys asmenys bus tikrinami dar neišlipę iš lėktuvo – matuojama jų kūno temperatūra, vertinama bendra savijauta.
Sveikatos apsaugos pareigūnai taip pat kreipėsi į Europos ligų ir prevencijos kontrolės centrą prašydami patikslinti rekomendacijas, kurios buvo priimtos iki Italijos įvykių, kad būtų galima tarpusavyje koordinuoti daugiau veiksmų.
Tačiau nė vienas Lietuvos pareigūnas nesiryžo atsakyti į klausimą, ar šiuo metu saugu vykti į kitas Europos šalis. Tai reiškia, kad judėjimo laisvei teikiama kur kas didesnė reikšmė nei koronaviruso pavojui.
Kas kaltininkas?
Atrodo, kad pas žmones virusai atkeliavo per tarpininką. Įtariamos gyvatės, kurios buvo parduodamos Uhano mieste – koronaviruso siautėjimo centre.
Tačiau dėl globalios koronaviruso krizės į sąmonę įsirėžia šikšnosparniai kaip ligos sukėlėjai. Atlikdami genų analizę mokslininkai nustatė, kad „2019-nCoV“ – toks sukėlėjo, pirmiausia siaučiančio Kinijoje, pavadinimas – net 96 proc. atitinka koronavirusą. Šis turi savo natūralų šaltinį – šikšnosparnius.
Šie gyvūnai gali būti pražūtingo koronaviruso ir kitokių ligų sukėlėjai. Tai susiję su šikšnosparnių vystymosi istorija ir jų imunine sistema.
Hendros, Nipos, Marburgo virusai, pasiutligė, Ebola, galbūt netgi ŽIV – sąrašas virusų, kuriuos gali perduoti šikšnosparniai, ilgas.
Dėl to, šikšnosparnių eksperto iš Vokietijos Floriano Glozos Rauscho teigimu, kaltė tenka evoliucijai.
„Šikšnosparniai egzistuoja 50 milijonų metų ir jie turėjo daug laiko prisitaikyti“, – sakė specialistas. Be to, žinduolių kūnas būna labai karštas skrendant, paskui vėl šaltas miegant žiemos miegu.
„Virusai šikšnosparnius veikia mažiau nei žmones, kurių organizmas pakelia tik nežymius temperatūros svyravimus“, – sakė F.Gloza Rauschas.
Žmonijai grasinantis koronavirusas gali keisti gamtos mylėtojų požiūrį į paslaptimi alsuojančius šikšnosparnius, kurie, kaip manoma, platina kai kurias ligas.
Europoje gyvena apie 40 šikšnosparnių rūšių, Lietuvoje – 14. Iš jų vienuolika įrašytos į Raudonąją knygą, o dvi – retos visoje Europoje. Kad šikšnosparniai išliktų, iki šiol buvo steigiamos teritorijos jiems apsaugoti.
Vienos šikšnosparnių rūšys Lietuvoje veisiasi, kitos – tik žiemoja, dar kitos – migruoja.
Kai vabzdžiai, kuriais šie žvėreliai minta, jau nebeskraido, šikšnosparniai įsikuria vėsiose patalpose – rūsiuose, požemiuose – ir išbūna juose 5–7 mėnesius.
Nemokamos pažintinės išvykos į šikšnosparnių žiemavietes būdavo rengiamos keletą kartų per sezoną. Požemiuose laikomasi reikalavimo įmigusių žinduolių netrikdyti – netriukšmauti, net per garsiai nekalbėti. Žmonėms rodomi šikšnosparniai tik keletą sekundžių apšviečiami prožektoriais.
Būtent žiemodami šikšnosparniai yra pažeidžiamiausi.
Sutrikdžius įmygį, per 20 minučių bundantys šikšnosparniai sunaudoja tiek medžiagų atsargų, kiek pakaktų išmiegoti pusantro mėnesio.
Todėl nereikalingas trikdymas ir žadinimas jiems gali kainuoti gyvybę – jiems gali neužtekti jėgų peržiemoti.
Žiemos miego sukaustomų gyvūnų kūnas atvėsta iki aplinkos temperatūros – nuo 1 iki 7 laipsnių šilumos. Jie kybo sustingę lyg akmenukai. Miegantys šikšnosparniai nemisdami gali išbūti visą žiemojimo laiką.
Jų medžiagų apykaita taip sulėtėja, kad žvėreliai įkvepia tik kartą per valandą, širdis susitraukia ne 400 kartų per minutę, kaip būna jiems būdraujant, o vos 7–8 kartus.
Ypatingi gyvūnai
Šikšnosparnių fiziologinės ypatybės domina ir medikus. Jeigu taip pat būtų galima atvėsinti ir užmigdyti žmones, ligoniai galėtų laukti donoro ilgą laiką.
Tad kur slepiasi nuo rudens iki vėlyvo pavasario vieni paslaptingiausių mūsų krašto gyvūnų – šikšnosparniai? Kiek tiesos yra tarp žmonių sklandančiuose mituose apie jų kraugerišką prigimtį? Ar šie skraiduoliai yra paukščiai, ar žvėrys?
Sužinoti atsakymus į šiuos ir daugybę kitų klausimų būdavo galima per ekskursijas po šikšnosparnių buveines, kurias rengė Lietuvos gamtininkai ir speleologai.
O išvykos po sparnuotų žinduolių apgyventus požemius sutraukdavo daug smalsuolių. Mat dėl juos gaubiančių mitų šikšnosparniai nėra ypač mylimi, tad ekologai ir kiti gamtininkai stengėsi šiuos prietarus išsklaidyti.
Prieš pusantro šimto metų sostinės Panerių rajone iškastame geležinkelio tunelyje dabar – didžiulės erdvės.
Čia oro temperatūra visus metus beveik nepriklauso nuo jos svyravimų lauke.
Požemyje būna nuo 5 iki 8 laipsnių šilumos, nors lauke – 25 laipsniai šilumos arba šalčio. Tokios temperatūros ir drėgnumo patalpos ypač tinka šikšnosparniams žiemoti.
Dar viena šių žvėrelių žiemavietė Vilniuje – Šeškinės gatvės bunkeryje. Jų taip pat esama sostinės Pavilnių regioniniame parke, Žemaitijos nacionaliniame parke, Kauno fortuose.
Tokias ekskursijas rengė ir Vilniaus Verkių regioninio parko darbuotojai. O Šiaulių rajono Kurtuvėnų regioniniame parke pageidaujantys buvo supažindinami su šikšnosparnių buveinėmis ir vasaros mėnesiais.
Kurtuvėnų dvaro parke atšilus orams, maždaug balandžio viduryje, šikšnosparniai apsigyvena senų medžių drevėse ar specialiai įkeltuose inkiluose.
Stebėti šikšnosparnių išeinama saulei nusileidus ar prieš švintant. Ultragarso detektoriais galima nustatyti, kokios rūšies šikšnosparnis artėja, tolsta arba sklendžia virš vandens.
Susipažinti su šikšnosparniais buvo siūloma ir Žemaitijos nacionaliniame parke. Plungės rajone, Plokštinės karinėje bazėje, vasarą galima pamatyti inkilus, kuriuose žvėreliai dienoja, taip pat rūsius su specialiomis kabyklomis.
Manoma, kad šikšnosparnių yra ir Seimo rūmuose. Kartą žiemą vienas jų buvo įskridęs į posėdžių salę. Dabar jie gali tūnoti Seimo ventiliacijos angose.
Norėdami pagausinti šikšnosparniams tinkamų dienoti ir jauniklius vesti saugių vietų šalies gamtininkai keldavo jiems specialius inkilus. Tokius inkilus galima atskirti pagal apačioje, o ne šone išgręžtą pleišto formos skylę.
Vasarą dauguma šikšnosparnių patinėlių gyvena pavieniui, turi atskiras teritorijas, kurias gina nuo kitų patinų. Patelės buriasi į jauniklių vedimo kolonijas saulės šildomose medžių drevėse pietinėse pastatų pusėse. Viena patelė per metus atsiveda vieną jauniklį. Jie pasaulį išvysta birželį, o jau liepą ima skraidyti.
Pavasarį ir rudenį jų randama Ventės rage, kaip ir paukščių, patekusių į ornitologų tinklus.
Atskridę iš šiauresnių kraštų Lietuvoje žiemoja devynių rūšių šikšnosparniai. Šikšnosparniai ir vasarodami, ir žiemodami prisiriša prie vietų.
Dažnas Lietuvos kaimas turi savo šikšnosparnių koloniją, apie kurią vietos gyventojai dažnai nė nežino. Įsikūrę drevėse, senuose rūsiuose, sienų plyšiuose žmonėms jie paprastai nelabai užkliūva. Todėl šikšnosparniai dažniausiai lieka nematomi kaimynai.
Patinka jiems ir bažnyčių pastogės ar varpinės. Tačiau kartais šikšnosparniai įsikuria ir gyvenamųjų namų palėpėse.
Jei jose yra netrikdomi, per kurį laiką jų susikaupia ištisos kolonijos.
Žmonėms, jei jų namuose gyvena keli šimtai tokių žvėrelių, sunku ištverti jų išmatų kvapą. O vakarais jie išlenda iš buveinių ir ima skraidyti tokiais būriais, kad nejauku išeiti į kiemą.
Šikšnosparniai – vieninteliai žinduoliai, galintys skraidyti, tad dažnai žmonės juos vadina naktiniais paukščiais.
Šiems gyvūnams skraidyti teko išmokti dėl to, kad jų kojos per silpnos vaikščioti arba stovėti. Kai neskraido, šikšnosparniai kabo žemyn galva.
Kybodami aukštyn kojomis žvėreliai pasileidžia ir krisdami žemyn galva išskleidžia sparnus.
Dauguma jų minta vaisiais arba vabzdžiais, kai kurie neatsisako ir moliuskų, voragyvių. Lietuvoje gyvena tik vabzdžiaėdžiai šikšnosparniai. Medžioja jie prieblandoje arba naktį.
Šių gyvūnų klausa tokia tobula, kad jie girdi net ultragarso bangas, kurių žmonės negirdi. Galbūt todėl daugelis mano, kad šikšnosparniai yra akli. Bet taip nėra – šikšnosparniai turi dideles ir gerai išsivysčiusias akis, tik neskiria spalvų.
Bet jiems to ir nereikia, nes jie medžioja naktį ir sunaikina daugybę kenkėjų – grambuolių, ūsuočių, mus ir gyvulius kankinančių kraujasiurbių uodų, mašalų.
Amerikoje šikšnosparnių tyrėjai buvo pasiekę, kad nė vienas tiltas per upę nebuvo statomas be šikšnosparnių globėjų draugijų palaiminimo. Juk beveik kiekvienoje patiltėje būna šikšnosparnių.
Jiems dienoti pakanka palikti vieną kitą plyšelį. Patiltėse šikšnosparniai niekam netrukdo, o prie vandens būna daug vabzdžių. Vabzdžiaėdžiai iš tiesų naudingi paplūdimių pakrantėse. Vienas šikšnosparnis per naktį nutveria 3–5 tūkstančius uodų.
Cypsintys gyvūnai tamsoje orientuojasi pagal atsimušantį nuo kliūties ultragarsą. Aidas sugrįžta net nuo mažyčio drugelio, esančio už 60 metrų. Šikšnosparnių ultragarso aparatas yra tūkstančius kartų tobulesnis už karininkų naudojamus radarus.
Gydytojai, konstruktoriai tikisi, kad perpratus šio žinduolio ultragarso principą pavyktų sukurti tobulesnius prietaisus regėjimo negalią turintiems žmonėms – jie galėtų geriau orientuotis erdvėje, žinoti apie joje esančią kliūtį.
Krauju mintančių šikšnosparnių yra trys rūšys, jos visos gyvena tik Pietų Amerikoje. Apželtakojai bei baltasparniai vampyrai minta tik paukščių krauju.
Paprastieji vampyrai minta žinduolių krauju.
Nuo jų kenčia naminiai gyvuliai – galvijai, arkliai, ožkos, o kartais ir žmonės.
30–40 gramų sveriantys šikšnosparniai per pusvalandį sulaižo apie 2–3 arbatinius šaukštelius kraujo. Prieš įkąsdamas miegančiai aukai vampyras suvilgo odą nuskausminamosiomis seilėmis.
Iš paprastųjų vampyrų seilių farmacininkai gamina vaistus, naudojamus per sudėtingas operacijas. Pasaulyje per metus šie vaistai padeda išgelbėti daugybės žmonių gyvybę.
Iki šiol šikšnosparnių kaimynystė atrodė žmogui naudinga, nes šių gyvūnų naikinami vabzdžiai dažniausiai yra augalų kenkėjai. Be to, šikšnosparnių buvimas rodė švarią, saugią aplinką. Anglijos viešbučiuose, šalia kurių yra šių gyvūnų, netgi nakvynė būdavo brangesnė.
Šikšnosparnį prisijaukinti bandę biologai tikina, kad šis gyvūnas atpažįsta šeimininką, netgi išmoksta ėsti iš lėkštelės.
Ilgai buvo manoma, kad šikšnosparniai minta tik vabzdžiais, bet Europoje yra užfiksuota akimirka, kaip vandeninis pelėausis vandens paviršiuje gaudo žuvelę.
Tačiau dabar žmonijai grasinantis koronavirusas, kurį, kaip manoma, platina ir šikšnosparniai, gali keisti požiūrį į juos. Ar šikšnosparnių tyrėjai bei globėjai dar prašys miškininkų nepjauti drevėtų medžių, o aptikus šių gyvūnų koloniją pastate jį išsaugoti?
1240
Tiek šikšnosparnių rūšių yra pasaulyje.
Šikšnosparnių išplatinti virusai
SŪRS (sunkus ūminis respiracinis sindromas) virusas išplito 2002–2003 metais. Nusinešė 800 žmonių gyvybę.
VRRS (angl. MERS, Vidurinių Rytų respiracinis sindromas) virusas buvo nustatytas 2012 metais. Tarpininkai – dromedarai (vienkupriai kupranugariai). Iki šiol nuo VRRS mirė apie 900 žmonių. Beveik visi – tik arabų pasaulyje.
Nipos virusu vis suserga žmonės Pietų Azijoje, nes vartojami vaisiai užkrėsti egiptinių skraidančiųjų šunų šlapimu. Naujausi šeši atvejai Bangladeše nusinešė keturių žmonių gyvybę.
Nakties šmėkla – trumpa kultūrinė istorija
Seniausias šikšnosparnio atvaizdas atkeliavo iš XV a. Jis buvo aptiktas Javos (Indonezija) salos „Candi Cetho“ šventykloje.
Garsiojo Ispanijos dailininko ir grafiko Franciso Goyos paveiksle „Miegantis protas gimdo pabaisas“ (apie 1799 m.) šalia pelėdų sklando daug šikšnosparnių.
Vokietijos medikas ir zoologas Ernstas Haeckelis 1904 metais ypač meniškai pavaizdavo įvairias šikšnosparnių rūšis.
Kraugerys, romantinė figūra grafas Drakula vilki apsiaustą, primenantį šikšnosparnio sparnus. Čia aktorius Christopheris Lee filme „Drakula“ (1958 m.).
Per 1982 m. vykusį koncertą skandalingajam roko muzikantui Ozzy Osbourne’ui į galvą įkando šikšnosparnis. Atlikėjas buvo paskiepytas nuo pasiutligės.
Betmenas vilki šikšnosparnio kostiumą, kad įvarytų baimės Gotamo miesto – Betmeno gyvenamosios vietos – gyventojams.
Šikšnosparnių nėra tik Arktyje
60 centimetrų – toks didžiausios šikšnosparnių rūšies, australinio netikrojo vampyro, aptinkamo Šiaurės Australijoje, išskleistų sparnų ilgis.
Sveria vos daugiau nei 200 gramų. Daugelis kitos rūšies šikšnosparnių – egiptiniai skraidantieji šunys – yra kur kas didesni ir sunkesni.
Echolokacija – daiktų buvimo vietos nustatymas ultragarso bangomis – šikšnosparniui padeda orientuotis. Gyvūnas skleidžia ultragarsą ir savo ausimis gaudo grįžtantį aidą.
20 proc. visų žinduolių priklauso šikšnosparniams. Tai vienas gausiausių žinduolių būrių. Dar įvairesnės tik graužikų rūšys. 3 vampyrų šikšnosparnių rūšys, kurios minta krauju, aptinkamos Amerikoje. Jie vis dar perneša pasiutligę gyvūnams ir žmonėms.
Pasaulyje yra 1240 šikšnosparnių rūšių. Jų nėra tik Arktyje.
Šikšnosparnių sparnus sudaro plona odos plėvelė, jungianti ne tik priekinę galūnę su užpakaline, bet ir uodegą bei labai pailgėjusių priekinių galūnių antrąjį–ketvirtąjį pirštus. Pirmas pirštas trumpas, su aštriu nagu.
Dauginasi dažniausiai rudenį, retkarčiais ir trumpam nutraukus žiemos miegą. Po to šikšnosparniai vėl užmiega. Dauguma rūšių susilaukia tik vieno jauniklio per metus. Užtat šikšnosparniai gyvena palyginti ilgai – iki 40 metų.
