Reikia nuolatinės drėgmės
Kraujasiurbių uodų kiaušinėlių dirvožemyje gilios ir šaltos žiemos nepražudo. O ir sausas ar šlapias pavasaris nepadaro įtakos vasaros uodų gausai.
„Jiems reikalinga nuolatinė drėgmė ir aukštesnė temperatūra visą sezoną, nes skirtingos jų rūšys išsirita skirtingu laiku, o naujai sudėtiems kiaušiniams vėl reikia vandens“, – paaiškino 56 metų S.Podėnas.
Kraujasiurbiai uodai, mašalai, smulkieji mašalai, gal dar uodų trūklių debesys Kuršių nerijoje ar palubėje besiblaškantys milžiniški uodai. Čia, ko gero, ir baigiasi su zoologija nesusijusių žmonių žinios apie šiuos dvisparnius.
Vilnietis mokslininkas S.Podėnas savo veiklą yra sutelkęs būtent į šiuos gyvius – į ilgakojų uodų tyrimus. Ir tai daro jau 35 metus. Kodėl tai svarbu?
– Apie uodus dauguma mūsų žino tik tiek, kad vieni jų yra kraujasiurbiai, kad Kuršių nerijoje uodai trūkliai atima ramybę ir kad jų lervas žvejai naudoja kaip masalą. O ilgakojai uodai? Kokia jų misija gamtoje? – paklausiau S.Podėno.
– Šie uodai nėra kraujasiurbiai, o gyvybės grandinėje jie ypač svarbūs. Viena, jų lervos perdirba negyvąją organiką – nudžiūvusius augalus, nukritusius lapus. Miško ar sodo paklotėse pavasarį tų lervų būna ypač daug, ir jos gana didelės.
Šiems uodams tinkamos sąlygos ne tik Lietuvoje, bet ir šiauriau. Net kalnuose, kur kitokių vabzdžių labai mažai, ilgakojų uodų gali būti gausybė. Esu matęs pakrantę, parudavusią nuo išsinėrusių jų lėliukių. Kadangi jų ten gausu, jomis minta ir žuvys, ir paukščiai.
Varnėnai, kurie šiuo metu kažką lesinėja pievose, maitinasi būtent ilgakojų uodų lervomis.
Ornitologai, atlikę tyrimus, įsitikino, kad 80–90 proc. varnėnų lesalo pavasarį sudaro būtent ilgakojų uodų lervos. Taigi tai yra svarbi mitybos grandinės dalis: lervos perdirba negyvąją organiką, kurią pasisavina augalai, o jos pačios tampa sparnuočių, žuvų, varliagyvių, roplių, vabzdžiaėdžių žinduolių ir daugybės įvairiausių bestuburių maistu.
Neseniai, maždaug prieš metus, amerikiečiai mokslininkai išsiaiškino, kad ilgakojų uodų lervose yra karotinoidų – medžiagų, kurios suaktyvina imuninę sistemą.
Taigi pavasarį namo grįžę paukščiai būna nusilpę po žiemos ir toks lesalas jiems padeda atgauti jėgas.
Ilgakojai uodai yra gausūs, gamtoje didelė jų įvairovė. Jie prisitaikę prie įvairių gamtos sąlygų: yra ir vandenyje besivystančių rūšių, ir sausamėgių, kurie gali išgyventi stepėse.
Lietuvoje jų yra per 300 rūšių. Iš jų kenkėjų tėra vos dvi trys rūšys. Yra ir keletas rūšių, kurių lervos vystosi grybuose ar medžių kempinėse.
Taigi šių uodų įvairovė didelė, didelė ir jų teigiama nauda.
– Kodėl pasirinkote tokią, atrodytų, siaurą tyrimų sritį? Ar ji suteikia įžvalgų, susijusių su klimato kaita, rūšių pokyčiais?
– Taip jau nutiko. Sovietmečiu, kai stojau į Vilniaus universitetą, specializaciją teko rinktis iš karto. Mokykloje buvau įkritęs į botaniką.
Bet studijuodamas pradėjau tyrinėti vabzdžius ir dėmesį sutelkiau į įvairius dvisparnius. Ilgakojai uodai tyrėjams yra sunki vabzdžių grupė, ir ja užsiėmiau, kai man tai patarė užsienio specialistai.
Jų įvairovė labai didelė – pasaulyje gyvena apie 16 tūkst. rūšių. Taigi ir tyrimų vietos – Mongolija, Pietų Korėja, Šveicarija, JAV.
Fundamentiniai mokslai tokie jau yra – nežinia, kada ir ko gali prireikti. Tačiau kad būtų galima pateikti išvadas, reikia nuolat dirbti, kad tyrimai nebūtų atsitiktiniai.
Pastaruoju metu daug kalbama apie tai, kad klimatas keičiasi, gamta keičiasi, kad tam įtaką daro žmogaus veikla.
Bet jei norime rimtai kalbėti apie pokyčius, reikia turėti tyrimų duomenų – jei norime įrodyti, kad kylant vidutinei oro temperatūrai kinta ir gamta, reikia turėti atskaitos tašką.
Temperatūros matavimo duomenys kaupiami seniai, o biologinės įvairovės tyrimai labai fragmentiški.
Vienos grupės tiriamos labai nuodugniai, tačiau daugelis grupių visai netiriamos.
Taip yra ne tik Lietuvoje. Tokia pat problema egzistuoja ir labiausiai išsivysčiusiose šalyse, todėl tos šalys stengiasi prisikviesti įvairių specialistų.
– Ar yra grėsmių, kad Lietuvoje tam tikros rūšys vabzdžių išnyks arba įsikurs svetimos?
– Pirmiausia reikia suregistruoti tai, ką Lietuvoje turime. Tai – atskaitos taškas. O tada jau galima matyti ir pokyčius, pavyzdžiui, invazines rūšis.
Yra buvę, kad ant mano kabineto lango Gamtos tyrimų centre nutūpė vabzdys, kuris gyvena už kelių tūkstančių kilometrų Azijoje. Lietuvoje jo neturėtų būti. Tais pačiais metais tokia rūšis buvo pastebėta ir Skandinavijoje.
Yra daugybė smulkių rūšių, ir jeigu jos užfiksuojamos, jei jos pastebimos, tai gali suteikti daug informacijos apie vykstančius pokyčius.
Kiekviena rūšis gamtoje turi savo nišą. Jei pasikeičia sąlygos, jei atsiranda neigiamas aplinkos poveikis, padidėja tarša ar pasikeičia temperatūra, jos savitai reaguoja.
– Jūsų kolekcijoje Gamtos tyrimų centre – vabzdžiai iš Korėjos, Japonijos, kitų valstybių. Kokia buvo pastaroji ekspedicija?
– Pernai išvažiavau balandžio viduryje ir sugrįžau tiktai tada, kai reikėjo imtis darbo su studentais.
Balandį dirbau JAV, nuo birželio – Korėjoje. Mokslininkai visada juda. Pas mus atvažiuoja doktorantų iš Kinijos, Korėjos, kitų šalių – tai savita protų cirkuliacija, ir kuo daugiau tokių mainų, tuo geriau.
Amerikiečiai turi didžiausias pasaulyje ilgakojų uodų kolekcijas, su jais bendradarbiauju daugiau nei du dešimtmečius. Neįmanoma visko aprėpti, tad ten nuvykęs daugiausia laiko praleidžiu laboratorijose.
Pas mus atvykę mokslininkai taip pat naudojasi sukaupta tiriamąja medžiaga.
Ir mūsų centre, ir Kauno T.Ivanausko muziejuje yra dideli vabzdžių rinkiniai.
Viena vertus, mūsų tyrimai nėra brangūs ir tai padeda mums išlikti. Kita vertus, finansavimo stygius liudija tam tikrą valstybės atsainumą.
Vabzdžių įvairovė tokia didelė, kad nė viena, net ir turtingiausia pasaulio valstybė neturi tiek mokslininkų, kad būtų galima vienodai išsamiai ištirti visas grupes. Todėl mokslininkai kviečiami vieni pas kitus.
Daug dirbu JAV Filadelfijos gamtos mokslų akademijoje, kur sukaupti vabzdžių rinkiniai.
Ten kolekcijos tokios didelės, kad kelių gyvenimų neužtektų vienai grupei sutvarkyti. Ir tos kolekcijos visą laiką auga.
Vien Mongolijoje per ekspedicijas surinkome apie 100 tūkst. ilgakojų uodų, ir tą kolekciją sutvarkiau, aprašiau.
Į Vašingtoną važiuoju lyg į namus, ten dirbame kartu su kolegomis amerikiečiais.
Pasaulyje yra apie 16 tūkst. rūšių ilgakojų uodų ir iš jų netgi 11 tūkst. rūšių etalonų yra būtent ten esančioje kolekcijoje. Etalonų yra ir mūsų kolekcijoje, ir Palangos gintaro muziejuje. Tai viena priežasčių, kodėl mokslininkai važiuoja ir pas mus.
– Esate ir pats atradęs naujų ilgakojų uodų rūšių?
– Lietuvoje – nedaug, daugiau jų esu suradęs ir aprašęs Korėjoje, Mongolijoje, Šiaurės bei Centrinėje Amerikoje. Yra teritorijų, kurios labai mažai tirtos, pavyzdžiui, tropiniai miškai.
Jie naikinami ypač sparčiai, taigi tam tikros gyvybės rūšys ten išnyksta net neužfiksuotos.
Turime 1946 metais surinktą tyrimų medžiagą iš Madagaskaro – tuo metu jame dar buvo miškų. Gali būti, kad šių vabzdžių rūšių gamtoje nebėra, o jos dar nė neaprašytos – laukia eilės.
Yra lietuvių mokslininkų Šiaurės Korėjoje 1935–1940 metais surinkta tyrimams skirta medžiaga, tie vabzdžiai yra patekę ir į Vašingtono muziejų.
Dalis vabzdžių, esančių pas mus kolekcijoje, buvo surinkti minų laukuose 1954 metais Korėjoje.
Jos karas baigėsi 1953-iaisiais, ir amerikiečių karo entomologas iš anksto, žiemą, susižymėjo minų vietas žemėlapyje, kad vasarą galėtų dirbti, kai minų nematyti.
– Vis dar gaunate galimybių patyrinėti gintarą?
– Jau du dešimtmečiai, kai bendradarbiauju su Palangos gintaro muziejumi. Tiesa, pastaruoju metu būta pertraukos, nes daugiau dėmesio buvau sutelkęs į Aziją.
Tačiau gintare vabzdžių inkliuzus tebetiriu – jų gaunu iš įvairių pasaulio kraštų.
Tai – evoliucija. Kai kalbame apie genetinius vabzdžių grupių ryšius – apie jų giminystę, inkliuzas yra lyg koks cheminis elementas Mendelejevo lentelėje.
Kai žinai jo vietą, gali kalbėti apie jo savybes.
Taigi giminystė suteikia žinių apie tas vabzdžių savybes, kurios gal dar nėra ištirtos.
Taigi neįmanoma žinoti, ko ir kada prireiks.
