J.Pretkutė Kauno Vytauto Didžiojo universitete baigė miškininkystės studijas, magistro darbą rašė apie lietuviškus žalčius ir angis.
Ji viena iš nedaugelio Lietuvoje profesionaliai besidominčių herpetologija (zoologijos šaka, tirianti šaltakraujus sausumos stuburinius – varliagyvius ir roplius). Po studijų J.Pretkutė grįžo į gimtinę, dirba Rokiškio medelyne.
Gyvatėmis J.Pretkutė susidomėjo būdama šešerių, kai cirke pamatė pitoną. Mergaitė tada po pasirodymo drąsiai, šypsodamasi įsiamžino su didžiuliu ropliu ant kaklo.
Miškų specialistės šeima gyvena netoli aukštapelkių, o šalia jų ir yra didžiausia tikimybė išvysti vienintelę nuodingą Lietuvos miškuose gyvenančią gyvatę – angį. Žinoma, ir žalčių.
„Manau, žmonės iš nežinojimo bijo gyvačių. Iš tiesų roplys žmogaus daug labiau bijo ir nėra nusiteikęs pulti. Nebent netyčia būtų užmintas arba būtų sutrikdyta jo ramybė“, – kalbėjo Jolita.
– Kaip pradėjote ieškoti gyvačių?
– Nuo mažens daug laiko praleisdavau miškuose, gyvačių esu pastebėjusi uogaudama ir grybaudama.
Po truputį pradėjau įsidėmėti vietas, kuriose jos gyvena.
Žinoma, antrą kartą toje pačioje vietoje gyvatės gali ir nepamatyti. Gali trukdyti netinkamas oras, per stiprus vėjas.
– Kokį pirmą roplį įamžinote savo fotomedžioklėje?
– Prieš kokius devynerius metus pavyko užfiksuoti angies patinėlį. Įsitaisęs tarp medžių šaknų jis ramiai šildėsi saulėje.
Nors turėjau prastą fotoaparatą, jį pavyko nufotografuoti labai gerai.
Labai tuo džiaugiausi, užplūdo adrenalinas, savotiška laimė.
Tai paskatino toliau domėtis, semtis žinių ir jomis dalytis su aplinkiniais.
Ieškant roplių kartais mišku tenka nueiti daug kilometrų. Šie gyviai nėra iš tų, kurie guli ir pozuoja žmogui su kamera.
Jei gyvatę pamatau iš toliau, stengiuosi labai atsargiai ir tyliai priartėti, kad neišgąsdinčiau.
Dabar pakankamai gerai pažindama gyvates stengiuosi kuo mažiau jas trikdyti. Bet tiek angį, tiek žaltį ne kartą esu paėmusi į rankas.
Žinoma, jiems tai nėra malonu. Bet tinkamai laikomi jie nusiramina, bent jau žaltys.
Angis yra įnoringesnis padaras, turintis savo charakterį. Kita vertus, angis, palyginti su tvirtu ir raumeningu žalčiu, fiziškai yra labai gležna, minkšta.
Žaltį gali imti už bet kurios vietos. O štai imant angį pirmiausia reikia prispausti galvytę, jei nenori, kad įkąstų.
Be to, baikščią angį ne kiekvienam ir pavyktų pagauti.
– Jums yra pavykę įamžinti angių tuoktuves. Kaip tai vyko?
– Pernai per Velykas gavau tokią dovaną. Gaila, kad nepavyko užfiksuoti, kaip kaunasi patinėliai. Jie turi labai įdomų ritualą.
Vienas su kitu susisuka tartum spirale ir bando vienas kitą prilenkti prie žemės.
Mano matytoje tuoktuvių ceremonijoje varžėsi keturi patinėliai dėl vienos patelės.
– Koks metų laikas geriausiai tinkamas gyvačių fotomedžioklei?
– Pastaruoju metu man geriausiai sekasi pavasarį – nuo kovo pabaigos ir balandį. Tuo metu gyvatės būna ką tik pabudusios iš žiemos miego. Kadangi trūksta šilumos, jos lėčiau juda. Tada jas lengviau fotografuoti.
Taip pat daug kas priklauso nuo oro. Angys mėgsta nevėjuotą orą, yra linkusios pasišildyti prieš saulę. O žalčiai pavasarį iškart pasidaro guvūs, bet jie nebūna tokie bailūs, nes užsiima savo reikalais – poruojasi, susisuka į kamuoliukus, šnara.
Angį beveik visada galima išvysti netoli aukštapelkės. Žaltys labiau mėgsta vandens telkinius, net apsigyvena netoli miško esančiose sodybose.
– Ar gyvates tyrinėjate tik pažįstamuose miškuose netoli namų, ar visoje Lietuvoje?
– Kol kas daugiausia tyrinėjau Rokiškio, Kupiškio rajonuose esančius miškus. Dar žinau keletą vietų Anykščių, Zarasų, Ignalinos rajonuose, prie Kauno.
Norėčiau pamedžioti ir tolesniuose regionuose. Žinoma, kad angių spalvos priklauso nuo miško tipo.
– Ar esate užfiksavusi gyvatę su jaunikliais? Kaip motinos bendrauja su vaikais?
– Angis yra gyvavedė, ji nededa kiaušinių. Lygiažvynis žaltys taip pat.
Vienintelis geltonskruostis žaltys deda kiaušinius. Visi šie ropliai jauniklių susilaukia rugpjūčio pabaigoje–rugsėjo pradžioje.
Pernai pavyko užfiksuoti angies jauniklius. Žalčių jauniklių aptinku beveik kas rudenį.
Žalčiukai yra labai smagūs ir žaismingi gyviai, jie nelabai supranta, kas yra pavojus. Įdomu tyrinėti, kaip jie minta vabzdžiais, pažindinasi su supančiu pasauliu.
Tėvystės instinkto ropliai neturi. Kiaušinius padėjęs žaltys kažkiek laiko dar gali pasisukioti aplink tą buveinę. Tačiau nei jis, nei angis nesirūpina savo atžalomis.
Angis prie savo vaikų pabūna tris keturias valandas, bet ne ilgiau. Tada palieka juos likimo valiai.
– Skiriate ne tik gyvačių rūšis, bet ir lytį. Ar tai sunku?
– Kiekviena angis yra išskirtinė – ant galvos turi savitą žvynelių išsidėstymą, kurį galima palyginti su žmogaus pirštų atspaudais. Žalčiai daugmaž panašūs vienas į kitą.
Lietuvoje gyvenančios angys yra įvairių raštų ir spalvų. Pavyzdžiui, patelės uodega smailėja staigiai, išangės vietoje matyti guzas, o patino uodega smailėja tolygiai.
Dažniausiai pilka angis su juodu zigzagu yra vyriškosios giminės, o ruda angis su juodu zigzagu – moteriškosios.
Tačiau jos būna įvairių atspalvių – nuo melsvai pilkos iki juodos ar net oranžinės.
Pavasarį išsinėręs iš odos patinėlis būna melsvo arba žalsvo atspalvio. Jeigu man reikėtų išrinkti gyvačių karalienę, tai būtų moteriškosios lyties oranžinės spalvos angis.
Manau, kad lietuviški žalčiai ir angys gali gyventi iki dešimties metų, jeigu jiems pasiseka.
Kadangi miškuose sumažėjo šernų, kuriems gyvatės yra didelis skanėstas, dabar roplių miške padaugėjo.
– Esate radusi ir gyvačių odos išnarų?
– Esu radusi ne vieną žalčio odos išnarą, o pernai pirmą kartą aptikau angies išnarą.
Ją laikau dėžutėje, nors žinau, kad tas suvenyras ne ilgaamžis, greitai subyrės.
– Ar nekilo mintis roplių auginti namuose terariume?
– Ne. Manau, kad tai, kas yra gamtoje, ten turi ir likti.
Aš pasitenkinsiu sėkminga fotomedžiokle.
– Dažnai į ją išsirengiate?
– Darbo metu to padaryti negaliu, vakare irgi retai einu į mišką. Stengiuosi bent kas antrą savaitgalį išsiruošti.
Geriausias laikas fotomedžioklei – nuo 10 iki 16 valandos.
Kai rašiau magistro darbą, beveik kasdien miške praleisdavau daug valandų.
– Kaip artimieji reaguoja į jūsų pomėgį? Gal kartu eina į fotomedžioklę?
– Jei įmanoma, į mišką keliaujame kartu su tėvais ar būsimuoju vyru. Vytautas mielai palaiko kompaniją, nors nėra pametęs galvos dėl gyvačių.
Jis kaip ūkininkas daug labiau myli arkliukus. Bet mėgstu ir viena išeiti į mišką.
– Ar didelį fotografijų archyvą esate sukaupusi?
– Būna, vienu metu daug nufotografuoju, tačiau dėmesio vertas tik vienas kadras. Manau, kad susidarys keli šimtai nuotraukų, kurias galima vadinti perliukais.
