Dalis žmonių šiuos plėšrūnus perdėtai išaukština, o kiti jų atžvilgiu nusiteikę per daug priešiškai.
Lietuvoje bene didžiausią patirtį apie vilkų gyvenseną sukaupusi Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos (VDU ŽŪA) mokslininkė Renata Špinkytė-Bačkaitienė teigia, kad iš visuomenės norėtųsi svarbiausio – suvokti ir priimti vilką kaip gyvūnijos pasaulio atstovą su plėšrūno biologijai būdingomis savybėmis, neidealizuojant ir nedemonizuojant šio žvėries.
Reikėtų vadovautis ne emocijomis, o įsiklausyti į ekspertų rekomendacijas – vilkus globoti, reguliuoti jų populiaciją ir kompensuoti šių žvėrių padarytą žalą.
„Vilkų Lietuvoje buvo visada, tik anksčiau neturėjome tokios informacijos sklaidos. Dabar į viešumą iškyla vos ne visi su vilkais susiję įvykiai. Šių žvėrių gyvenimo būdas iš tiesų keičiasi.
Ir jį keičia ne kas kitas, o žmogus. Dar prieš trejetą dešimtmečių Lietuvoje buvo nepalyginti daugiau žmogaus retai lankomų ir nuolatinės veiklos nepaliestų vietų, žemės ūkio pasėlių priežiūra nebuvo tokia intensyvi, – sakė R.Špinkytė-Bačkaitienė. – Vilkams buvo daug vietos gyventi arti nematant žmogaus. Pastaraisiais metais vilkams teko prisitaikyti prie šalia jaučiamos žmogaus veiklos.“
Kokia kitų Europos šalių patirtis tvarkantis su vilkų populiacija ir kaip elgtis Lietuvoje?
„Daugiausia įtampos kyla dėl smulkiųjų ūkių ir vilkų „santykių“. Stambusis verslas paprastai viską apskaičiuoja – arba investuoja į visas įmanomas priemones, arba traukiasi, jei mano, kad tokios investicijos neapsimoka.
Kaip Lietuvoje nėra nė vieno prekybos centro be signalizacijos, taip neturėtų būti ir avių ganyklų be apsaugos – pirmiausia be kelių juostų elektrinio piemens, – teigė R.Špinkytė-Bačkaitienė. – Kadangi nuo vilkų tvora gali ir neapsaugoti, reikia valstybės reguliuojamo teisingo kompensavimo mechanizmo.
Nieko geriau nėra išradusios ir kitos Europos šalys – visur dėl vilkų patiriama nuostolių ir juos kompensuoja valstybė.“
VDU ŽŪA mokslininkė pridūrė: „Jei žmogus nestabdytų vilkų skaičiaus augimo, pasiekus tam tikrą plėšrūnų tankio ribą paplistų ligos, imtų stigti maisto, žvėrys kristų nuo išsekimo. Be to, augant vilkų skaičiui jie priversti užimti naujas teritorijas. Taip žvėrys artėja prie žmonių, neišvengiamai didėja vilkų daroma žala.“
Daugiau dėmesio reikia skirti toms vietovėms, kur gyvulių pjovimo atvejai periodiškai kartojasi.
„Turėtų būti sukurtas mechanizmas, kaip operatyviai reaguoti į vilkų daromą žalą, ir medžioti būtent toje vietoje: nepageidaujamos elgsenos plėšrūnams būtų sukuriama asociacija, kad naminiai gyvuliai – ne maisto šaltinis, o pavojus. Taip organizuota medžioklė būtų efektyviausia ir netrikdytų tų vilkų, kurie gyvena miškuose, laikosi atokiai nuo žmonių ir minta laukiniais gyvūnais“, – sakė R.Špinkytė-Bačkaitienė.
