„Neišskridę gandrai paprastai būna sergantys, susižeidę, užauginti žmonių ar dėl kitų priežasčių nusilpę. Visais šiais atvejais paukščiai gamtai dažniausiai jau būna prarasti ir žiūrint iš gamtinės pusės reikėtų juos palikti, gamta pati susitvarkytu.
Bet visada yra kita medalio pusė, žmogus jau tiek įsikišęs į gamtą, kad dauguma tokių likusių paukščių, būna pasilikę dėl žmogaus kaltės, todėl matant sužeistą ar nusilpusį paukštį jam nepadėti būtų antžmogiška. Gamtoje nebėra tiek plėšrūnų, kurie greitai sugautų sužeistą ar silpną paukštį ir taip nutrauktų jo kančias, todėl tokiais paukščiais reikėtų pasirūpinti.
Tiesa, jeigu gandras skraido ir dar nėra didelių šalčių, jis dar ras kuo pramisti, kol temperatūra pliusinė ir nėra daug sniego. Jeigu gandras jau per silpnas pasprukti, reikėtų kreiptis į atsakingas institucijas, arba turint tam tinkamas sąlygas žiemai tokį paukštį priglausti kokiam tvartelyje ar kitoje patalpoje“, – pasakojo ornitologas Vytautas Eigirdas.
Be to, kai kurie gandrai pakankamai gerai kol kas jaučiasi neišskridę, mat šių metų ruduo, anot Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos, buvo pats šilčiausias Lietuvoje nuo 1961 m. Apie tai plačiau galite skaityti šiame straipsnyje: Lietuvoje užfiksuotas rekordas: tokio reiškinio nebuvo 60 metų
Lietuva – gandrų sostinė
Gamtininkas, ornitologas, knygų autorius Marius Karlonas anksčiau portalui lrytas.lt pasakojo, kad Lietuvoje yra didžiausia baltųjų gandrų koncentracija jų paplitimo areale. „Lietuva, Baltarusija ir Lenkija yra baltųjų gandrų populiacijos paplitimo centras, tačiau Lietuvoje baltųjų gandrų tankumas – pats didžiausias.
Taigi, vien dėlto jau galime vadintis baltųjų gandrų sostine, centru, nes čia jiems yra palankiausios sąlygos gyventi. Tad nacionaliniu paukščiu jis yra vadinamas pelnytai“, – pasakojo M. Karlonas. Taip yra dėl to, kad Lietuvoje paplitęs agrarinis kraštovaizdis, kuris itin palankus baltiesiems gandrams.
„Svarbiausia, kad nėra buveinių monotonijos. Būtent agrarinis landšaftas, ta kraštovaizdžio įvairovė, sudaryta iš kaimelių, laukų, pievų, miškelių, upelių ar kitų vandens telkinių, yra tinkama baltiesiems gandrams. Kadangi gandras yra prisirišęs prie žmogaus, tai tokia aplinka Lietuvoje yra gera. „Štai Latvijoje miškingumas didesnis, tai ir baltųjų gandrų mažiau“, – pridūrė gamtininkas.
Skaičiuojama, kad Lietuvoje peri apie 19 tūkst. gandrų porų. Tiesa, prieš maždaug 40 metų gandrų populiacija dėl sovietmečiu vykdytos intensyvios melioracijos ir pesticidų naudojimo buvo sumažėjusi iki 5 tūkst.
„Uždraudus itin agresyvius pesticidus, gandrų populiacija atsistatė“, – aiškino M. Karlonas. Gandras – tvarios aplinkos indikatorius „Būtent todėl ir reikia džiaugtis didele baltųjų gandrų populiacija, nes jie – ekologiškai švarios aplinkos indikatorius.
Pamaryje, Šilutės regione yra itin daug gandrų, nes ten nėra intensyvaus žemės ūkio, nėra monokultūrų laukų – rapsų ar kukurūzų, daugiausia tik natūralios pievos. Tai rodo, kad tas regionas yra ekologiškai sveikas, yra daug visokių gyvūnų, kuriais paukščiai gali prasimaitinti“, – teigė ornitologas M. Karlonas.
O gandrai, kaip aiškino gamtininkas, lesa stambius vabzdžius, žiogus, varles, driežus, gyvates, kitus paukščius, jų kiaušinius, taip pat ir smulkius graužikus. Taigi, ir tuos, kuriuos žmonės vadina „kenkėjais“.
Anot M. Karlono, didžiausią įtaką gandrų populiacijai daro pramoninis ūkininkavimas, taip vadinamos ekologinės dykumos, monokultūrų laukai ir agrochemijos naudojimas. „Gandras juose nieko neras, nes juose niekas ir negyvena. Todėl tik buveinių įvairovė ir mozaikinis kraštovaizdis yra tinkamas daugeliui rūšių“, – kalbėjo ornitologas.
