„Panašu į pasaulio poledinės žūklės čempionatą“, – apžvelgęs Žaliųjų ežerų ledą šyptelėjo vienas žvejys.
Dešimtys įvairiaspalvių palapinių, prie ekečių palinkusių žvejų nugaros liudija, kad pradėjo kibti seliavos. Tiesa, ne vienas žvejojantis vilnietis prisipažino, kad čia stirkso ir iš neturėjimo ką veikti, nes namie nusibodo trintis iš kampo į kampą.
Kiti žvejai aiškino, kad mielai važiuotų prie kitų vandens telkinių, į savo pamėgtas vietas, tačiau neleidžia judėjimo suvaržymai. Todėl visi privalo spiestis ant Žaliųjų ežerų ledo.
Viduje – vasaros karštis
Kiek toliau nuo visų žvejų ežero viduryje, kurį jie patys juokaudami vadino „kolchozu“, Lauryno palapinė. Dėmesį patraukė kaminas virš jos stogo.
Uždangą pravėręs Laurynas žvilgtelėjo į termometrą. Jis viduje rodė 24 laipsnius šilumos, o lauke buvo 9 laipsniai šalčio. Tad nenuostabu, kad vilnietis seliavas gaudė tik vilkėdamas džemperį.
Ir sekėsi jam neprastai. Kai kiti skundėsi, kad nekimba, Lauryno dėžėje jau spurdėjo kelios didesnės žuvys.
Laurynas tikino, kad palapinėje galima visą dieną net ir pusnuogiam praleisti.
Tai jis išbandė žvejodamas ant Kuršių marių ledo, kur su tėvu ir po tris paras praleisdavo. Tiek užtenka dujų baliono infraraudonųjų spindulių krosnelei.
Krosnelė taip pat ne savadarbė, ji užtikrina, kad nesudegusios dujos ir anglies dvideginis per dūmtraukį iškeliautų į lauką.
Tenka pakloti šimtus eurų
Žvejoti seliavas – nepigus malonumas. Reikia ne tik specialių žvejybos įrankių, bet ir išmaniųjų žuvų ieškiklių, echolotų. Be šios įrangos, nurodančios, kur yra žuvų būriai, gero laimikio tikėtis sunku.
Štai Lauryno palapinėje užtenka vietos dviem sulankstomosioms lovoms, todėl vilniečiai ant Kuršių marių ledo ir pailsėdavo.
Bet šiemet pagaudyti stintų dėl suvaržymų vargu ar pavyks.
Laurynas – patyręs žvejys, žvejoja jau daugiau nei penkiolika metų. Jo įranga kitiems žvejams kelia pavydą, ne vienas buvo priėjęs pasišnekėti, apžiūrėti.
Viską jis parsivežė iš Rusijos, iš ten ir šilta, žvejybai skirta palapinė „Snegir“. Pasak vilniečio, rusai žvejoja tik palapinėse, pamažu šis įprotis atkeliauja ir į Lietuvą.
Apžvelgęs palapinėje sukauptą turtą Laurynas apytiksliai apskaičiavo, kad jo vertė – ne mažiau kaip tūkstantis eurų.
Tuo metu kitas žvejys – Konstantinas, paklaustas, kiek investavo į žvejybą, nusikvatojo: „Geriau tegu žmona nesužino.“
Apie 100 eurų kainuojančią palapinę vilnietis taip pat užsisakė iš Maskvos. Ji labai patogi, per porą minučių galima pastatyti. Dar per 200 eurų atsiėjo žuvų ieškiklis „Deeper“.
Be jo žvejai – kaip be rankų, nes seliavos – labai judrios žuvys. Praverčia ir barometras, rodantis atmosferos slėgį.
Važiuoti kitur nerizikuoja
„Kaip atbulais dantimis“, – antradienį paklaustas apie kibimą juokavo Valentinas, nors echolotu jis buvo pastebėjęs žuvų judėjimą. Kartu su buvusiu bendradarbiu Gintaru jis ant Žaliųjų ežerų ledo taip pat neretas svečias.
Valentinui yra tekę pagauti ir 80 seliavų, tik ne čia, o Akmenos ežere prie Trakų. Bet dabar į Trakus uždrausta važiuoti, ir Valentinas nemėgina rizikuoti. Juolab kad vienas pažįstamas jau sumokėjo 250 eurų baudą, nes mėgino pažvejoti kitoje savivaldybėje.
Važiuodamas jis pastebėjo iš paskos sekantį policijos automobilį, o pareigūnai, patikrinę, kur registruota transporto priemonė, netrukus įjungė švyturėlius ir pareikalavo sustoti.
„Mes su vyru – prisiekę stintautojai, o čia aš – iš nevilties“, – šyptelėjo ant Žaliųjų ežerų vienintelė žvejė moteris Evelina. Ji jau prarado viltį pasigaudyti agurkais kvepiančių žuvų pamėgtoje vietoje Smiltynėje, Klaipėdoje.
Tiesa, kažkas gyrėsi neišlaikęs ir savaitgaliui iš Vilniaus nulėkęs į uostamiestį, prisigaudęs 1,5 kilogramo stintų. Tačiau Evelina tam nesiryžtų.
Todėl kol vyras dirba, ji bent ant Žaliųjų ežerų ledo keliauja, kad neprarastų žvejybos įgūdžių.
Seliavomis Žalieji ežerai įžuvinti tik prieš ketverius metus. Šios žuvys gyvena ten, kur gylis siekia 30–40 metrų.
Išsirikiuoja mašinų eilės
Kai pradeda kibti seliavos, Žaliųjų ežerų gatvėje išsirikiuoja įspūdinga automobilių eilė.
Kiti vilniečiai pasižiūrėti į žvejus, jų laimikius atvažiuoja su vaikais, rogėmis ir slidėmis.
Žvejų ant Žaliųjų ežerų gausu dėl to, kad Vilniuje tinkamų žvejybai ežerų ne tiek ir daug.
„Sako, kad skaniausios sūdytos seliavos, tačiau aš jas kepu arba vežu į rūkyklą“, – pasakojo Valentinas.
Prieš Naujuosius metus jis dar žvejojo Gilužio ežere, kur pagavo 1,7 ir 2,7 kilogramo lydekas. Tačiau dabar lydekas žvejoti jau draudžiama.
Seliavos vadinamos skaniausiomis žuvimis
Seliavos priklauso lašišinių žuvų šeimai, panašios į silkes. Nugara pilkšvai žalsva, šonai sidabriški, pilvas baltas. Turi lašišinėms žuvims būdingą riebalinį peleką.
Seliavos gyvena tik giliausiuose ežeruose, be to, ir laikosi ties pačiomis giliausiomis vietomis. Šios lašišinių šeimos žuvelės minta didelėse gelmėse gyvenančiu zooplanktonu.
Nusprendusiems išmėginti seliavų žūklę didžiausiu iššūkiu tampa žūklės vietų paieška. Lietuvoje yra apie 4000 ežerų, tačiau mokslininkai sako, kad seliavos gyvena tik maždaug 80 iš jų.
Negana to, net tame pačiame ežere meškeriotojų rezultatai skirtingais metais gali labai skirtis – vieną žiemą seliavos kibs puikiai, kitą pavyks suvilioti vos vieną kitą žuvelę. Esmė ta, kad seliavos yra trumpaamžės žuvys, tik reti šios rūšies individai gyvena ilgiau nei 5 metus.
Kartais seliavos daug geriau kimba naktį, tad į šių žuvų žūklę važiuojama ilgam – visai parai ar dar ilgesniam laikui.
Seliavos nepaprastai skanios, teigiama, kad tai gal netgi skaniausios iš visų mūsų šalyje gyvenančių žuvų.
