Kartu su kitais ornitologais jis yra išleidęs ne vieną knygą apie paukščius.
Kai vaikystėje paklausti, kuo norėtų būti, bendraamžiai vardindavo įvairiausias profesijas – kosmonautų, traktoristų, policininkų, S.Karalius nedvejodamas atsakydavo, kad bus ornitologas – kaip Tadas Ivanauskas.
„Nuo vaikystės buvau smalsus, norėjau viską išbandyti. Piešimas – vienas saviraiškos būdų, – prisiminė S.Karalius. – Kai ėmiau piešti, suaugusieji sakydavo, kad jaučiu spalvas ir formas. Tai mane skatino dirbti toliau.
Net pats nustebau, kai būdamas studentas tėvų namuose suradau paišybos sąsiuvinį – jis buvo pripieštas paukščių iš T.Ivanausko knygos „Lietuvos paukščiai“.
Tris knygų tomus tuomet radau tėvelio bibliotekoje.
Tas pasaulis, pagražintas užsienio autorių iliustracijomis, mane užbūrė, gal ir pastūmėjo tapti ornitologu.
Knygoje buvo tik nespalvotos iliustracijos, o aš skaitydavau tekstus ir nupiešęs pagal aprašymus paukščius spalvindavau. Tokie buvo pirmieji bandymai.
Augau nuostabiame Anykščių krašte. Tėtis buvo kolūkio darbuotojas, bet labai mėgo gamtą.“
Kolekcionavo drugelius
Mokykloje jis kartais paprašytas klasės draugų nupiešdavo jų šaržus, o paskui piešimą primiršo. Juo labiau kad jokių specialių mokslų nebuvo baigęs, nelankė dailės mokyklos.
S.Karaliui nekilo dvejonių, kur mokytis, – įstojo į Vilniaus universiteto Gamtos fakultetą studijuoti biologijos.
Tuo metu profesorius Ričardas Kazlauskas ruošėsi leisti knygą „Jie neturi išnykti“ apie gyvūnus, ją iliustravo profesoriaus žmona Diana.
Kartą pamatęs S.Karaliaus nupieštą paukštį R.Kazlauskas paprašė studento jai pagelbėti – nupiešti dalį iliustracijų.
„Tuomet nelabai sekėsi, bet tai buvo ėjimo į platesnius vandenis pradžia. Vėliau jis leido knygą „Lietuvos drugiai“. Aš daug metų juos kolekcionavau, T.Ivanausko muziejui perdaviau daugiau kaip dviejų tūkstančių drugelių kolekciją. Pagal juos ir kūriau piešinius.
Vėliau kūriau piešinius leidiniui apie Estijos drugius. Kai kuriuos turėjau savo kolekcijoje, o jei neturėdavau, estų leidėjai atsiųsdavo drugių specialiu paštu.
Nupiešęs grąžindavau“, – pasakojo savamokslis dailininkas S.Karalius.
Baigęs studijas jis pradėjo dirbti besikuriančiame Lietuvos jūrų muziejuje.
Laiko piešti nebeliko, bet po kokio dešimtmečio ornitologas vėl nusprendė atmirkyti sudžiūvusius teptukus. Bent šešerius metus jis tapo didesnio formato paukščių paveikslus akrilu.
Internautai negaili pagyrų
S.Karalius daug laiko praleidžia gamtoje stebėdamas paukščius ir juos fotografuodamas – archyvuose jau sukaupta dešimtys tūkstančių paukščių nuotraukų.
Į parodas jis nesiveržia, nes ekspozicijai parengti reikia daug laiko.
Geriausias savo fotografijas jis kelia į Lietuvos paukščių fotografų klubo svetainę birdpix.lt ir feisbuką. Čia galima apžiūrėti ir jo paukščių piešinius.
Ties kiekvienu jų – nemažai susižavėjusių žiūrovų atsiliepimų. Žmonės giria autorių už kruopštumą, pastabumą, kai kam paveikslai atrodo net informatyvesni už nuotraukas.
„Tapau paukščius su romantiniu atspalviu, natūralioje gamtoje, ten, kur jie gyvena.
Svarbiausia – gera paukščio poza. Jis, aišku, nepozuoja, nuskrenda. Tuomet pasitelkiu fotografijas, jei savų neturiu, paprašau kolegų leidimo pasinaudoti jų darbais. Nuotraukos tampa mano paveikslų pagrindu.
Šis pomėgis prasmingai užpildo laisvalaikį, ypač žiemą, kai šalta ir tamsu.
Paukščius stebiu nuolat ir visur. Dirbu Kopgalyje. O Kuršių nerija – paukščių migracijos koridorius tarp dviejų vandenų – jūros ir marių, puiki vieta stebėjimams.
Tai vietos, kur tarp gausybės praskrendančių sparnuočių kartais gali pamatyti retos ar naujos rūšies Lietuvoje atstovą.
Kartais gero kadro tenka laukti valandų valandas, o kartais prasėdi pasislėpęs kelias valandas – ir nieko“, – sakė ornitologas ir pridūrė, kad ir tokiais atvejais neliūdi.
Atkartoja paukščių balsus
S.Karaliaus teigimu, pamatyti retą paukštį – didžiulė sėkmė, o nufotografuoti jį – trigubas laimėjimas. Kad ir margasparnį kryžiasnapį, nykštukinę ar geltonbruvę pečialindą.
Tokie sėkmės kadrai – lyg atlygis už visas pastangas ir stimulas toliau stebėti gamtą.
„Nuotrauka – tai įrodymas, kad tas paukštis pas mus lankėsi. Pateiki dokumentus, kad tai būtų pripažinta faktu. Visa tai – puikus adrenalinas“, – apie savo pomėgį ornitologas gali pasakoti nesustodamas.
Pastaruoju metu S.Karalius piešia tik paukščius. Ypač mėgsta smulkiuosius, Lietuvoje gyvenančius pilkuosius. Jis turi tam paaiškinimų – lakštingala irgi pilka, bet kokia gausybė tų pilkų atspalvių.
Beje, vyras moka pamėgdžioti ir lakštingalą, ir volungę.
Kūrinius dovanoja draugams
S.Karaliui nereikia sukti galvos, ką padovanoti susiruošus į svečius pas artimą žmogų, – jam glosto širdį išvydus savo dovaną, kabančią ant sienos draugų namuose.
Apie komercinius dalykus jis kol kas negalvojo, bet juokauja – jei išėjus į pensiją pritrūktų pinigų, ką gali žinoti.
Gamtininkas nebijo likti be darbo.
„Kad tiktai akys šviesios būtų, galėsiu daug laiko būti gamtoje ir stebėti paukščius, o iš miškų grįžęs į miestą jaučiuosi kaip įkrautas akumuliatorius“, – sakė jis.
