Žiedų valdovas: kone milijoną paukščių sužiedavęs ornitologas atskleidė įdomių faktų

Ventės rago ornitologinės stoties vedėjui 58-erių metų Vytautui Jusiui iki milijono trūksta nei daug, nei mažai: 140 tūkstančių. Nuo 1978 metų paukščius žieduojantis ornitologas yra paženklinęs jau 860 tūkst. sparnuočių, o neseniai minėjo ir profesinės veiklos jubiliejų: dirbti minėtoje stotyje jis pradėjo lygiai prieš 40 metų, 1981-ųjų gruodžio 14-ąją.

Paukščiai Ventės rago ornitologinės stoties vedėją Vytautą Jusį lydi nuo vaikystės, kad ir kur jis būtų. Nuotraukoje – ant delno tupintis mornelis<br>E.Kavaliausko nuotr. 
Paukščiai Ventės rago ornitologinės stoties vedėją Vytautą Jusį lydi nuo vaikystės, kad ir kur jis būtų. Nuotraukoje – ant delno tupintis mornelis<br>E.Kavaliausko nuotr. 
Paženklintas į Lietuvos raudonąją knygą įrašytas imperatoriškasis laumžirgis.<br>V.Jusio nuotr. 
Paženklintas į Lietuvos raudonąją knygą įrašytas imperatoriškasis laumžirgis.<br>V.Jusio nuotr. 
Ventės rago ornitologinėje stotyje Vytautas Jusys dirba jau 40 metų ir per savo gyvenimą yra sužiedavęs apie 860 tūkst. paukščių. Nuotraukoje – su mažaisiais apuokais.<br>R.Kubiliaus nuotr. 
Ventės rago ornitologinėje stotyje Vytautas Jusys dirba jau 40 metų ir per savo gyvenimą yra sužiedavęs apie 860 tūkst. paukščių. Nuotraukoje – su mažaisiais apuokais.<br>R.Kubiliaus nuotr. 
1984 m. nuotrauka, kurioje Vytautas Jusys žengia pirmuosius žingsnius ilgame, dešimtmečius trunkančiame paukščių žieduotojo Ventės rage kelyje.<br>R.Stankūno nuotr. 
1984 m. nuotrauka, kurioje Vytautas Jusys žengia pirmuosius žingsnius ilgame, dešimtmečius trunkančiame paukščių žieduotojo Ventės rage kelyje.<br>R.Stankūno nuotr. 
Ventės ragas.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Ventės ragas.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Ventės rage jau penketą metų ženklinami laumžirgiai, ir ši vieta yra vienintelė pasaulyje, kur tai daroma masiškai.
Ventės rage jau penketą metų ženklinami laumžirgiai, ir ši vieta yra vienintelė pasaulyje, kur tai daroma masiškai.
Daugiau nuotraukų (6)

Denisas Nikitenka, ve.lt

Dec 18, 2021, 10:24 AM

Šia išskirtine proga gamtos fotografas, knygų apie paukščius sudarytojas ir bendraautoris, ekskursijų vedėjas V. Jusys „Vakarų ekspresui“ papasakojo dar niekur neskelbtus faktus apie savo kelią iš ežeringosios pušų paunksmės Aukštaitijoje į atšiaurųjį, vėjų košiamą pamarį, kruvinus nuotykius su plunksnuočiais, savotiškus burtus, rekordus, baltųjų gandrų migracijos keistenybes bei planus išleisti keletą naujų knygų.

Viena jų – net ne apie paukščius, bet taip pat apie skraidančius gyvūnus, kurių masinis ženklinimas Ventės rage yra analogų pasaulyje neturintis reiškinys.

- Kaip susidomėjote paukščiais, ir būtent tokia specifine sritimi kaip jų migracija, žiedavimas?

– Kiek save atsimenu, tiek laiko paukščiais ir domiuosi... Būdamas pirmoku jau karstydavausi po medžius, apžiūrinėdavau sparnuočių lizdus. Paukščiai sudomino gal todėl, kad jie mus supa, visur juos matai, tai – gražūs gyvūnai. Taip jau likimas lėmė, matyt, nes giminėje nėra nė vieno gamtininko.

Tokiu sąmoningu ornitologu tapau septintoje klasėje, kai ėmiau viską užsirašinėti: kiek kiaušinių lizde, kokiame jis aukštyje, kada parskrenda pirmieji sparnuočiai pavasarį ir t. t.

Perskaičiau straipsnius apie Ventės ragą ir sugalvojau, jog reikia pabandyti ir man žieduoti paukščius. Tuo metu susirašinėjau su įvairiais gamtininkais, vienas kurių 1978 m. iš Kauno man atsiuntė voke įdėtus šimtą paukščių žiedavimui skirtų žiedų.

Vėliau nuvykau jau į laikinąją sostinę, Tado Ivanausko zoologijos muziejaus Žiedavimo centrą, kurio vadovas Ričardas Patapavičius, gerai mane išklausinėjęs, davė žiedų. Taip ir prasidėjo šis kelias.

Daugiausiai sparnuočių jauniklius žieduodavau lizduose, jų ieškodavau, inkilus gamindavau, o žiemą spęsdavau savadarbius spąstelius. Gaudydavau zyles, žvirblius.

Daug emocijų buvo, kai gavau pirmąjį pranešimą apie mano sužieduotus Labanoro giriojo baltabruvio strazdo jauniklius: paaiškėjo, kad vienas jų buvo nušautas Italijoje. Šioje šalyje iki šiol masiškai galabija mūsų įvairius paukščius giesmininkus ir parduoda jų mėsą gurmanų restoranams.

Ypač daug esu sužiedavę kovarnių jauniklių, laipiodavau po medžius jų kolonijose, kurių anksčiau būdavę nepalyginti daugiau nei dabar. Gaudavau pranešimus apie mano žieduotus kovus, pagautus Vokietijoje, Olandijoje, Anglijoje.

Mane, matyt, užbūrė ta aplinkybė, jog tavo rankomis sužieduotas paukštis kažkur pagaunamas, pastebimas, apie jį sužinai informaciją, arba po keleto metų pats pagauni savo žieduotą sparnuotį. Iš „veido“ juk nepažinsi, kad taviškis, o užmautas žiedelis viską atskleidžia.

- Kas Jus atvedė į vieną seniausių Europoje, nuo 1929 m. veikiančią paukščių žiedavimo stotį Ventės rage?

– Molėtuose baigiau vidurinę mokyklą (tuomet – vienuolika klasių), stojau, bet neįstojau į Vilniaus pedagoginį universitetą, tad mane pakvietė dirbti vienoje iš Molėtų aštuonmečių mokyklų geografijos mokytoju. Sutikau. Dirbau ir bendrabučio auklėtoju. Nesąmonė kažkokia.

Padėkoti reikėtų žymiam ornitologui, rašytojui dr. Broniui Šablevičiui, su kuriuo susirašinėjau. Jis man pranešė, kad Ventės rago ornitologinėje stotyje atsilaisvino darbo vieta. Ilgai nemąstęs atvažiavau.

Kaip dabar prisimenu tą pirmąją dieną Ventėje: sirgau, išlipau iš autobuso, o aplink – pilna sniego. Paklausiau vairuotojo, į kurią pusę man eiti. Šis mostelėjo, aš nuėjau.

Tuometis stoties vadovas Leonas Jezerskas pavaišino karšta kopūstiene. Ir pasilikau Ventės rage nuo tų 1981-ųjų. Iš pradžių kabinete gyvenau, vėliau švyturyje kambarį gavau. Tiesa, tų metų pavasarį teko dviem metams išvykti tarnauti sovietinėje armijoje. Net ir tarnaudamas paukščius stebėjau.

Pirmasis pusmetis – Ventspilyje, Latvijoje, o man buvo įdomu, nes tie patys paukščiai juk pro ten į Ventės ragą skrenda. Kitus pusantrų metų tarnavau Kaliningrado srityje, Gvardeiske (prieškariu vadinosi Tepliava). Kaip tik – į pietus nuo Ventės rago, kur vėl galima stebėti praskrendančius sparnuočius.

- Kaip sekėsi žieduoti Ventės rage pirmuosius paukščius?

– Kadangi atvykau 1981-ųjų žiemą, didžiosios gaudyklės buvo nuimtos, paliktos tik vadinamosios voratinklinės. Tai – toks plonasiūlis tinklas su apie 16 mm akimis, kuris 12 m ilgiu ištempiamas tarp kuolų su tarpu, iškeliamas į 2,5 m aukštį.

Toks „voratinklis“ tesveria 200 g. Sparnuočiai tinklo tarp krūmų, medžių nė nemato ir įkliūva. Ir šiandien tokį esu pasistatęs po langais, jau apie 50 paukščių sužiedavau.

Pasidarydavau ir kitokias – automatines gaudykles: žvirblius, startas gaudydavau.

- Iš jaukaus miškų bei ežerų krašto Molėtų apylinkėse – į atšiaurų, atokų pamarį, vėjų pagairę Ventės rage su ledonešiais, potvyniais. Ar greitai pavyko prisijaukinti aukštaičiui šį kraštą, neatbaidė atskalūniškas gyvenimas?

– Atvirkščiai: aš net nenorėčiau gyventi mieste, jei ir už dyką butą duotų. Ventėje – ramu, nemėgstu nuolatinio žmonių šurmulio. Prie jo, žinoma, tenka priprasti, kai pasipila ekskursijų lavina. Ventės rago ornitologinė stotis – vienas lankomiausių turistinių objektų.

Man svarbiausia – paukščiai: niekur mūsų šalyje neišvysi tokios jų gausybės, rūšių įvairovės, kaip Nemuno deltoje, pamaryje. Kas darosi rudenį! Kai kuriomis dienomis plunksnuočiai skrenda nepertraukiamu srautu. Milžiniška paukščių koncentracija čia, pagauni visokiausių retenybių, įdomybių.

- Sparnuočių migracija – sąlyginai jaunas mokslas: pirmieji paukščiai sužieduoti Danijoje 1899 m., sistemiškai tai imta daryti dar vėliau. Ar paukščių migracijos fenomenas – vis dar mįslingas reiškinys, nuolat jį stebėdamas sužinojote kažko naujo, neaprašyto knygose?

– Dar paminėkime tai, jog Didžiojoje Britanijoje sparnuočių per metus sužieduojama tiek, kiek Lietuvoje per dešimtmetį. Vis dėlto ir mūsų duomenys (Ventės rage nuo 1929 m. sužieduota per 3 mln. paukščių) yra labai įdomūs, o migracijoje visada bus netikėtumų, paslapčių. Ypač pastaruoju metu, kadangi labai greitai keičiasi klimatinės sąlygos, kurios ir lemia sparnuočių elgseną.

Kažkada Kuršmarių pakrantėse žiedavau lizduose buvusius juodųjų žuvėdrų jauniklius. Po 23 metų mano žieduota juodoji žuvėdra buvo pagauta Olandijoje. Sveikas, gyvas sparnuotis. Pirmaisiais nepriklausomos Lietuvos metais, kai dar valstybinių sienų niekas nesaugojo, su kolega valtimi nuplaukėme į Kaliningrado sritį, už Skirvytės.

Valtį paslėpėme krūmynuose, o patys visą dieną keliavome po pelkes, miškus ir žiedavome paukščius. Tarp jų – jūrinio erelio jauniklį. Ir ką jus manote? Po 20-ies metų tas pats erelis buvo nufotografuotas ir pagal žiedo duomenis identifikuotas Kintuose.

Vienas mūsų Ventėje žieduotas svirbelis buvo rastas Sibire, Krasnojarsko krašte! Beveik 5 tūkstančius kilometrų nuplasnojo kuoduotasis. Toliausiai į pietus buvo nuskridęs netoli Klaipėdos esančiame Kalvių karjere sužieduotas upinės žuvėdros jauniklis: jis aptiktas Pietų Afrikos Respublikoje (PAR).

Tiesia linija – beveik už 10 tūkst. km, bet paukštis juk tiesiai neskrido, tad įveikė dar didesnį atstumą. Ventės rage sužieduota vos 13 g sverianti margasparnė musinukė nuskrido apie 3 tūkst. km iki pat Portugalijos. Nedidukei pilkajai pečialindai priklauso toliausiai į šiaurę nuskridusio paukščio rekordas: užfiksuota Norvegijoje, maždaug už 2 tūkst. km.

Deja, labai daug žmonių, radę nugaišusį sužieduotą paukštį, vengia apie tai pranešti. Iš 100 mūsų žieduotų baltųjų gandrų gauname 2-3 pranešimus.

Iš 10 tūkst. sužieduotų kregždžių – tiek pat pranešimų. Lietuvoje radus sužieduotą paukštį arba perskaičius įrašą ant didesnio sparnuočio kojos žiedo reikėtų informaciją pranešti Lietuvos žiedavimo centrui Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejuje.

Tuomet ir mokslui nauda būtų, ir pranešėjas gautų įdomią informaciją apie tai, kur, kada sparnuotis buvo sužieduotas. Taip sužinotų, kiek kilometrų nuskrido, koks jo amžius ir kt. Tenka krupelytė po kruopelytės rinkti šią informaciją.

- Ar paukščių žiedavimas aliumininiais žiedais – nepasenęs metodas XXI amžiuje?

– Žinoma, dabar yra modernesnių priemonių sparnuočiams žymėti, stebėti: tai – prie gyvūno tvirtinami specialūs siųstuvai, geolokatoriai, kurie pateikia nepalyginti detalesnę informaciją.

Prisijungęs kompiuteryje esamuoju laiku matai, kur paukštis skrenda, kokiame aukštyje, kokiu greičiu, matai visą judėjimo trajektoriją ir kt. Bet kol kas tai – labai brangus malonumas: vienas toks prietaisas kainuoja tiek, kiek tūkstančiai įprastų žiedų.

Na, praeis 10-15 metų, ir, įtariu, siųstuvus galėsime uždėti ne tik gandrams, ereliams, bet ir mažiausiems Europoje paukščiams nykštukams. Užteks pažymėti kelis vietoje kelių tūkstančių nykštukų, ir mes turėsime vertingesnę tyrimų medžiagą.

- Lietuvos nacionalinis paukštis baltasis gandras – ikoninis, puikiausiai mums pažįstamas. Bet kaip jis migruoja į pietus ir grįžta namo?

– Įdomiausia, jog patinas ir patelė išskrenda atskirai. Ir lekia jie skyriumi. Tarp abiejų būna koks 50 km koridorius. Maršrutas driekiasi per Baltarusiją, Lenkiją, Ukrainą, Rumuniją, Bulgariją, Turkiją, Izraelį, Egiptą. Tada skrenda į pietus, ir didelė dalis baltųjų gandrų pasilieka žiemoti Sudane, Zaire, Centrinėje Afrikoje.

Vienas kitas pasiekia net pačią Pietų Afriką. Pavasarį tiek patinas, tiek patelė sugrįžta atgal į tą patį lizdą. Du mūsų gandrai jau trejetą metų skraido su siųstuvais. Nustebino, jog šiemet pirma į lizdą sugrįžo patelė, nors paprastai tai padaro patinas. Kraipėme galvas, bet po poros valandų į lizdą nutūpė ir jos partneris.

Tad sugeba net skirtingais keliais, bet beveik vienu metu namo sugrįžti iš Afrikos. Žiemą pora net nesusitinka niekur. Natūralu, jog vos grįžę į savo lizdą iškart „puola prie reikalo“...

- Esama ir paukščių – artimųjų migrantų. Pavyzdžiui, pamario gyventojai prieškariu tiek Ventėje, tiek Kuršių nerijoje maistui gaudydavo ne vietines, o praskrendančias varnas. Bet, regis, dabar jos niekur neskrenda?

– Senovėje tikrai migruodavo, o dabar to nebedaro. Prieš 20-30 metų Ventės rage ir kovarnių, kuosų praskrisdavo po kelis tūkstančius per dieną. Dabar per visą rudenį vos keli tūkstančiai pralekia. Varnos, matyt, niekur nebemigruoja, nes nėra reikalo: maisto užtektinai randa šiukšlių konteineriais, šiukšliadėžėmis apstatytuose miestuose.

Tiesa, vienai varnai kolega buvo siųstuvą uždėjęs ir stebėjo, kaip ji elgiasi. O paukštis, įsivaizduojate, dieną praleisdavo Ventės rago pusėje, o nakvoti per visas marias skrisdavo į Nidą. Pernakvodavo ir ryte vėl grįždavo pas mus. Matyt, gerus apartamentus prestižiniame kurorte turėjo... O kovų ir kuosų tiesiog nebėra tiek daug: žmonės išnaikino. Kuosos kaimuose būdavusios įprastos, dabar nebeišvysi. Liko tik miestuose.

- Kone kasdien akis į akį susiduriant su sparnuočiais, ypač – po 40 metų profesionalaus darbo jau galima ir iš uodegos galiuko rūšį apibūdinti. Ko gero, ir skirtingi charakteriai sparnuočių atsiskleidė.

– Anksčiau, taip, teko tam tikras rūšis apibūdinti iš vadovų, žiūrint, ar ilgesnė plunksna kokios rūšies, ar trumpesnė, visas detales išnagrinėti. Dabar, vos paėmęs į rankas, žinau, kokia čia rūšis. Galva veikia tarsi kompiuteris: iš keliolikos požymių automatiškai apibendrina informaciją ir pateikia rezultatą.

Išoriškai kone identiškai atrodančias sparnuočių rūšis atskirti galima ir pagal jų elgseną, balsus, kurie kai kada kardinaliai skiriasi, nos plunksnuočiai atrodo itin panašūs.

Paukščių charakteriai tikrai labai įdomūs. Jei į tinklus įkliūva plėšrioji medšarkė, jau žinai, kad be pirštinių geriau neiti. Taip gnybia ir dar pasuka snapu, kad kraujas trykšta. Storasnapiai ir vos 20-30 g sveriantys svilikai vyšnių kauliukus snapu traiško, tad ir pirštą kaip replėmis gali suspausti.

Zylės žnaibosi visada. Kai per dieną tenka jų sužieduoti kelis tūkstančius, būna saldu. Kruvinais pirštais vaikštome. Baisiausia, kad kiekviena zylė stengiasi į tą pačią žaizdą įgnybti. Dar skaudžiau būna. Pleistrais apsiklijavę pirštus į tinklus lendame.

Esu patekęs ir į ligoninę dėl paukščių žiedavimo. Žiedavau naminės pelėdos jauniklius Kintų miške ir buvau labai netikėtai užpultas patelės: ši kirto į akį. Labanoro girioje vištvanagio patelė, gindama lizde buvusius jauniklius, kalė snapu į viršugalvį taip, kad kruvinas likau.

O devynbalsės, pečialindos net nekreipia dėmesio į tave, kai žieduoji. Ramios. Didelį snapą turi ir sniegenos, bet jos – taikios, nesižnaibo. Gražuolės ilgauodegės zylės – dar geresnės, nes labai bendruomeniškos, draugiškos. Skraido jos būreliais. Jei dalis pulkelio įkliūva į tinklus, gentainės neskrenda sau toliau, kaip kokie kikiliai ar varnėnai.

Ne, jos pasilieka, išgirsta pagalbos šauksmą ir laukia, kol apžieduosim ir paleisim. Arba pačios į tinklą įlekia, „gelbėdamos“ gentaines. Žiedavimas atskleidė, kad šios rūšies zylės nesiskiria, migruoja pulkeliais, nes mūsiškės su greta viena kito esančiais skaičiais eilės numeriais žieduose pagaunamos užsienyje.

- Ar paukščių migracija, jų stebėsena gali atskleisti ne tik sparnuočių elgseną, biologiją, bet ir pokyčius pačioje gamtoje, mus supančioje aplinkoje? Gal jie – indikatoriai? Kažkokių rūšių sumažėja, kitų – padaugėja...

– Nedidelė dalis sparnuočių prisitaikė prie besikeičiančių sąlygų, aplinkos. Pavyzdžiui, prieš kelis dešimtmečius retenybe buvęs aukščiausias mūsų paukštis pilkoji gervė. Jų žymiai padaugėjo.

Prieš tris dešimtmečius Lietuvos raudonojoje knygoje rašyta, kad mūsų šalyje jų peri vos 150 porų. Dabar – 100 kartų daugiau. Pradėjo sukti lizdus ne tik pelkėse, bet paežerėse, karjeruose, balose laukuose. Ir gulbės giesmininkės prisitaikė. Iš pietų atkeliavę didieji baltieji garniai buvo retenybė, dabar – nebe, peri net kolonijomis.

Tačiau sparčiai mažėja dirvinių vieversių, pempių, o dar visai neseniai dažnos buvusios kurapkos net įrašytos į Raudonąją knygą. Labai didelę įtaką daro itin gajos, populiaros ir nežabojamos šių paukščių medžioklės Vakarų, Pietų Europoje. Ten pat iššaudomi, išgaudomi ir mūsų giesmininkai strazdai, devynbalsės, lakštingalos.

Kitais atvejais kaltas žemės ūkis: pempės tik sudeda arimuose kiaušinius, tuoj su kokiu volu pravažiuoja, akėja, lėkščiuoja, chemija apipurškia. Deda antrą, trečią kartą kiaušinius, bet viskas beprasmiška. Pempes, ko gero, po kelerių metų taip pat reikės įrašyti į Raudonąją knygą.

Kadangi sparnuočiai puikiai prisitaiko prie esamos situacijos, jie signalizuoja ir apie klimato kaitą. Patys matote, kad šaltų žiemų nebėra, o rudenys būna šilti. Kai kurie sparnuočiai dėl to net mėnesiu vėliau į šiltuosius kraštus išskrenda.

Kai kada pempės, dirviniai sėjikai užsibūna Lietuvoje iki sausio vidurio, kol pašąla. Ir grįžta anksčiau paukščiai: žąsys jau vasario mėnesį Nemuno deltoje gagena. Žiemojančius varnėnus, ypač Klaipėdos krašte, pamatyti jau nebe stebuklas, kaip seniau.

- Tenka užsiimti ne tik moksline, bet ir edukacine veikla pasakojant vaikams ekskursijų metu apie sparnuočių gyvenimą. Sakoma, jog esate burtininkas ir sugebate numarinti bei atgaivinti ant delno padėtą paukštį.

– Vaikus reikia sudominti, ornitologinė, rimta informacija turi būti pateikiama linksmai, pajuokaujant. Taip, atsargiai ant delno aukštielninkas paguldytas paukščiukas tarsi nugaišta. Sustingsta, nebejuda, užsimerkia.

Tiesiog guli, ir tiek. O apvertus jį šis staiga atsigauna ir nuskrenda. Triukas toks, kuris turi ir mokslinį paaiškinimą: tuos mažuosius sparnuočius dažnai labai medžioja katės. O jos mėgsta pažaisti su auka, iškart nenugalabija. Panešioja įsikandusios, išspjauna ant žemės.

Štai, tada paukštis ir apsimeta nugaišusiu. Nejuda. Katei užtenka suabejoti, palūkuriuoti svarstant, ir paukštis staigiai purpteli. Taip išsigelbėja. Tokiu būdu vaikai ir nustemba, ir sužino apie išgyvenimo gudrybes.

Kai paklausia, kodėl tiek daug paukščių būtent Ventės rage sužieduojama, atsakau su humoru: antraip kiltų problemų. Kai kurie sparnuočiai iš Ventės nesužieduoti skrenda per marias į Kuršių neriją, apsisuka, ir grįžta. Kodėl? Juk į Rusijos Federaciją reikia vizų. Mes uždedame žiedą, štai, ir dokumentas.

O nelegalus sulaiko... Tada papasakoju, kodėl išties žieduojama, kas ta viza ir pan. Daug kas paklausia, kas ant žiedo užrašyta. „Lituania“. Tada pasidomi, o tarybiniais laikais kaip buvo? Taip pat! Ne LTSR ar TSRS. Stebėtina, bet net sovietmečiu žiedai buvo su įrašu „Lituania“.

- Ventės rage ženklinate ne tik paukščius, bet ir šikšnosparnius, ir net laumžirgius. Kaip tai vyksta?

– Mūsų ornitologinė stotis yra vienintelė pasaulyje, kurioje masiškai ženklinami laumžirgiai. Gamtoje daug šių vabzdžių pagauti per dieną labai sudėtinga, nes šie – greiti, miklūs. O Ventės rage į tinklus įskrenda. Ženklinti pergamentiniu rašikliu pradėjau prieš šešetą metų.

Vien Ventės rage, 10 ha plote, per tuos metus pagavau 60 rūšių laumžirgių. Lietuvoje aptiktos 69 laumžirgių rūšys. Pačiam teko pagauti 2 naujas rūšis. Esu nufotografavęs 68 rūšis, tad beliko aptikti vieną: į Raudonąją knygą įrašytą kruvinąją strėliukę. Kai ją nufotografuosiu, sėsiu rašyti knygą apie laumžirgių ženklinimą, kaip juos medžiojau, kur ieškojau, ką radau.

Laumžirgių ženklinimas vyksta laisva forma, standartų nėra: užrašoma „LT“ ir numeris. Deja, kol kas dar negavau nė vieno pranešimo apie mano ženklintus laumžirgius, nors kai kurie ir 1 tūkst. kilometrų nuskrenda. Per mažai dar žmonių ženklina šiuos vabzdžius.

Migruojantys šikšnosprniai gaudomi naktimis su tinkleliu. Įskrenda į didžiąsias gaudykles. Užspaudžiami (iki galo) specialūs žiedeliai ant dilbio, kurie nesužaloja žinduolio sparnų. Esame gavę pranešimus apie mūsų žieduotus šikšnosparnius iš Lenkijos, Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Šveicarijos.

- Ar turite pasekėjų, ar tokia reta profesija nėra bergždžia žvelgiant į ateitį?

– Paukščiais besidominčių daugėja, bet, žinoma, ir alga nėra viliojanti, ir pati vietovė atoki. Manau, kad vieta neliks tuščia. Na, o aš tikrai linkęs dalytis patirtimi, todėl planuoju parašyti knygą apie paukščių lizdus, kiaušinius, jauniklius, gausiai ją iliustruoti ir remtis per 44 metus sukaupta patirtimi.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.