„Praėjusią savaitę buvau prie tvenkinio, bet gulbių dar mažai. Stebime, kad po tuputį jos grįžta, bet gal dar joms per šalta, nes dar kai kada ir kai kuriose tvenkinio vietose užsidengia nedidelis ledukas“, – sakė Naujamiesčio seniūnas Jonas Sankaitis.
Vietos gyventojai nekantriai laukia gražuolių gulbių. Praėjusiais metais tvenkinyje lankytojai skaičiavo kelias jų dešimtis. Spėjama, kad prieglobstį čia sau randa neperinčios, sau poros neradusios gulbės nebylės ir gulbės giesmininkės. Vieną rūšį nuo kitos galima atskirti pagal kaklą ir snapo spalvą: nebylės snapas – raudonas, giesmininkės – geltonas su juodu galu.
„Keleri metai parodė, kad čia joms patinka, tvenkinys labai dumblėja, ir matyt, čia pakankamai atranda sau maisto. Vietiniai gyventojai jų nemaitina, žino, kad to daryti negalima. Gulbės šiame tvenkinyje kurtis pradėjo maždaug prieš ketverius metus. Kasmet čia jų vis daugiau. Kaip bus šiemet, dar matysime“, – kalbėjo J. Sankaitis.
Saugu ir pakanka maisto
Kodėl nedidelio kaimo tvenkinys traukia šiuos didingus paukščius, paaiškino gamtininkas Selemonas Paltanavičius. Anot jo, jeigu paukščiai pasirenka vietą ir nuolat į ją grįžta, tai reiškia, kad čia visų pirma – yra saugu, antra – pakankamai maisto.
Gulbėms tvenkiniai yra patrauklūs, nes čia būna labai platus atabradas, seklus tvenkinio plotas. Gulbės maistą ima iš dugno augalijos, snapais trauko augalus, nes nebylės gulbės minta tik augaliniu lesalu. Liberiškio tvenkinys šiems paukščiams patrauklus ir dėl perėjimo.
Batonas gali atnešti bėdą
Gamtininkas kreipiasi į gyventojus ir dar kartą pažymi, kad jokiais būdais negalima maitinti gulbių, juolab kad dabar pavasaris, prasidėjo natūralus maistas. Jeigu paukščiams maisto vandenyje per mažai, jie išlipa į krantą ir peša žolę.
„Jūs tik nesijaudinkit, jos suranda net ir mažiausius daigus, net ir vėsiu metu. Tikrai jokio bado. Jeigu taip tiesiai sakant, žmonės gadina paukščius nešdami ir mėtydami batonus. Paukštis neturi bijoti žmogaus, bet jis turi būti atsargus. Nei paukštis, nei bet koks kitas laukinis gyvūnas neturi žmogų pamatęs bėgti prie jo ir prašyti išmaldos, jie tikrai pajėgia patys apsirūpinti maistu. Beje, tokiu metu, netgi teisiškai draudžiama maitinti vandens paukščius“, – primena gamtininkas.
Dar jis užsimena apie išimtis:
„Visur – ar miestuose, ar Kuršių Nerijoje, kur daug žmonių, kur priplaukia antys, yra iškabinta informacija, kad paukščius maitinti griežtai draudžiama. Žmonės jau atprato ir to nebedaro. Vienintelė išimtis, kur galima lesinti, tai prie Kauno hidroelektrinės. Ten susirenka žiemoti šimtai gulbių. Bet galima tik tuo atveju, jeigu tikrai šalta žiema, jei natūralaus lesalo tiesiog nėra.“
Anot S. Paltanavičiaus, ten lesinimas galimas, bet tikrai ne batonu, o grūdais, kas yra natūralu.
„Batone yra cukraus, druskos, o paukščių virškinimo traktas netoleruoja tokių dalykų, kitaip sakant, jiems tai yra peilis. Gali prasidėti žarnyno uždegimas, išsivystyti kito ligos. Mes atnešam bėdą paukščiams, tad būkite geri, neleiskite paukščiams susirgti, nelepinkit jų“, – prašė gamtininkas.
Gulbių pora – visam gyvenimui
Vietoj to S. Paltanavičiaus mieliau kviečia stebėti, kaip ir kuo gyvena šios vandens karalienės, pasižiūrėti, kaip vyksta porų susikūrimas, kaip gulbinas prieš gulbę linksi kaklą, kaip jie sukiojasi vienas prieš kitą.
Gulbės yra vieni didžiausių skraidančių paukščių, jų svoris gali siekti net iki penkiolikos kilogramų, o jų gyvenimo trukmė – beveik penkeri metai. Neretai gulbių gyvenimą sutrumpina ligos, parazitai, plėšrūnai, dažniausiai atakuojantys jauniklius, susidūrimai su elektros aukštos įtampos laidais.
Iš gulbių daug gero galėtų pasimokyti ir žmonės. Pavyzdžiui, meilės ir ištikimybės. Gulbės yra monogamiški padarai – jos sudaro poras visam gyvenimui. Šie paukščiai peri tol, kol abu poros nariai yra sveiki ir gyvybingi. Jei gulbė netyčia žūsta, patinas nepuola žudytis. Dar metus kitus blaškosi, kol sau vėl susiranda antrąją pusę.
Kiekvieną pavasarį prieš prasidedant perėjimo sezonui vyksta labai gražios gulbių vestuvės. Gulbės giesmininkės savo bendravimą išreiškia šokdamos vestuvinius šokius, o gulbės nebylės – į širdelės formą išraitydamos savo ilgus kaklus. Šios vestuvės trunka iki perėjimo pradžios. Per tokias linksmybes gulbės giesmininkės dar demonstruoja stiprų savo balsą – jį galima girdėti už kelių kilometrų.
Kovoja už savo šeimą
Kartais tenka girdėti apie tam tikrą gulbių agresyvumą, tačiau, pasak S. Paltanavičiaus, tokie elgesio protrūkiai paprastai pastebimi perėjimo ir jauniklių vedžiojimo laikotarpiu.
„Jei kalbame apie perinčią porą, tai yra labai karingas paukštis, nemėgsta kitų paukščių artumos. Kol gulbė peri lizde, nendryne, gulbinas plaukioja aplinkui ir, neduok Dieve, kokia kita gulbė priklysta. Tada vyksta baisios kautynės.
Gulbės sparnai labai stiprūs, smūgis jais prilygsta smūgiui su lazda, priedo dar žnaibosi snapais. Yra tekę matyti, kaip antis su ančiukais įplaukia į lizdo teritoriją ir kaip gulbinas gaudė ir skandino ančiukus. Tai nėra taikos paukštis, bet jis nėra piktas, jis tik gina savo lizdo teritoriją. Tą daro ir bet kuris kitas paukštis. Gandrai lygiai taip pat kovoja ir susižaloja, net žūsta. Jeigu kitas gandras užpuola jų lizdą, tai būna labai žiaurios kovos. Ar mažas, ar didelis – visi gina savo namus. Gamta jiems pavedė tokią funkciją“, – pasakojo S. Paltanavičius.
Prisitaikė prie kintančio klimato
Po ilgos nebūties gulbės nebylės į Lietuvą perėti grįžo tik apie 1935–1938 metus. Manoma, kad svarbiausias jų plitimo židinys buvo tuometinė Rytprūsių teritorija – ne atsitiktinai šie paukščiai pirmiausiai įsikūrė Sūduvos ežeryne.
Pokaryje gulbių nebylių plitimo tempai buvo labai spartūs, Žuvinto ežere apie 1970 metus perėjo 60 jų porų. Ilgainiui ši gulbių rūšis ėmė perėti visur, tiesa – nebuvo labai gausi; šis faktas liudijo, kad gulbės nebylės sugrįžo į savo tikrąją tėvynę. Maždaug prieš 20 metų migracijų metų ne tik pamaryje, Nemuno deltoje, bet ir visoje Lietuvoje vis dažniau ėmė kliksėti ir gulbės giesmininkės.
„Būta visokių – sunkesnių ir lengvesnių metų. Gulbės kažkada buvo išskrendančios žiemoti. Jos keliaudavo į Vokietiją, pasiekdavo ir Olandiją, žiemodavo Šiaurės, Baltijos jūrose arba upėse prie didžiųjų miestų.
Dabar dauguma mūsų gulbių niekur neišskrenda, bent iš Lietuvos ir neužšalusių vandens telkinių, išskrenda tik mažoji jų dalis ir dažnai kur nors čia pat, kaip į Lenkiją. Tiesiog paukščiai adaptavosi, prisitaikė prie kintančio klimato ir naujų aplinkos sąlygų“, – kalbėjo S. Paltanavičius.
