Dažnai Lietuvoje viešintis ir įvairių specialybių studentams paskaitas skaitantis G.Antanaitis nesijaučia esąs gydytojas. Medicinos instrumentų dizainą gerai išmanantis vyras džiaugiasi, jei gali padėti tiems, kurie nesugeba padėkoti. Nors laukinių gyvūnų priežiūrai Australijoje skiriama daug dėmesio, ypač trūksta specialių chirurginių priemonių.
„Šunims, katėms, arkliams padeda žmonės, o man buvo svarbu rūpintis tais, kuriems gresia išnykimas“, – pasakojo G.Antanaitis.
Inžinieriaus diplomą turintis vyras yra suprojektavęs ir pagaminęs ne tik įtvarus lūžusiems paukščių sparnams ir kojoms, bet ir prisidėjęs prie papūgų žiedavimo, sukūręs specialų dubens protezą ir išvadavęs nuo kančių malajų lokę Hitam.
G.Antanaitis yra padėjęs kengūroms, koaloms, prisidėjęs ir prie ryklių, ypač tų, kurie atsidūrė ant išnykimo ribos, gyvensenos tyrinėjimų.
Lietuvis yra pagaminęs ir laringoskopų Australijos žinduoliams. Kad operuojamas gyvūnas galėtų kvėpuoti, šiuo instrumentu galima vamzdelius nuvesti iki plaučių.
Lietuvis daug dirba ir su sterbliniais žinduoliais vombatais, kurie panašūs į bebrus, bet iš tiesų jų artimiausios giminaitės yra koalos.
Kartais laukiniai gyvūnai savo išvaizda gali atrodyti grėsmingai, todėl nėra daug norinčiųjų jiems padėti. Pavyzdžiui, smėlinis tigrinis ryklys – rūšis, kuri buvo beveik išnaikinta žmonių.
Norint nustatyti ryklių migracijos maršrutus, yra naudojami GPS siųstuvai. Kad ryklys nepamestų siųstuvo, reikia daryti pjūvį ir įdėti siųstuvą po oda, o vėliau žaizdą susiūti. G.Antanaitis yra sukūręs gyvūnams specialią adatą, kuriai naudojami chirurginiai siūlai.
Australijos vyriausybės užsakymu lietuvis sukonstravo net adatų iš nerūdijančiojo plieno, skirtų ant seklumų užplaukusiems banginiams. Netekę jėgų jie dažnai nesugeba grįžti į vandenyną, todėl būna pasmerkti nugaišti.
Banginiai yra žinduoliai, turintys išvystytą kraujotaką ir galingą širdį, todėl jų nugaišimo procesas būna ilgas ir skausmingas. Banginių eutanazija – sudėtinga tema gyvūnų apsauga besidomintiems žmonėms.
Iki šiol mokslininkams nepavyko išsiaiškinti, kodėl kasmet nugaišta šimtai banginių, atplaukusių prie Australijos, Naujosios Zelandijos, Pietų Afrikos ar JAV krantų.
Manoma, kad banginiai kartais metasi į pakrantes, jei jų ultragarsinę echolokacijos sistemą suklaidina nuožulnūs smėlėtų paplūdimių reljefai. Kai įstrigusių banginių nepavyksta nutempti nuo seklumų, gelbėjimo istorija dažnai baigiasi dramatiškai, nes juos tenka užmigdyti. Bet kaip tai padaryti humaniškai?
Prieš keletą metų Australijos veterinarijos gydytojai pristigo 22 milimetrų skersmens adatų, kurias durdavo leisgyviams banginiams į širdį. Metro ilgio adatos anksčiau atkeliaudavo į Australiją iš vienos JAV įmonės, vėliau adatų gamyba nutrūko ir žūtbūt reikėjo rasti naują gamintoją. Toks uždavinys buvo patikėtas Melburno zoologijos sodui, o jo atstovai jau anksčiau pažinojo G.Antanaitį, kuriam ir buvo patikėtas specialių adatų kūrimas.
Prie banginių gelbėjimo prisidėjęs lietuvis tikino, kad jam tai buvo svarbi užduotis. Kaip prototipą adatos, kuri naudojama banginių eutanazijai, G.Antanaitis buvo neseniai atsivežęs ir į Vilnių, ji buvo 40 centimetrų ilgio ir gerokai mažesnė nei ta, kuri naudojama praktikoje. Kadangi banginio oda yra stora, po ja būna didelis riebalų sluoksnis, todėl trumpiausia adata būna metro ilgio, o kartais prireikia ir pusantro metro ilgio adatos.
– Kol nebuvo tokių adatų, kaip žmonės gelbėdavo banginius?
– Banginiai yra vandenyje gyventi prisitaikę žinduoliai. Patekę į sausumą jie neišlieka – išmesti į krantą žūsta, netgi sugniuždomi didelio svorio (pavyzdžiui, yra suspaudžiami plaučiai, sulaužomi šonkauliai), turėdami gerą šilumos izoliaciją, jie taip pat žūsta ir dėl šiluminio smūgio.
Yra keli būdai, kaip jiems padėti, pavyzdžiui, jei banginiai dar gyvi, juos stengiamasi nutempti nuo kranto. Ne visada tai pavyksta, nes jie gali sverti dešimtis tonų. Nusprendus, kad būtina banginį užmigdyti, svarbu pasirinkti humaniškiausią migdymo variantą. Ypač svarbu veterinarams turėti tinkamas priemones, kurių trūksta visame pasaulyje.
– Kaip vyksta banginių migdymas?
– Jei banginis sveria beveik 100 tonų, galingos reikia ir adatos. Iš pradžių adata duriama į raumenį, vėliau ji pasiekia širdį, o banginio širdis gali būti tokio dydžio kaip nedidelis automobilis.
Kuriant specialią adatą man didžiausias iššūkis buvo rasti tinkamo skersmens metalinį vamzdį, jis turėjo būti 8 milimetrų skersmens, nes tai optimalus storis. Anksčiau naudota 22 milimetrų skersmens adata turėjo daug trūkumų.
Dar vienas mano sukurtos adatos privalumas – radau būdą, kaip pagaminti, kad ji būtų nelanksti. Tai pavyko padaryti bendradarbiaujant su vienu fabriku, gaminančiu specialų metalą.
Mano sukurta adata yra saugi, nes pritvirtinau sriegį, kuris ją užrakina. Tai reiškia, kad veterinarui nėra pavojaus apsitaškyti raminamaisiais vaistais, kurie būna pumpuojami iš penkių litrų talpos indo.
Iš pradžių medikamentai veikia kaip migdomieji, bet nuo didelės dozės sustoja ir banginio širdies veikla.
Ypač svarbu, kad iš banginio širdies grįžę vaistai neapipurkštų veterinaro veido, nes tai – didelė grėsmė. Taip pat nebeliko pavojaus apsitaškyti banginio krauju.
Tai buvo jau antras mano projektas, padedantis humanišku būdu nugaišinti banginius. O pirminis sumanymas buvo vos trijų milimetrų storio adata. Ji buvo nepatogi, nes reikėjo naudoti švirkštus, jais būdavo leidžiami vaistai į adatą. Vėliau sukūriau pompą, todėl švirkštų nebereikia.
– Ar dirbate vienas? Esate apsaugotas nuo konkurentų?
– Mano pasirinkta sritis yra įdomi, bet specifinė. Daug ką finansuoju iš savo kišenės, kartais gaunu paramos iš įvairių fondų, bendradarbiauju su įvairiais zoologijos sodais, kurie turi veterinarijos kliniką. Kai kuriuos sukurtus medicinos instrumentus pavyksta parduoti. Jei būtų mano valia, daug ką dovanočiau veltui.
Dažnai užsuku į Melburno zoologijos sodą, kuris yra netoli mano namų. Kartais pavyksta surinkti iš Australijos ligoninių nereikalingų medicinos priemonių, pavyzdžiui, kai vienoje gydymo įstaigoje pasibaigė dirbtinio sąnario operacijai naudojamo endocemento galiojimo laikas, žmonėms jis jau nebetiko. Šį cementą, kurio viena dozė kainuoja apie 350 Australijos dolerių (apie 214 eurų), perdaviau zoologijos sodo veterinarams. Jiems tai buvo didelė parama, o cementas buvo panaudotas drambliui, kuriam infekcija įsimetė į iltį, gelbėti.
– Kodėl Australijoje stengiamasi gydyti netgi sergančias gyvates?
– Galbūt daugelis turistų, vykstančių į Australiją, nuogąstauja, kad šioje šalyje yra nemažai gyvačių. Bet šioje šalyje gyvatę draudžiama užmušti, nes tai svarbi ekosistemos dalis.
Esu gimęs Melburne ir neprisimenu nė vieno atvejo, kad koks nors pažįstamas būtų nukentėjęs. Gyvatės yra nuodingos, bet jos nemedžioja žmonių, nebent ginasi.
Jei įkando gyvatė, blogiausias būdas gelbėtis žmogui yra bėgti iki gydymo įstaigos, nes judant nuodai greitai pasklinda po kūną. Suprantu, kad patarimas nepanikuoti gali ir nepadėti, nes žmogus patiria šoką. Bet svarbu nejudinti nukentėjusios galūnės, reikėtų ją sutvarstyti ir laukti, kol kas nors padės nuvykti į ligoninę.
– Kur esate įrengęs savo dirbtuves?
– Studijavau inžineriją, vėliau – gaminių dizainą ir smulkiojo verslo administravimą. Man pasisekė, galiu netgi su pižama eiti į darbą, nes vietoj seno garažo įrengiau dirbtuves.
– Kokie ryšiai jus sieja su Lietuva?
– Man patinka Lietuva, pastarąjį kartą čia praleidau penkis mėnesius. Vilniaus dailės akademijoje skaičiau paskaitas dizaino studentams, turėjau įvairių susitikimų, netgi su būsimais juvelyrais, kurie mokosi Telšiuose, jiems buvo įdomu sužinoti, kaip yra apdorojamas nerūdijantysis plienas.
Susitikimai su veterinarais Kaune, Klaipėdoje taip pat buvo naudingi. Lietuvoje, kaip ir Australijoje, yra daug klinikų, kur gydomi šunys, katės, o laukinių gyvūnų gelbėjimu užsiima tik entuziastai. Pasidalijau patyrimu, kaip galima fiksuoti paukščių sparnus, kai jie būna sulūžę.
– Kuo jums įdomūs sparnuočiai?
– Australijoje yra daug paukščių, kurie gali išnykti. Man svarbu sukurti tokią medicininę įrangą, kuri būtų skirta mažiems paukščiams. Tai – papūgos kakadu ir už jas mažesni paukščiai. Yra Australijoje ir kolibrio dydžio paukščių, kurie minta žiedų nektaru.
Prie mažųjų papūgų populiacijos nykimo Australijoje prisideda ne tik miškų kirtimas, stichinės nelaimės ir gaisrai, bet ir atvežtiniai gyvūnai, pavyzdžiui, katės. Yra apskaičiuota, kad benamės katės kasmet pasaulyje sumedžioja apie 2,5 milijardo gyvūnų.
Tai ne tik paukščiai, bet ir driežai, įvairūs sterbliniai žinduoliai, kurie kartais atrodo kaip pelės.
Yra Australijoje savivaldybių, kurios draudžia naktį išleisti kates į lauką.
Esu sukūręs vos pusės milimetro storio adatą su sriegiu, ji padeda sutvirtinti lūžgalius patiems mažiausiems paukščiams. Nesu skaitęs, kad pasaulyje, be manęs, kas nors būtų sukūręs mažesnę adatą sparnuočiams.
– Ar Australijoje pasveikę paukščiai lieka gyventi zoologijos sode, ar išleidžiami į laisvę?
– Daug kas priklauso nuo traumos pobūdžio. Apgydyti sparnuočiai yra mokomi skraidyti. Tik įsitikinus, kad pasveikęs paukštis sugeba susirasti maisto, jis gali būti grąžinamas į tą vietovę, kur buvo surastas sužalotas.
– Kaip esate prisidėjęs prie paukščių žiedavimo?
– Australijoje yra žieduojamos papūgos, kurių populiacija stebima. Papūgos gyvena ilgiau nei dvidešimt metų, todėl netinka žiedai iš aliuminio. Anksčiau žiedai būdavo perkami iš JAV. Kai žiedų pritrūko, buvau paprašytas sukurti naujų pavyzdžių.
Papūgų žiedai ypatingi, nes gaminami iš nerūdijančiojo plieno. Turėjau sugalvoti būdą, kaip graviruoti numerius ant žiedų, kad mokslininkams būtų patogu šiuos numerius skaityti iš toli, nes papūgos yra ne modeliai, kurie ramiai žygiuoja podiumu.
Daug laiko užtruko, kol išsiaiškinau, kaip apdoroti metalą, kuris nuo spaudimo dar labiau sukietėtų.
– Koks gyvūnas jums įdomiausias?
– Negalėčiau sakyti, kad mano darbe daug romantikos, bet jaučiu, jog tai mano pašaukimas, nors laukiniai gyvūnai niekada nesako „ačiū“.
Imtis chirurginių instrumentų kūrimo mane paskatino brolis, kuris yra chirurgas.
Jis kalbėjo, kad būtų labai gerai, jei kas nors sugalvotų, kaip vietoj dviejų minkštųjų audinių plėtiklių operacijos metu naudoti vieną, o tai reiškia, kad kita ranka galėtų būti laisva. Tokį instrumentą pagaminau ir patentavau. O vėliau susimąsčiau, kad galėčiau padėti ne tik žmonėms, bet ir laukiniams gyvūnams.
Būnu laimingas sulaukęs kokių nors žinių apie lokę Hitam, kuriai pagaminau specialų dubens implantą. Esu prisidėjęs prie išskirtinės operacijos. Ji buvo atlikta prieš keletą metų.
Iš nelaisvės lokę išgelbėjo lietuvės Birutės Galdikas įsteigtas „Orangutan Foundation International“ fondas ir atgabeno į Borneo saloje veikiantį gyvūnų priežiūros centrą.
Be mano sukurto implanto ši meška nebūtų likusi gyva. Į šį centrą ji pateko kaip nelegalios prekybos laukiniais gyvūnais auka. Prieš aštuonerius metus brakonieriai nušovė jauniklės tėvus ir parsinešė ją namo. Malajinės lokės dantys buvo nudildyti. Ji buvo šeriama ryžiais, gaudavo šiek tiek pieno. Dėl tokios dietos keturkojė užaugo kur kas mažesnė, blogai vystėsi, iškrypo jos kaulai.
Dėl mažo dubens ji negalėdavo normaliai išsituštinti, todėl labai kentėjo. Kai lokė Hitam atsidūrė prieglaudoje, buvo svarstoma, ar ją užmigdyti, ar operuoti.
B.Galdikas tarptautinis fondas, kuriam priklauso šis centras, turi filialą Australijoje, todėl buvo ieškoma australų chirurgų, kurie sutiktų padėti.
Paaiškėjo, kad operacijai reikalingas implantas, tačiau nė viena medicinos bendrovė negamino tokio prietaiso. Todėl chirurgai kreipėsi į mane. Man nebuvo abejonių, ar imtis šio darbo.
Lokė Hitam buvo operuota Borneo saloje – aštuonių valandų operaciją atliko keturių veterinarijos chirurgų komanda. Malajinės lokės dubuo buvo praplėstas apie penkiolika milimetrų. Operacija buvo sudėtinga, nes meškos dubuo buvo perpjautas trijose vietose. Įdėta metalinė plokštelė, kurią pagaminau, atlaikė visą jos svorį.
Tai buvo išskirtinė operacija, nes pasaulyje pirmą kartą tokiu būdu buvo išgelbėta meška. Mums pasisekė, nes keturkojė pasveiko, o aš pasijutau kaip devintame danguje – tai buvo pirmas implantas, kurį žmogaus rankos kada nors pritaikė lokei. Pastaruoju metu ji yra sveika, priaugusi svorio ir puikiai prisitaikiusi gyventi su kitais lokiais.
– Ar jūsų giminėje yra gydytojų? Galbūt pašaukimą padėti esate paveldėjęs iš jų?
– Esu trečios kartos lietuvis Australijoje. Mano visi seneliai pasitraukė iš Lietuvos Antrojo pasaulinio karo metais, maždaug 1944-aisiais. Tuo metu mano tėvui Henrikui Antanaičiui buvo dveji, o mama gimė vėliau Vokietijoje. 1949-aisiais mano seneliai atvyko į Australiją. Mama Dalia buvo vos šešių mėnesių, kai kartu su tėvais plaukė laivu iš Italijos į Žaliąjį žemyną.
Mano senelis Stasys iš motinos pusės buvo chirurgas, o senelė – medicinos slaugytoja. Šis faktas, manau, galėjo turėti įtakos, kodėl mano brolis pasirinko mediciną. Aš taip pat esu netoli nutolęs nuo šios srities, nors kuriu chirurginius instrumentus, skirtus ne žmonėms, o laukiniams gyvūnams.
