Stirniuko drąsa nustebintų ir visko mačiusius: gamtininkas primena, kaip elgtis šiukštu nereikėtų

Į jūsų sodybą užsuka stirna, akivaizdžiai nebijanti žmonių. Kodėl taip yra? Ką reikia daryti ir ko nedaryti? Ar tikrai rapsai stirnoms yra nuodai? Apie visa tai ir dar daugiau pasikalbėjome su žinomu gamtininku Selemonu Paltanavičiumi.

Stirna.<br>lrytas.lt koliažas.
Stirna.<br>lrytas.lt koliažas.
Stirna.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Stirna.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Selemonas Paltanavičius<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Selemonas Paltanavičius<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Stirna.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Stirna.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Stirna.<br>mlaikas.lt vaizdo įrašo stop kadras. 
Stirna.<br>mlaikas.lt vaizdo įrašo stop kadras. 
Stirna.<br>mlaikas.lt vaizdo įrašo stop kadras. 
Stirna.<br>mlaikas.lt vaizdo įrašo stop kadras. 
Daugiau nuotraukų (6)

Lina Juškaitienė, mlaikas.lt

Jan 27, 2024, 12:19 PM

Stirnos, užsukančios į mūsų sodybą Pilies kaime, Jurbarko rajone, jau senokai nestebina. Paprastai pastebime dvi–tris tokias viešnias, rupšnojančias žolę sklypo gale.

Atklydusios iš šalimais esančių pievų ir laukų, jos visada išlikdavo budrios ir atsargios: iš tolo stebėdavo mus, dvikojus, o tik pajutusios artinantis, greitai sprukdavo šlaitu tolyn į krūmynus.

Panašus svečias į sodybą užsuko ir vieną sausio savaitgalį, tačiau elgėsi visai kitaip – ramiai sau skabė žolės stiebelius, kyšančius iš po sniego, visai nekreipdamas dėmesio į mus. Tik priėjus per ištiestos rankos atstumą pakėlė galvą, ramiai pažiūrėjo į akis ir ėdė sau toliau. Galėjome net gyvūno galvą kelis kartus paliesti – toks drąsus buvo.

Tiesa, glostomas nesileido: pasitraukė keletą metrų toliau ir rupšnojo žolę, leisdamas save atidžiau apžiūrėti ir nufilmuoti. Tai buvo akivaizdžiai jaunas gyvūnas – jauniklis patinėlis su ant kaktos jau susiformavusiais gumbais, iš kurių ilgainiui dygs ragiukai. Gyvūnas neatrodė alkanas ar išbadėjęs – pakištą morką tik apuostė ir pasitraukęs toliau rupšnojo žolės stiebelius.

Pasirodo, stirninuką jau anksčiau buvo matę ir kaimynai – ir pas juos į kiemą ar sodą jis jau buvo užsukęs, visai nesibaimindamas žmonių ir atsisakydamas panašių jam siūlomų skanėstų.

Paaiškėjo, kad mūsų sodyba ne galutinė jo stotelė – iš mūsų teritorijos, skanesnių ir žalesnių stiebų ieškodamas, jis ramiai patraukė į kaimyninę sodybą, iš jos šunis lodydamas – dar toliau.

Pasidalinus vaizdo įrašu „Mūsų laiko“ feisbuko paskyroje, paaiškėjo, kad tokiais svečiais jau nieko nenustebinsi. Jie ne tik į sodybas užsuka, bet kai kada ir siūlomo šieno neatsisako. Vis dėlto toks drąsumas daugeliui komentatorių pasirodė neįprastas: vieni tokį gyvūno elgesį aiškino tuo, kad stirninukas greičiausiai baimės nejaučia iš bado, kiti – kad apdujęs ir nesiorientuoja, nes rapsų apsiėdęs. Buvo ir manančių, kad gyvūnėlis žmonių užaugintas, todėl toks jaukus.

Kaip yra iš tiesų, pasiteiravome žinomo gamtininko Selemono Paltanavičiaus – nusiuntėme jam vaizdo įrašą ir paprašėme pakomentuoti stirniuko elgesį, pasidalintų įžvalgomis ir patarimais.

S. Paltanavičius: tikrai žmonių užaugintas

Paaiškėjo, kad mūsų jaukusis svečias – išties jaunas patinas, pernykštis maždaug 7 mėnesių amžiaus jauniklis, mat stirnos vaikus paprastai atsiveda birželio pradžioje. Gamtininkas neabejoja, kad šis patinėlis užaugintas žmonių.

„Stirninas yra tikrai užaugintas žmonių. Tokios jaukios stirnos šiaip sau nebūna“, – teigė jis, pridurdamas, kad žmogus, gal ir gero norėdamas, pakenkė gyvūnui. Pasak gamtininko, yra net kelios su šiuo reikalu susijusios problemos. Pirma – gyvūnas yra visiškai neapsaugotas. Bet koks palaidas šuo gali jį užpulti ir sudraskyti, nes jauniklis gali nepabėgti, arba tiesiog nesuprasti, kad reikia bėgti.

Jis gali nukentėti ir nuo žmogaus – juk ne visi vienodai geri esame. „Bet yra dar viena negera stirninų, kuriuos užaugina žmonės, pusė“, – pastebi gamtininkas. Pernykščiam jaunikliui netrukus turi pradėti augti ragiukai. Šiemet greičiausiai išaugs dar ne šakoti ragai, o tarytum ylos, iš pradžių dengtos pūku.

Ilgainiui gyvūnas tą pūkuotą odą nušveičia. „Ir tada tas žmonių augintas stirninukas pasidaro agresyvus. Buvau surinkęs apie 100 pranešimų: laiškų ir skambučių – praktiškai visi užauginti žmonių stirninai savo gyvenimą baigė liūdnai – arba juos žmonės pribaigė, arba nušovė. Visi jie buvo agresyvūs, badėsi kaip pasiutę“, – pasakojo S. Paltanavičius, ta proga prisiminęs ir žinomo gamtininko Tado Ivanausko liūdną patirtį – šis irgi turėjęs bėdos su užaugintu stirninu ir aprašė, kaip stirninas įsibėgėjęs dūrė ragais lysvę ravinčiai kaimynei, o gamtininkui dėl to teko aiškintis teisme ir atlyginti apie 100 litų žalą, o tuo metu tai buvo didžiuliai pinigai.

T. Ivanauskas buvo užauginęs ir stirnų patelių, tačiau su šiomis bėdų nebuvo, nes ramios. Jas paleido į greta esančius miškus.

Jokiu būdu nešerti

Pasidomėjus, ką su tokiu gyvūnu daryti ir kaip elgtis jei užsuka į kiemą, S. Paltanavičius griežtai paaiškino, kad jokiu būdu negalima gyvūno šerti. „Jokiu būdu nepulti su maistu. Suprantu, daug kas sakys, kad neatlaikė širdis ir išnešė kokią morką – bet mes taip ir toliau jam kenksime. Kai jis nusišveis ragelius, subręs, tada tie patys, kurie morką kišo, pradės skambinti ir skųstis su baisiausiais kaltinimais, kodėl niekas nieko nedaro, nes stirninas puldinėja. O aš jų paklausiu, o ką jūs darėte? Patys prisidėjote prie to gyvūno elgsenos“, – savo patirtimi dalijosi gamtininkas.

Geriausias patarimas, pasak jo, padėti gyvūnui grįžti į gamtą – suteikti jam dar vieną šansą. Gera išeitis būtų paprašyti medžiotojų gyvūną sugauti ir paleisti vidury miško – kad jis fiziškai galėtų pritapti prie gamtos. „Neaišku, ar pavyks, bet suteiktume šansą, nes dabar tai žmonių sugadintas gyvūnas“, – pridūrė S. Paltanavičius.

Negalima auginti

Kitas S. Paltanavičiaus patarimas – jokiu būdu neauginti stirnų, o radus laukuose gulintį stirniuką, kuo skubiau pasišalinti, kad grįžusi stirna mama juo rūpintųsi. Jei šalia nėra stirnos, tai dar nereiškia, kad stirniukas paliktas likimo valiai. „Randa stirniuką laukuose gulintį, prieina, o jis net nereaguoja, guli nejudėdamas – taip gamtoje turi būti.

O žmonės galvoja, kad našlaitis, nes šalia nėra mamos. Betgi palaukite. Kaip mama bus, jei mes priėjome, ir mamą išgąsdinome – ji pasitraukė. Mes bandome prikišti žmogiškus standartus. Leiskime gamtoje mamoms savo vaikais rūpintis, nes po to kiek kyla didžiausių problemų“, – pasakojo gamtininkas, pasidžiaugęs, kad žmonės vis rečiau daro tokias klaidas ir stirniukų nebeaugina, kaip kad buvo anksčiau, kai per metus tokių atvejų šimtus priskaičiuodavo.

Žiemą rapsai stirnoms labai pavojingi

Pasidomėjus, ką gamtininkas mano apie versiją, kad stirnos nuo žmonių nebėgančios, nes rapsų priėdusios ir nuo jų apdujusios, S. Paltanavičius patikina, kad tai šiuo atveju netinka, nors rapsai stirnoms tikrai yra pavojingi. Ypač žiemą. Pasirodo, rapsai yra giminingi kopūstams ir jų priėdus, prasideda puvimas.

Gamtininkas primena, kad stirna yra atrajojantis gyvūnas, kurio skrandis keturių dalių. „Rapsas pradeda pūti, susidaro dujos. Gyvūną išpučia ir sunku įsivaizduoti, kokius skausmus jis patiria. Didžioji dalis paskui nugaišta“, – paaiškino jis, prisiminęs, kad pirmuosius tokius atvejus Lietuvoje fiksavo prieš 15 metų.

Iki šiol prisimena, kaip pažįstamas gamtos apsaugos inspektorius skambino, klausdamas, ką daryti. Stovi koks 15 stirnų kaip iškamšos ir nebėga. Paaiškėjo, kad rapsų priėdusios ir kenčia baisius skausmus. „Lietuvoje pradėjus auginti rapsus, šaliai netipiškas kultūras, atsirado nauja problema. O kur dar jų purškimas. Rapsų laukai biologinės įvairovės prasme yra praktiškai dykumos, tuščia. Ten nieko nėra. Man skaudu žiūrėti į žemę, šitaip alinamą gamtos požiūriu“, – kalbėjo pašnekovas.

Danijoje šarkos drąsios

Ne tik apie stirnas su gamtininku pasikalbėjome. S. Paltanavičius siūlo plačiau pažvelgti į tai, kaip ir kodėl gyvūnai išlaiko atstumą ir kaip bei kodėl jis keičiasi. Gyvūnas turi išlaikyti atstumą, kad išliktų, išgyventų. „Ir koks tas atstumas, ne mes, žmonės, sprendžiame, o gyvūnai“, – sako gamtininkas, paaiškindamas, kad per paskutinius 50 metų daugelis medžiojamųjų žvėrių, tokių kaip stirnos, elniai, tapo kur kas baikštesni, ir atstumas tarp jų ir žmonių padidėjo, nes atsirado graižtvinis ginklas. „Kažkada į tokį didelį žvėrį buvo šaudoma iš 30–40 metrų, o dabar iš 100 metrų ar net toliau. Gyvūnai jaučia tą saugų atstumą“, – pasakojo pašnekovas, atkreipdamas dėmesį į dar vieną momentą.

„Reikia neužmiršti, kad kaip ir žmonių visuomenėje, taip ir gamtoje yra visokių individų. Gamtoje kartais randi atskirus individus – paukščius, žvėris – kurie, nesupranti kodėl, bet nieko nebijo. Prie vieno paukščio su dideliu objektyvu niekaip neprieisi arba jo nesulauksi palapinėje pasislėpęs, o kitas nekreipia į tave dėmesio. Tai gali priklausyti nuo individualių požymių“, – sako gamtininkas. Gyvūnų elgesį veikia ir žmonių elgesys: ramesni taikesni žmonės – drąsesni gyvūnai.

„Jei kalbėtume apie paukščius, nemažai paukščių, kurie žiemoja Vakarų Europoje, susiduria su neagresyvia žmonių visuomene. Paprastas pavyzdys. Jei Danijoje arba Švedijoje eisite miesto gatve, virš galvos, trijų metrų aukštyje, pamatysite šarkos lizdą. Jei bus pavasaris, tai šarkos čia pat tvarko lizdą, kai tuo tarpu pas mus šarka yra baikščiausias, įtariausias paukštis“, – pasakojo gamtininkas.

Jis atkreipia dėmesį, kad iš tokių saugių šalių sugrįžę pavasarį paukščiai, pavyzdžiui, varnėnai, juodieji strazdai, ir čia, pas mus, žmonių nebijo. Tiesa, būna, kad tokiems drąsuoliams Lietuvoje nekaip baigiasi – katės užpuola.

Gamtininkas atkreipia dėmesį, kad gyvūnai tiesiog išmoksta gyventi šalia žmonių. „Manau, kad ir pas jus atsiranda lapės, kurios gyvena prie miesto ar pačiame mieste, ir naktį ramiai net pagrindinėmis gatvėmis bėgioja.

Jau nekalbu apie akmeninę kiaunę, kuri iš prigimties gyvena mieste. Mieste galima pamatyti ir barsukų, ir net kiškių“, – pasakojo S. Paltanavičius, pats kiškį ne kartą matęs Vilniuje, judriose miesto vietose. Išties ir Jurbarko mieste galima pamatyti lapių – vieną Vytauto Didžiojo progimnazijos mokiniai ne kartą yra pastebėję Vytauto parke.

Norėdami komentuoti turite prisijungti.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.