Vienas iš pagrindinių tyrimo autorių jūrų biologas Erickas Higuera Rivasas paaiškino, kad orkos naudoja rafinuotą medžioklės būdą ir, viena kitai padėdamos, taikosi į bangininių ryklių dubens sritį.
Naudojant tokią taktiką, rykliai nukraujuoja, o orkos gali pasiekti jų kepenis, kuriose gausu maistinių medžiagų, pasakė jis.
Tokios atakos išsamiai aprašomos pirmą kartą.
Suaugusių bangininių ryklių, kurių lotyniškas pavadinimas – Rhincodon typus, ilgis gali siekti 20 metrų, o sverti jie gali net 34 tonas. Šių jūrų gyvūnų amžius siekia iki 100 metų.
Aplinkos išsaugojimo fondo „WWF“ teigimu, jų iki 15 centimetrų storio oda yra turbūt tvirčiausia tarp visų gyvų sutvėrimų.
Jaunesnių, mažesnių bangininių ryklių, kurių ilgis paprastai būna nuo trijų iki septynių metrų, dažnai sutinkama prie Meksikos krantų ir kartais jie tampa orkų grobiu.
Mokslininkai ištyrė keturis antpuolius, nuo 2018 m. iki 2024 m. įvykusius skirtingose Kalifornijos įlankos vietovėse, ir pagal nugaros pelekus bei randus nustatė atskirų orkų tapatybę. Trijuose iš šių atakų dalyvavo orka vardu Montesuma, taip pavadinta Actekų valdovo garbei.
E. Higuera Rivasas papasakojo, kaip orkos padeda viena kitai įveikti savo aukas. „Medžiodami visi būrio nariai tranko bangininį ryklį, mėgindami jį apversti. Atsidūrus tokioje padėtyje, ryklius ištinka tanatozė – jie nebegali patys judėti ar išsigelbėti, nerdami gilyn“, – aiškino E. Higuera Rivasas.
„Labai įspūdinga, kaip orkos strategiškai ir protingai dirba išvien, kad pasiektų vieną labai konkrečią savo aukos sritį, – pridūrė E. Higuera Rivasas. – Tai rodo, kokios puikios jos yra plėšrūnės.“
