Panemunės bendruomenė jau penktą pavasarį surengė inkilų kėlimo šventę ir Panemunės šile sparnuočiams pakabino dešimt namelių.
Juos kelti padėjo miškininkas ir ornitologas M.Ilčiukas.
Kaunietis ne tik pasidalijo patarimais, kokius inkilus ir kaip medžiuose pakabinti, bet ir papasakojo apie savo unikalią – plunksnų – kolekciją.
Pasidalijo įspūdingu reginiu: tūkstančiai žąsų grįžta iš žiemojimo vietų
Aptiko retų paukščių dovanų
M.Ilčiukas paukščiais domisi nuo vaikystės. Radęs plunksną puldavo ieškoti informacijos, kokiam paukščiui ji priklausė, – vaiką stebino plunksnų margumas, spalvos ir jų įvairovė.
Vėliau sparnuočių pamestų apdarų dalelių vyras pradėjo ieškoti specialiai ir dabar jau turi 8 tūkstančius plunksnų, kurios priklausė 130-iai įvairių rūšių paukščiams.
Tyrinėdamas plunksnas jis sužino, kaip paukščiai prisitaiko prie aplinkos. Ornitologas didžiuojasi, kad kolekcijoje turi labai retų sparnuočių plunksnų.
Pavyzdžiui, Lietuvoje nykstančio vanaginių šeimos atstovo – vapsvaėdžio plunksnų. Šio paukščio nugara ruda, pilvas – balkšvas, kartais būna išmargintas rudomis dėmėmis.
Į Lietuvos raudonąją knygą įrašytas ir mažasis erelis rėksnys. Jo kūną dengiančios plunksnos yra rudos, sparnai – juodi.Į Lietuvą šiltuoju metų laiku kartais užsuka bitininkai. Viena kita pora čia ir peri. Šie paukščiai išsiskiria tuo, kad jų plunksnos yra įvairių labai ryškių spalvų.
Susiję straipsniai
Pelėdų plunksnos – savitos
M.Ilčiukas pasakojo, kad įdomiausios yra pelėdų plunksnos, nes jos skiriasi nuo visų kitų sparnuočių. Pelėdų plunksnų kraštai pūkuoti, todėl paukštis gali skristi beveik be garso.
Saviti yra geniai ir meletos – jų uodegų plunksnos yra labai tvirtos. Taip yra todėl, kad lipdami medžio kamienu ir jį kalinėdami šie paukščiai uodegomis, kaip atrama, remiasi į medžius.
Labai tvirtos ir kormoranų uodegų plunksnos. Jos padeda šiems paukščiams geriau judėti nardant po vandeniu. Ornitologas atskleidė, kad ant žemės perinčių paukščių plunksnos visada labai margos ir būna slepiamųjų spalvų. Perėdami šie paukščiai gerai užsimaskuoja, kad nekristų į akis plėšrūnams.
Geriausi slapukai yra lėliai, kurie perėdami ant žemės būna panašūs į medžio šakos atplaišą ar žievės gabalą.
„Šie paukščiai labai pasitiki savimi, nes žino, kad plunksnų spalvos juos gerai užmaskuoja, ir nuo žemės staiga pakyla tik tada, jei prieini visai arti. Ant jų galima netyčia net užlipti“, – pasakojo M.Ilčiukas.
Kraštutinumai žavi labiausiai
Visi paukščiai per metus pakeičia beveik visas plunksnas, o kai kurie dalį savo apdaro keičia ir du kartus per metus, todėl skirtingais metų laikais jų spalva skiriasi.
„Pavyzdžiui, ančių patinėliai vasarą tampa panašūs į pateles – slepiamosios spalvos“, – sparnuočių gyvenimo įdomybėmis dalijosi M.Ilčiukas.
Miškininką ir ornitologą žavi daugybė skirtingų paukščių.
„Ausuotieji kragai žavūs savitu gyvenimo būdu, šokiais ant vandens, plūduriuojančiais lizdais ir įmantriu apdaru – kuodais ir apykaklėmis“, – sakė M.Ilčiukas.
Kaune galima pamatyti ir nemažai čiurlių. Jie stebina sugebėjimu ištisus metus skraidyti nenutūpdami poilsio – šie sparnuočiai skrisdami net miega.
Nutūpia jie tik tada, kai peri ir maitina jauniklius. Šie paukščiai yra rusvai juodi, jų kaklas – balkšvas.
„Kiekvienas paukštis yra unikalus ir savaip prisitaikęs išlikti gamtoje, bet tokie kraštutinumai kaip čiurlių gyvenimo būdas ir žavi labiausiai“, – pabrėžė M.Ilčiukas.
M.Ilčiuko patarimai keliant inkilus
Inkilų landos turi skirtis. Zylėms, musinukėms ir kitiems mažiems paukščiams jos turi būti 3–4 centimetrų skersmens, varnėnams – kiek didesnės.
Namai sparnuočiams kabinami aukščiau negu 5 metrai nuo žemės paviršiaus. Jei jie kabinami į mieste pavienius augančius medžius, landos turi būti atsuktos į rytus arba pietryčius.
Jei inkilai keliami miške ar šile, nėra svarbu, į kurią pusę jos bus atsuktos. Svarbu, kad landų neužstotų medžių šakos.
Inkilai turi būti gaminami iš neobliuotos medienos, nes jei medis bus labai lygus, jaunikliams bus sunku į inkilo sieną įsikibti ir iš jo išlipti.
Paukščiai spalvų nebijo, bet inkilų geriau nedažyti, nes dažai ar lakas paukščiams yra žalingi.
Prie inkilo nereikia tvirtinti laktos. Paukščiams jos nereikalingos – jie įsikimba į landas, o plėšrūnai, įsikabinę į laktą, gali pasiekti inkilo vidų.