Išblukusių geltonų ir oranžinių atspalvių miestelis įtrauktas į Italijos istorinių miestų asociacijos „I Borghi più belli“ sąrašą. 1920 m. čia gyveno apie 5 000 žmonių, dabar – 390 gyventojų. Jis panašus į daugelį kitų Italijos pietų centrinės dalies Abrucų regiono miestų, kuriuose gyventojų skaičius mažėja, o likę sensta. Vienas netoliese esantis miestelis beveik visiškai apleistas, jame gyvena vos 12 žmonių.
Tačiau Pettorano sul Gizio yra kitoks – jis išsiskiria aistra meškoms. Miestelio aikštėje stovi natūralaus dydžio rudųjų meškų ir jauniklio maketas, o nuo sienų žvelgia meškų paveikslai.
Aušros ir sutemų metu siauromis gatvelėmis klaidžioja meška, vadinama Barbara, kartais lydima jauniklių, ir stebi, ar nepavyksta nugvelbti kokio nors maisto.
Dabar šis miestas vadinamas „miestu, kuris tapo laukiniu“, jis pritraukė naują būrį jaunų žmonių, dirbančių gamtos atkūrimo srityje. Vis dėlto susitaikyti su mieste gyvenančiais kritiškai nykstančiais apenininiais rudaisiais lokiais, nebuvo lengva.
Viena iš priežasčių, kodėl meškų populiacija taip gerai vystosi, yra ta, kad daug žmonių išvyko iš regiono. Neryškioje 1905 m. kaimo nuotraukoje matyti kalvos, kurias nušlavė ganomi gyvuliai ir iškirsti miškai, kuriuos naikino angliakasiai.
Po Antrojo pasaulinio karo, Italijos ekonomikai suklestėjus, kaimo žmonės išvyko dirbti į miestus. Sumažėjus žmonių spaudimui kraštovaizdžiui, gamta atsigavo – dabar retų apenininių lokių čia yra apie 60 ir, atrodo, jų populiacija didėja. Tačiau likę žmonės pamiršo, kaip gyventi kartu su dideliais plėšrūnais.
Santykiai buvo blogiausi prieš 10 metų, kai šioje vietovėje keletą metų gyveno 135 kg sverianti „probleminė meška“ Peppina, kuri augino jauniklius. Ji buvo žinoma dėl savo išpuolių prieš žmonių vištas, bites ir sodus. Meška išvogdavo bet kokį maistą, kurį galėjo rasti. Mario Cipollone iš organizacijos „Rewilding Apennines“ teigia, kad ji buvo „žiauriausia šių išpuolių dalyvė“.
2014 m. įtampa tarp vietos žmonių ir gyvūnų kilo vienam ūkininkui nušovus jauną meškos patiną, kai šis užpuolė vištidę. Daugelis žmonių palaikė vyrą, kuris teigė, kad jį užpuolė meška. Nėra užfiksuota atvejų, kad apenininiai lokiai būtų nužudę žmones, be to, jie paprastai yra baikštūs ir vengia kontakto su žmonėmis.
Buvo suprasta, kad reikia rimtų pokyčių, todėl 2015 m. Pettorano sul Gizio tapo pirmąja „prisitaikiusia prie meškų“ bendruomene Italijoje. Aplink daugiau kaip 100 nekilnojamojo turto objektų buvo pastatytos elektrinės tvoros, kad būtų apsaugotos bitės, vištos ir kiti ūkiniai gyvūnai, įrengti vartai ir nuo meškų apsaugotos šiukšliadėžės, o Pettorano sul Gizio ir kaimyniniame Rocca Pia miestelyje buvo išdalyti žinynai, kaip geriausiai sugyventi su meškomis.
Gyventojai raginami nepalikti maisto produktų lauke, soduose prinokę vaisiai surenkami nuo žemės, o maisto atliekos laikomos patalpose, kol bus surinktos šiukšlės. Nuo 2014 m. „žalos smarkiai sumažėjo“, – sakė M.Cipollone.
Peppinos įpėdinė Barbara slankioja Pettorano sul Gizio alėjomis, tačiau ji nebedaro jokios žalos. Iki 2017 m. meškų antpuolių sumažėjo 99 proc., palyginti su prieš trejus metus buvusiais, rodo meškų apsaugos organizacijos „Salviamo L'Orso“, kuri taip pat teigia, kad nuo 2020 m. žalos nepadaryta, duomenys.
„Žalos dydis beveik išnyko“, – sako M.Cipollone. „Viską padarėme taip, kad meškos būtų apsaugotos.“
Kitos Europos šalys į tai atsižvelgė ir paėmė pavyzdį: šiuo metu visoje Europoje yra 18 saugių nuo meškų bendruomenių, finansuojamų pagal ES aplinkosaugos programą „Life“.
Nors gyventojų skaičiaus mažėjimas galėjo pritraukti meškas į regioną, Pettorano sul Gizio meškos dabar padeda pritraukti žmones.
Praėjusį spalį aplinkosaugos žurnalistė ir gamtininkė Valeria Barbi apsilankė meškų bendruomenėje ir taip pamėgo miestelį, kad nusprendė čia pasilikti.
„Ši vieta tam tikra prasme privertė mane vėl nušvisti“, – sako ji. „Buvau šiek tiek priblokšta dėl [pasaulinės] ekologinės situacijos. Tačiau šios vietos mane verčia manyti, kad mes galime kažką padaryti, kad geroji patirtis tikrai egzistuoja.“
Valleluna kooperatyvo pirmininkas Mario Finocchi sako: „Turistų srautai šioje vietovėje vis didėja. Kai kurie žmonės, atvykę kaip turistai, vėliau nusprendė čia įsigyti namą.“
Remiantis Valleluna kooperatyvo surinktais apgyvendinimo duomenimis, turistų, apsistojančių Pettorano sul Gizio, skaičius išaugo nuo maždaug 250 2020 m. iki daugiau nei 2400 pernai.
Turizmas yra gerai, bet „svarbu, kad čia iš tikrųjų gyventų žmonės“, – sako Finocchi. „Yra nauja jauna bendruomenė, kuri čia atvyko dėl meškų, kuri stengiasi socialiai ir kultūriškai praturtinti miestelį.“
Parengta pagal „The Guardian“ inf.