„Lapės puikiai prisitaikiusios prie gyvenimo gamtoje – jos kantriai medžioja, randa maisto net žiemą ir puikiai išgyvena be žmogaus pagalbos. Tad primename ir prašome: nešerkite laukinių gyvūnų. Gamta pati pasirūpina savo gyventojais“, – skelbia parkas.
Lapės dažnos pasakų veikėjos. Žmogaus vaizduotėje joms priskiriamos gudrumo ir klastingumo savybės. Gudrumo simboliu lapė greičiausiai tapo dėl gebėjimo prisitaikyti prie įvairių gyvenimo sąlygų.
Jei miške mažiau maisto, ji ieškos jo pievose, prie žmonių sodybų ar net miestuose. Lapė sugeba kantriai stebėti grobį, slėptis, laukti tinkamo momento ir judėti tyliai bei greitai.
Rudoji lapė – tipiškas plėšrūnas, bet jos valgiaraštis toks platus, kad gal net galima ją vadinti visaėde. Jos grobis – tai ką sugauna ar gauna. Peliauja ji geriau nei katinai. Lapė gali girdėti pelės cypsėjimą už trisdešimt metrų ir net pagal graužiko judesį aptikti jį po sniego sluoksniu. Būtent peliniai graužikai sudaro lapės mitybos pagrindą ištisus metus.
Tačiau, jei pasitaiko proga, rudoji plėšrūnė išdrasko ant žemės perinčių paukščių lizdus ir suryja paukščiukus bei kiaušinius. Miškuose gaudo kiškiukus ir naujagimius stirniukus. Dažnai ėda vabzdžius (ypač pavasarį) ir sliekauja. Medžioja varles ir driežus. Rudenį kremta vaisius ir uogas. Žiemą kai mažiau maisto, nevengia nugaišusių gyvūnų.
Iki sulaukiant žiemos, lapių rūpestis gerai įmisti ir sukaupti riebalų atsargas. Taigi ruduo tas metas, kai lapės dažniau matomos miškuose ir laukuose, kur praleidžia daug laiko ieškodamos maisto.
Ką veiks lapės žiemą? Stengsis išgyventi – budriai stebės aplinką, medžios ir susirangiusios saugioje vietoje ilsėsis apsiklojusios puria uodega. Nuo šalčio patikimai saugos minkštas ir tankus kailis.
Sausio-vasario mėnesį lapių gyvenimą žymės „garsų fejerverkai“ – lojimas bei kaukimas. Tai ryškiausias metų ciklo taškas – prasidės lapių ruja.