Nežiūri, kas vyksta, – saugo tuščius lizdus, o į mišką greta jų negalima nė kojos įkelti

Paukščiai grįžo ir pradeda įkurtuves, tad vienose teritorijose nuo kovo 15 dienos, kitose – nuo balandžio pradžios keliems mėnesiams sustos bet kokie miškininkavimo darbai, kad paukščiai galėtų netrikdomi perėti. Tai įprasti reikalavimai, kuriuos miškininkai gerai žino: paukščių veisimosi laiku ne tik draudžiama kirsti mišką, bet kirtavietėse nebegali būti ir likusios technikos medienai išgabenti. Sugrįžti į miškus kai kuriose saugomose teritorijose bus galima tik pasibaigus vasarai, o kai kur – dar vėliau.

Į tokias „Natura 2000“ teritorijas – Europos Sąjungos specialių saugomų teritorijų tinklą – patenka ir valstybiniai, ir privatūs įvairių grupių miškai, iš viso Lietuvoje – apie 600 tūkst. hektarų, kuriuose kirtimams yra nustatyti ribojimai. Taigi miško valdose, į kurias yra įsiterpusių įvairių europinės svarbos buveinių, darbai dažniausiai galimi tik laikantis papildomų sąlygų. Ne tik miškininkus, bet ir ūkininkus varžo ribojimai, susiję su paukščių apsauga.

Pavyzdžiui, „Natura 2000“ plotuose, į kuriuos patenka ir paukščių apsaugai svarbios teritorijos (PAST), ūkininkams draudžiama arti savo pievas, kuriose peri saugomi paukščiai, ir jas numelioruoti. Nušienauti pievas irgi galima tik antroje vasaros pusėje – anksčiau to daryti nevalia dėl to, kad būtų apsaugoti perinčių paukščių lizdai.

Šiuo atveju ūkininkai gauna šiokias tokias kompensacijas. Tačiau miškininkams neretai tenka atsitrenkti į tokius paukščių apsaugos ribojimus, kurie, jų vertinimu, nėra pagrįsti. Lizdaviečių kontrolės sistema neveikia. Nors retieji paukščiai seniai būna palikę lizdus, jie toliau saugomi draudžiant ir ūkinę veiklą, ir galimybę žmonėms tose vietovėse lankytis.

45 metų miškininkavimo patirtį turintis Antanas Tarvydas karčiai juokauja, kad iškėlęs koją iš trobos neturi teisės niekur eiti be mokslininkų palydos, mat jo sodyba – savitame rezervate, kuriame ornitologai yra iškėlę lizdų vapsvaėdžiams ereliams ir juodiesiems gandrams. A.Tarvydas gyvena Šilalės rajone, Kalniškių Antrajame kaime. Ties jo namais plyti vadinamasis Vainuto miškų biosferos poligonas, kurio dydis siekia apie 15 tūkst. hektarų.

Iš viso A.Tarvydas turi apie 500 hektarų savo miško. Pasak šio miškininko, be jokių kompensacijų dėl lizdaviečių apsaugos jis negali naudoti 30 hektarų miško, dar apie 200 hektarų patenka į „Natura 2000“ teritoriją minėtame poligone. Pasak miškininko, visi nesusipratimai prasidėjo 2011–2015 metais, kai vyko „Natura 2000“ – saugomų teritorijų tinklo – įteisinimas: vienų buveinių teritorijų ribos buvo tikslinamos, o naujos – inventorizuojamos ir registruojamos. Tuo metu buvo skubama panaudoti projektinius pinigus, privelta daug klaidų.

Vėliau, nuo 2018-ųjų, vienas didžiausių ir svarbiausių projektų buvo skirtas ekologinio tinklo „Natura 2000“ valdymui Lietuvoje optimizuoti. Tai „Naturalist“ projektas, kurio bendra vertė sudarė apie 17,2 mln. eurų tiesioginio finansavimo ir dar apie 30 mln. eurų buvo skirta susijusioms veikloms.

„Man teko pačiam dalyvauti juodųjų gandrų ir erelių apsaugos projekto pristatyme. Tai buvo tarsi pirmakursio studento darbas: lizdus buvo sumanyta kelti ten, kur augo vyresnis nei 70–80 metų lapuočių medynas, o mano miške dauguma lapuočių yra ąžuolai. Lizdai buvo keliami bet kur ir bet kaip, nepaisant, eina ar ne koks nors kelias, ar yra gyvenamų vietovių. Tebuvo pažiūrėta į Miškų instituto duomenis apie miško sudėtį ir amžių. Pagal reikalavimus, jeigu jau atsiranda erelio lizdavietė, triukšmauti ten negalima, vadinasi, paukščiui įsikūrus būtų reikėję ir kelią link Kvėdarnos uždaryti. O ir aš, pagal atstumą iki įkelto juodajam gandrui skirto lizdo, savo kieme net muzikos negalėčiau leisti“, – kalbėjo A.Tarvydas.

Pasak šio miškininko, visa tai, kas vyko keliant lizdus saugomiems paukščiams, buvo tarsi iš fantazijų srities.

„Baltasis gandras – naminis paukštis, jis dar gali įsikurti žmogaus paruoštose lizdavietėse, o juodajam gandrui neįmanoma nurodyti, kur jam susikrauti lizdą. Jis susineša lizdą tik ten, kur yra jam tinkamos sąlygos, nes jam reikia ramybės. Kita vertus, juodasis gandras – ne Lietuvos paukštis, jo teritorija yra šiauriau, Rusijoje, o pas mus norima dirbtinai jį įkurdinti. Taigi lizdas juodajam gandrui yra iškeltas ir mano miške – sistemoje nurodytos jo koordinatės. Kol jame nėra paukščių, jis lyg ir netrukdo. Bet jeigu man prireiktų kirsti mišką, 200 metrų spinduliu aplink tą lizdą nieko negalėčiau daryti, nes tai – neliečiama apsaugos zona, o kompensacijų už negautas pajamas nenumatyta“, – kalbėjo A.Tarvydas.

Lietuvoje pagrindinė oficiali duomenų bazė, kurioje registruojami saugomų paukščių lizdai ir kitos saugomos radavietės, yra Saugomų rūšių informacinė sistema (SRIS). Joje yra nurodomos ir tų lizdų tikros koordinatės. Pasak šiauliečio miško savininko Kęstučio Aukselio, jo valdose yra trys SRIS sistemoje pažymėti erelių rėksnių lizdai, bet juose peri ne šie saugotini paukščiai, o krankliai.

„Turiu solidžios patirties – ir pats gerą dešimtmetį girininkavau. Erelių lizdų mūsų krašte būdavo ir anksčiau, bet niekas anuomet jų nežymėdavo, tačiau miškininkai juos ir taip saugodavo per paukščių perėjimą. Ereliai viename lizde peri 3–5 metus. Paprastai jie susikrauna lizdus greta naujų kirtaviečių. Jose būna likę kelmų, šakelių – visko, kuo maitinasi vabalai. Jais minta mažieji paukščiai ir graužikai, taigi ereliui maistas kirtime – kaip parduotuvė šalia būsto.

Tačiau per penkerius metus miškininkų pasodinti medeliai paauga, maisto ereliams gerokai sumažėja ir jie išsikelia kitur palikę negyvenamus lizdus. Labiausiai ir pikta dėl to, kad erelių nebėra, o lizdų apsauga tebegalioja. Kad lizdų registracija būtų panaikinta, tyrimą turėčiau užsakyti pats ir pats sumokėti ornitologams. Apmaudu, nes iš mūsų miško valdų jau užsidirbo pinigų tokių projektų vykdytojai, o dabar dar antrą kartą jiems turėtume sumokėti. Ko gero, aplinkosaugininkams nėra malonu tai girdėti“, – apmaudo neslėpė K.Aukselis.

Pasak Lietuvos miško ir žemės savininkų asociacijos (LMSA) valdybos pirmininko, Europos žemės savininkų organizacijos viceprezidento dr. Algio Gaižučio, mūsų šalyje yra nemažai tarpusavyje persidengiančių ir ūkinę veiklą draudžiančių ar ribojančių paukščių apsaugos reikalavimų.

„Maždaug 60 proc. valstybinių miškų ir 40 proc. privačių miškų patenka po papildomų aplinkosauginių apribojimų skėčiu, papildydami tuos apribojimus, kurie numatyti Miškų įstatyme ir jį įgyvendinančiuose poįstatyminiuose teisės aktuose. Ne tik saugomose teritorijose, bet ir ūkiniuose miškuose pagrindinių miško kirtimų ribojimai visą laiką galioja aplink saugomų retųjų paukščių lizdavietes. Realiai tose vietose yra sukurtas mikrorezervato režimas. Kokie darbai ir kada juose draudžiami, detaliai numato Miško kirtimų taisyklės. Jose nustatyti ir kirtimų apribojimai aplink retųjų saugomų paukščių lizdavietes“, – sakė A.Gaižutis.

Pasak jo, apskritai Lietuvoje visi paukščiai yra saugomi per jų veisimosi laikotarpį. Pavyzdžiui, aplinkos ministro įsakymais yra patvirtinti Geros aplinkos būklės (GAB) kriterijai, skirti buveinių būklei vertinti jų monitoringo procese. Tačiau pastaraisiais metais ūkinė veikla buvo pradėta reguliuoti ne tik buveinėse, bet ir už jų ribų. Pasak miško savininkų atstovo, praktikoje tai tapo dar vienu sunkiai įgyvendinamu ribojimų rinkiniu.

Griežčiausia apsauga nustatyta tam tikriems saugomiems retiesiems paukščiams. Pavyzdžiui, pagal kirtimo taisykles aplink kiekvieną kilniojo ir jūrinio erelio lizdą, taip pat aplink erelio žuvininko, juodojo gandro ir didžiojo apuoko lizdą nevalia imtis ir pagrindinio miško kirtimo, ir kraštovaizdžio formavimo darbų 200 metrų spinduliu.

„Atrodytų, kad 200 metrų spindulys aplink lizdą apibrėžia nedidelį plotą, bet realiai tai sudaro apie 12,5 hektaro. Galima palyginti: Lietuvoje privataus miškų savininko vidutinis valdos dydis yra apie 3,4 hektaro, vadinasi, dėl lizdo apsaugos keturi savininkai netenka teisės naudotis savo mišku. Galima įvertinti tai ir pinigais. Pavyzdžiui, Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba pernai iš savininkų supirkinėjo vertingą mišką mokėdama po 20 tūkst. eurų už hektarą, mažiau vertingą – po 10 tūkst. eurų. Vadinasi, tas 12,5 ha lizdo apsaugai tenkantis plotas mažiausiai vertas 120 tūkst. eurų ir tokios vertės turtu jos savininkas negali naudotis“, – palyginimą pateikė A.Gaižutis.

Pasak jo, blogai yra tai, kad nėra paisoma, kai tuose lizduose išvardinti paukščiai nebeperi. Jei lizdas įkeltas į medį, o paukščiai nebeperi keletą metų, apribojimai vis tiek galioja. „Taigi tie žmonės, kurių miško valdose gausiai peri paukščiai, yra ne apdovanojami, o baudžiami papildomai apribojant teisę naudotis savo nuosavybe“, – akcentavo A.Gaižutis.

Ir dar keletas Miško kirtimų taisyklėse nurodytų skaičių: spindulys aplink erelio gyvatėdžio, didžiojo erelio rėksnio, sakalo keleivio ir žalvarnio lizdus turi siekti 150 metrų, tad bendra mažojo rezervato teritorija aplink lizdą sudaro apie 7 hektarus. Juodojo ir rudojo peslio, vapsvaėdžio, vištvanagio, uralinės pelėdos, mažojo erelio rėksnio spindulys aplink lizdą siekia 100 metrų – neliečiama teritorija aprėpia apie 3 hektarus. Aplink startsakalio, pelėsakalio, sketsakalio ir lututės lizdus spindulys turi siekti 50 metrų. Taip susidaro maždaug 0,8 hektaro nejudinamas plotas.

Žmonės, turėdami savo mišką, negali juo naudotis. Tačiau ar iš tikrųjų tokių ribojimų reikia? Suprantama, kad paukščių perėjimo metu reikalinga rimtis, bet ar būtini rezervatai? Be to, tai anaiptol ne visi apribojimai medžiapjūtės ir kitiems darbams miškuose, kylantys dėl paukščių apsaugos.

„Lietuvoje maždaug porą metų taikomi minėti GAB kriterijai, kurie iškeliami aukščiau nei kiti reikalavimai. Praktikoje aplinkosaugininkai gana subjektyviai juos traktuoja kaip viršesnius už kitus ūkinę veiklą reglamentuojančius reikalavimus. Tad norint suderinti miškotvarkos projektą – gauti leidimą miškui kirsti – reikia prisiimti papildomus maksimalius įsipareigojimus ir už saugomų teritorijų bei buveinių ribų.

Tai vadinamoji artimoji aplinka – buferinė zona, kurios dydis nustatomas atsižvelgiant į paukščių rūšį. Ji gali siekti nuo kelių dešimčių metrų iki kelių kilometrų nuo paukščio apsaugai svarbios teritorijos. Tokia zona nepriskiriama saugomai teritorijai, tačiau joje ūkinei veiklai keliami reikalavimai gali būti net griežtesni nei pačioje saugomoje teritorijoje“, – paaiškino A.Gaižutis.

Pasak jo, vadinamoji artimoji aplinka tiesiogiai nėra įtvirtinta nei ES Paukščių, nei Buveinių direktyvose, bet Lietuvoje – vienoje iš nedaugelio ES šalių – toks griežtas reglamentavimas taikomas.

O gal viskas būtų paprasčiau, jei miško savininkams tiesiog būtų kompensuota už „nusavintas“ paukščių apsaugai teritorijas?

„Prieš porą metų buvo priimta nauja Saugomų teritorijų įstatymo redakcija, bet atnaujinta kompensavimo tvarka iki šiol nėra patvirtinta. Už ES svarbos saugomus paukščius, dėl kurių miškuose steigiamos Paukščių apsaugai svarbios teritorijos, galima tikėtis nedidelės kompensacijos, jei miško savininkas tenkina reikalavimus ir deklaruoja tokias teritorijas kartu su žemdirbiais Pasėlių deklaravimo sistemoje.

Kita vertus, ES Paukščių direktyva nė nereikalauja saugoti kiekvieno individo. Joje numatyta, kad turi būti skiriamos apsaugos priemonės, būtinos gyvybingai populiacijai išsaugoti. Jos turėtų būti proporcingos, pagrįstos duomenimis ir orientuotos į realų poveikį populiacijoms. O pas mus pasirenkamas maksimalus ribojimų modelis, nors aiškių duomenų apie jo efektyvumą stinga“, – teigė A.Gaižutis.

Paukščių apsauga savaime nekelia abejonių, tačiau miško savininkai kelia kitą klausimą: ar visi šiandien taikomi ribojimai yra pagrįsti, proporcingi ir ar už juos valstybė realiai atlygina? Būtent čia, jų manymu, šiandien ir glūdi didžiausia problema.

Saugoti paukščius ar kaišioti pagalius energetinei šalies laisvei? Toks klausimas kilo ne tik vėjo elektrinių parkus norintiems įrengti investuotojams, kurie neretai sulaukia neigiamų šios tarnybos išvadų, bet ir ornitologams, iš kurių reikalaujama kuo stropiau ieškoti paukščių lizdų ir juos registruoti. Teisės aktuose nurodyta, kad vėjo jėgainės turi būti įrengtos saugiu atstumu nuo paukščių perėjimo vietų ar miško.

Ornitologų teigimu, vien draudimas statyti vėjo jėgaines netoli paukščių lizdų sparnuočių neapsaugos.

„Lizdas nėra pastovus dalykas, net jei jį ir užregistruojame. Žmonės kraustosi iš vieno buto į kitą, migruoja ir paukščiai. Perėjimo vietas jie keičia ne dėl vėjo elektrinių atsiradimo, o dėl įvairių kitų aplinkybių“, – aiškino Lietuvos ornitologų draugijos ornitologė (pavardė redakcijai žinoma). Ornitologės teigimu, netoliese įsikūrusios vėjo jėgainės paukščių negąsdina – dėl elektrinių jie ne tik nepalieka lizdų, bet kartais juos susisuka ir jau pradėjus veikti vėjo jėgainių parkui.

Požiūrį į paukščiams keliamą grėsmę pakeitė ir kitos šalys. Didžiulius atstumus nuo lizdų iš pradžių nustačiusi Vokietija juos vis mažino, o pastaruoju metu reikalavimai vėjo jėgainėms visai sumažėjo.

Anot ornitologės, tai lemia ir modernios paukščių apsaugos priemonės, naudojamos JAV ir Vakarų Europos šalyse. Viena efektyviausių – autoregistratoriai, fiksuojantys paukščius lazerinėmis kameromis. Kameros pamato artėjantį paukštį, nustato jo skridimo greitį ir kryptį, ir jėgainės sukimasis automatiškai sustoja.

Apie tai, kokie draudimai, susiję su paukščių apsauga, galioja Lietuvoje, – Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos Biologinės įvairovės skyriaus specialisto komentaras.

– Lietuvoje yra įvairių saugomų teritorijų – rezervatų, draustinių, nacionalinių ir regioninių parkų, biosferos poligonų. Be jų, paukščiai ir jų lizdavietės bei perėjimo vietos saugomos ir tiksliniuose ornitologiniuose, zoologiniuose-botaniniuose draustiniuose ir kitur. Įstojus į ES Lietuvoje buvo įsteigtos ir vis dar steigiamos ekologinio tinklo „Natura 2000“ paukščių apsaugai svarbios teritorijos. Dalis tokių „Natura 2000“ teritorijų yra jau esančiose saugomose teritorijose, kuriose ir taip užtikrinama paukščių apsauga.

Kita dalis vertingų paukščiams zonų yra nustatytos nesaugomose teritorijose, todėl apsaugai užtikrinti buvo pasirinkta biosferos poligono kategorija ir apsaugos forma, kuri derinama su teritorijoje prieš tai vykdyta veikla ir tokios veiklos intensyvumu. Pavyzdžiui, miškų masyve įsteigtame biosferos poligone būna nustatomi apsaugos tikslai atsi-žvelgiant į GAB kriterijus pagal toje teritorijoje saugomas paukščių rūšis. Biosferos poligonuose paukščių veisimosi vietose, atsižvelgiant į jų rūšį, tam tikrą laiką ribojama arba visai uždraudžiama ūkinė veikla.

To reikia siekiant užtikrinti paukščių veisimosi sėkmingumą ir perėjimo buveinių kokybę. Kad būtų galima sekti saugomų paukščių gausos ir sėkmingo veisimosi dinamiką, nustatytu periodiškumu vykdomas monitoringas ir iš surinktų duomenų sprendžiama apie populiacijų būklę.

– Ne visos ir ne visada. Dažniausiai jos netikrinamos dar porą metų, kai informacija apie naujai rastą lizdą įkeliama į SRIS. Naujai suvesti duomenys išlieka aktualūs tol, kol nėra panaikinami, koreguojami ar atnaujinami. Dažniausiai tikrinami monitoringuojamose teritorijose perinčių paukščių lizdai, nes stebimos teritorijas užėmusių paukščių poros, vertinama jų veisimosi sėkmė, o jei paukščiai pakeičia lizdavietę, ieškoma jos naujos.

Perinčių paukščių negalima trikdyti ne tik saugomose, bet ir nesaugomose teritorijose. Ėjimas prie lizdų, per dažnas paukščių trikdymas ir netinkamas domėjimasis gali jiems pakenkti, ypač retesnėms ir jautresnėms rūšims – juodajam gandrui, ereliui žuvininkui, mažajam ereliui rėksniui, vakariniam kurtiniui ir kitiems. Apskritai visoms paukščių rūšims galioja taisyklė: nevalia lankytis prie lizdų paukščių perėjimo metu – nuo balandžio iki gegužės mėnesio. O prie jūrinio erelio lizdo geriau nesiartinti jau nuo vasario. Vapsvaėdis erelis ir sakalai perėti pradeda vėliau – gegužę, ir ramybės laikas nusitęsia iki rugpjūčio.

– Jei paukščiai nebeperi žinomose lizdavietėse, tuomet, tikėtina, jie netoliese susikrovė kitą lizdą, o senąjį tik aplanko. Jie gali po kelerių metų sugrįžti ir vėl jame perėti. Paukščiai keičia lizdus: skirtingų rūšių paukščiai gali užimti tiek savo rūšies, tiek ir kitų rūšių paukščių sukrautus lizdus. Pavasarį pirmieji sugrįžę paukščiai pirmi ir pasirenka jiems tinkančias lizdavietes. Paprastieji suopiai, vištvanagiai ar jūriniai ereliai neretai ištisus metus nebūna niekur pasitraukę nuo savo lizdaviečių, todėl pirmi jas ir užima.

Kartais, paukščiams konkuruojant tarpusavyje, lizdas gali likti tuščias. Taip nutinka, kai jie nesuranda poros ir praleidžia perėjimo sezoną. Pasitaiko nesėkmingo perėjimo atvejų, kai dėtis arba paukščių vada dėl įvairių priežasčių žūva. Būna, kad paukščiai pavasarį susikrauna lizdą, bet jame neperi. Lizdai lieka tušti ir dėl aplinkos veiksnių, pavyzdžiui, nudžiū-vus eglėms, uosiams, kitiems medžiams, nulūžus lizdą laikančioms šakoms. Kartais atskiros paukščių poros tiesiog palieka lizdavietes arba nunyksta žuvus porininkui.

– Saugoti vis tiek reikia, jeigu tai retos rūšies paukščių lizdas, o medynas – geros būklės. Paukščiai kartais keičia lizdavietes, todėl atliekant stebėjimus tenka išsiaiškinti, kur yra naujas lizdas.

Net ir jo neaptikus kurį laiką būtina laukti – suteikti galimybę paukščiams grįžti į pamėgtą vietą. Vadinamieji apsaugos nutraukimo ar atidėjimo laikotarpiai yra numatyti SRIS apraše ir taikomi atsižvelgiant į situaciją. Konkrečiais atvejais tai sprendžia speciali SRIS duomenų tikslinimo komisija – esant poreikiui ji siunčia ekspertą ornitologą situacijai įvertinti. Gamtoje nėra netikrų lizdų, todėl svarbu laiku juos aptikti ir nustatyti jų šeimininkus. Tai ekspertų ornitologų užduotis, nes jie suranda lizdus ir įkelia duomenis į SRIS.

Ne vien lizdas yra svarbu, bet ir buveinės, kuriose peri retieji paukščiai, dažniausiai jos yra išskirtinės – jose galima aptikti kitų retųjų gyvūnų, augalų ar grybų. Ypač dažnai taip būna juodojo gandro lizdavietėse. Tad kurį laiką ir neužimtos paukščių lizdavietės gali būti biologinės įvairovės salomis net ir ūkiniuose miškuose.

– Per 2025-uosius Lietuvoje buvo surasti ir į SRIS įrašyti 1284 stambiųjų miško paukščių lizdai. Skaičius didelis, tačiau dalis jų buvo anksčiau aptikti, o pernai buvo atlikti pakartotiniai jų stebėjimai. Kita dalis – tai 457 lizdai, kurių šeimininkų dėl įvairių priežasčių nepavyko nustatyti. Tokia lizdų gausa susijusi ne tik su specialistų vykdomu monitoringu, bet ir su daugelyje šalies vietų vykdomu šių paukščių stebėjimu ir lizdų paieška. Jie reikalingi projektuojant ir statant vėjo bei saulės elektrines, planuojant miško kirtimus, kitą ūkinę veiklą miškuose ar šalia jų.

– Kasmet ir Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba, ir visų saugomų teritorijų direkcijos sulaukia miško savininkų kreipimosi dėl, jų nuomone, nebeegzistuojančių, išnykusių ar tiesiog tuščių lizdaviečių, esančių jų privačiuose žemės sklypuose. Tokie atvejai yra svarstomi SRIS komisijoje ir priimami atitinkami sprendimai dėl tolesnės tokių lizdaviečių apsaugos ar jos nutraukimo.