Pasaulyje yra 6000 varlių rūšių - ir mokslininkai vis atranda naujas rūšis. Rupūžės taip pat yra varlės – tačiau rupūžėmis dažniausiai vadinamos sausaodės ir „karpas“ turinčios varlės.
Didžiausia pasaulyje varlė yra Vakarų Afrikos varlė galijotas (Conraua goliath) – ji gali užaugti iki 38 cm ilgio ir sverti iki 3,2 kg. O viena mažiausių yra Naujojoje Gvinėjoje rasta Amau varlė (Paedophryne amauensis), jos ilgis – 7,7 mm.
Nelaisvėje varlių gyvenimo trukmė siekia daugiau nei 20 metų.
Susiję straipsniai
Varlės turi puikų naktinį regėjimą ir yra labai jautrios judesiui. Išsipūtusios daugelio varlių akys leidžia joms matyti į priekį, į šonus ir iš dalies už savęs. Kai varlė ryja maistą, ji patraukia akis į burnos viršų - kad galėtų stumti maistą žemyn į gerklę.
Varlės buvo pirmieji sausumos gyvūnai, turintys balso stygas. Patinai turi balso maišelius – odos maišelius, kurie prisipildo oro. Šie balionai rezonuoja garsą kaip megafonas, o kai kuriuos varlių garsus galima išgirsti iš kilometro atstumo.
Naudodamosi ilgomis kojomis, daugelis varlių gali šokti daugiau nei 20 kartų toliau nei jų kūno ilgis.
Kosta Rikos skraidanti medvarlė naudodamasi savo pėdomis sklando nuo šakos prie šakos. Plėvelė tarp varlės pirštų išsiskleidžia, padėdama varlei sklęsti.
Kosta Rikos skraidanti medvarlė naudodamasi savo pėdomis sklando nuo šakos prie šakos. Plėvelė tarp varlės pirštų išsiskleidžia, padėdama varlei sklęsti.
Daugelis nuodingų varlių - pavyzdžiui, siaubingoji lapalaipė (Phyllobates terribilis) ir dėmėtoji medlaipė (Dendrobates tinctorius), yra ryškių spalvų, kad įspėtų plėšrūnus apie savo pavojingą nuodingą odą. Kai kurios spalvingos varlės - pavyzdžiui, Forto Randolfo plėšrioji varlė (Pristimantis gaigei) - įgijo tokią pačią spalvą kaip ir kartu gyvenančios nuodingos rūšys. Nors jų oda nėra nuodinga, šios imituotojos bando apsisaugoti nuo plėšrūnų atrodydamos pavojingos.
Kaip ir visos amfibijos, varlės yra šaltakraujės - o tai reiškia, kad jų kūno temperatūra kinta priklausomai nuo aplinkos temperatūros. Kai temperatūra nukrinta, kai kurios varlės išsikasa urvus po žeme arba tvenkinių dugne esančiame dumble. Jos žiemoja šiuose urvuose iki pavasario, visiškai nejudėdamos ir vos kvėpuodamos.
Miškinė varlė (Lithobates sylvaticus) gali gyventi į šiaurę nuo poliarinio rato - išgyvendama savaites, kai 65 procentai jos kūno būna užšalę. Ši varlė naudoja kraujyje esančią gliukozę kaip savotišką antifrizą, kuris susikaupia jos gyvybiškai svarbiuose organuose, apsaugodamas juos nuo pažeidimų - o likusi kūno dalis užšąla.
Australijos vandenį laikanti varlė (Ranoidea platycephala) yra dykumos gyventoja, kuri gali laukti lietaus iki septynerių metų. Ji išsikasa urvą po žeme ir apsupa save skaidriu kokonu, pagamintu iš savo pačios numestos odos.
Varlės yra gėlavandeniai gyvūnai - tačiau kai kurios varlės, pavyzdžiui, Floridos leopardinė varlė, gali gyventi sūriuose arba beveik visiškai sūriuose vandenyse.
Varlės yra gėlavandeniai gyvūnai - tačiau kai kurios varlės, pavyzdžiui, Floridos leopardinė varlė, gali gyventi sūriuose arba beveik visiškai sūriuose vandenyse.
Beveik visos varlės apvaisina kiaušinius už patelės kūno ribų. Patinas apglėbia patelę per juosmenį, atlikdamas poravimosi apkabinimą, vadinamą amplexus. Jis apvaisina kiaušinėlius, kai patelė juos deda. Amplexus gali trukti valandas ar net dienas. Viena Andų rupūžių pora amplexus būsenoje išbuvo keturis mėnesius.
Kengūrinė varlė kiaušinėlius laiko „sterblėje“, kaip kengūra. Kai iš kiaušinėlių išsirita buožgalviai, ji pirštais praveria „sterblę“ ir išpila juos į vandenį.
Pietų Amerikos Surinamo rupūžė (Pipa pipa), nešioja savo jauniklius nugaros odoje. Po poravimosi kiaušiniai palaipsniui įsmenga į patelės nugarą, o virš jų susidaro odos pagalvėlė. Besivystantys jaunikliai matomi savo kišenėse keletą dienų prieš išsiritant. Jie išsirita per kelias dienas - pirmiausia iškišdami galvą ir priekines kojas, o tada ir galutinai išsilaisvindami.
Dabar jau išnykusios Australijos skrandžiavedžių varlių (Rheobatrachus) patelė nurydavo apvaisintus kiaušinius. Kiaušinėliai likdavo jos skrandyje iki aštuonių savaičių, kol galiausiai jaunikliai iššokdavo iš jos burnos kaip maži varliukai. Beje, visu kiaušinių brendimo metu varlės skrandžio sekrecija sustodavo – priešingu atveju ji būtų virškinusi savo pačios palikuonis.
Darwino varlių būtent patinai nuryja ir savo balso maiše laiko besivystančius kiaušinėlius - kol išsirita jaunos varlės.
Lietuvoje gyvena 11 beuodegių varliagyvių rūšys: raudonpilvė kūmutė (Bombina bombina), pilkoji rupūžė (Bufo bufo), žalioji rupūžė (Bufotes viridis), nendrinė rupūžė (Epidalea calamita), paprastoji medvarlė (Hyla arborea), česnakė (Pelobates fuscus), didžioji kūdrinė varlė (Pelophylax kl. esculentus), mažoji kūdrinė varlė (Pelophylax lessonae), ežerinė varlė (Pelophylax ridibundus), smailiasnukė varlė (Rana arvalis) ir pievinė varlė (Rana temporaria).