Paukščiai yra tobula kūrinija, bet žmonės ja manipuliuoja. Šiuo metu Lietuvoje retųjų paukščių apsauga verslą, miško savininkus bei poilsiautojus apkrauna tokiais griežtais draudimais, kad į mišką kai kur kojos nebeleidžiama įkelti.
Kuršių nerija, Birštonas, Druskininkai, Labanoras – tai tik keletas miškingų teritorijų, kuriose gausu saugomų paukščių lizdaviečių, o kartu apstu ir su jų apsauga susijusių draudimų.
Per 2025-uosius Lietuvoje buvo surasti ir į Saugomų rūšių informacinę sistemą (SRIS) suvesti 1284 stambiųjų miško paukščių lizdai. Ši statistika pučiasi, nes užregistruoti lizdavietes SRIS gali visi, kas tik netingi.
Susiję straipsniai
Joje atsiduria duomenys ir iš Lietuvos ornitologų draugijos (LOD) feisbuko, kuriame mėgėjai dalinasi paukščių nuotraukomis nurodydami tik tai, kur juos nufotografavo.
Pasak Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos (VSTT), SRIS duomenis gali pateikti ornitologai, saugomų teritorijų direkcijų ekologai, miškininkai ir bet kuris kitas žmogus, galintis tiksliai pažymėti lizdo vietą, pateikti jo koordinates ir nuotraukas.
O kas, jeigu tokia galimybe imtų naudotis piktavaliai?
Kelias tam atviras: pakaktų fiktyvaus lizdo ir fiktyvios kokio nors erelio nuotraukos, neva padarytos nekenčiamo kaimyno miške, ir aplink lizdą atsirandanti apsaugos zona iš savininko akimirksniu atimtų 3–12 hektarų miško.
Sistemoje – raudoni taškai
Jūrinio erelio lizdai – ties Juodkrantės keliu, pačiame Neringos miške – ties pasivaikščiojimo takais, Alksninės girioje – taip pat. Taigi visa Kuršių nerija yra nusagstyta jūrinių erelių lizdais, dėl kurių apsaugos kyla daugybė iššūkių.
„Paukščių apsauga yra svarbi, bet svarbūs mums ir poilsiautojai, – patikino Neringos savivaldybės meras Darius Jasaitis. – Esu gimęs ir augęs Neringoje, miškas – mano namai. Turiu patirties – galiu paliudyti, kad išbaidyti perintys paukščiai netrunka sugrįžti į lizdą. Tą patį teigia ornitologai.“
Jis apsakė ir išskirtinę situaciją: „Tuomet, kai Nidos oro uostas buvo uždarytas, ties juo nebuvo jokių perinčių paukščių, nors buvo tuščia ir tylu. Jam atsidarius kone iš karto atsirado urvinė antis, kuri jau kelintus metus peri po namuku prie pat oro uosto. Triukšmas jai visiškai netrukdo.“
Vis dėlto kai kuriems aplinkosaugininkams atrodo kitaip.
Pavyzdžiui, Kuršių nerijoje suremontuotas pėsčiųjų ir dviračių takas Smiltynė–Nida buvo atidarytas 2024-ųjų rudenį. Tai būtų įvykę gerokai anksčiau, jei jie nebūtų sustabdę remonto darbų.
„Tais metais Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija ilgai neleido remontuoti dviračių ir pėsčiųjų tako. Teko laukti, kol jūriniai ereliai užaugins jauniklius, taigi ir investicijos buvo ilgai pakibusios.
Tačiau taip nutiko, kad tais pačiais metais man teko dalyvauti erelių žiedavimo procese.
Ornitologai su trenksmu iššaudavo virvę, prie jos pritvirtintas inkaras įsmigdavo į medį, vyrai užsiropšdavo aukštyn, sukraudavo ereliukus į maišą, nusileidę sužieduodavo, vėl lipdavo į medį, išvalydavo lizdą ir sudėdavo į jį ereliukus. Netrukus į lizdą sugrįždavo ir didieji ereliai.
Ornitologai ten pat virves šaudydavo „iš patrankų“, o mums neva dėl triukšmo parko direkcija neleido tvarkyti už kelių šimtų metrų esančio tako.
Ko gero, pats laikas būtų diskusijai apie tai, ar neperlenkiama lazda saugant retuosius paukščius“, – kalbėjo meras.
Pasak jo, Kuršių nerijoje praverstų ir takas pėstiesiems prie pagrindinio kelio, kad tam tikrose vietose nereikėtų žingsniuoti pačiu keliu.
„Tam reikėtų nukirsti šiek tiek menkaverčių medžių, bet tokiems dalykams būna didžiulis pasipriešinimas.
Tačiau juk pačioje Neringoje atsirado hektarų hektarai plynųjų kirtimų, kuriuose buvo nušniotos pušys, galėjusios dar augti 20–30 metų. Pasirodo, tai – ES lėšomis finansuojamas projektas.
Sunku suprasti, kur čia teisybė. Kažkodėl vieni kopagūbrį tvarko ekskavatoriais, o žmonėms jame neleidžiama pavakaroti.
Glumina ir tai, kad Kuršių nerijoje vadinamieji biosferos poligonai yra įkurdinti prie pat gyvenviečių. Pakanka Preiloje nuo asfalto žengti žingsnį ant žemės, ir jau atsiduriama poligone, kuriame nė šakos nuo žemės negalima pakelti.
Per Atvelykį apvažiavau dviračiu gyvenvietes, šalia jų medžiai išvirtę, supuvę – baisu žiūrėti. Skambinau miškininkams, kad sutvarkytų, bet, pasirodo, ten nieko negalima judinti, nes tai – griežtai saugoma teritorija.
Užtat miške atokiau Preilos ar Nidos gyvenviečių nebėra jokių poligonų, galima vaikščioti, kiek tik nori“, – svarstė D.Jasaitis.
Palapinėms nėra vietų
Įvairių saugomų paukščių lizdaviečių gausu ir kitose teritorijose, kurios yra patrauklios žmonių poilsiui.
Ties Birštonu yra aptikta keletas jūrinių erelių lizdaviečių. Ne vienas jų lizdas yra sukrautas Prienų Šile, o pro juos veda pasivaikščiojimo takai.
Juodųjų gandrų lizdaviečių gausu Vijūnės miške ties Druskininkais, pačiame mieste – taip pat.
Labanoro miške yra ir mažųjų erelių rėksnių, ir erelių žuvininkų lizdų.
Visa tai reiškia, kad paukščių perėjimo laiku žmonėms tose vietovėse nevalia lankytis.
„Regiu, kaip erelis žuvininkas kas rytą atskrenda į tvenkinį mūsų sodyboje pažvejoti, nors čia pat – Peršokšnų ežeras.
Erelio lizdas – giliau, miške, bet jam labai lengva būtent tvenkinyje prisigaudyti žuvų“, – pasakojo Juodapurvyje gyvenantis Labanoro seniūnas Vincas Jusys.
Ar šių paukščių lizdaviečių apsauga netrukdo Labanore poilsiaujantiems žmonėms?
„Svarbiausia tų paukščių apsaugai – nevaikščioti arti lizdų, ypač tuo metu, kai jie peri.
Tačiau žmonės netrukus pradės gausiai važiuoti poilsiauti prie ežerų, o ir norinčiųjų apsistoti palapinėse kasmet būna vis daugiau. Šiokio tokio triukšmo neįmanoma išvengti, tik tuomet ereliai gal jau bus paauginę vaikus.
O ir dabar pro mano sodybą jaunimas su kuprinėmis traukia keliuku, jungiančiu Labanorą su Januliškiu, kuriame yra pažintinis takas.
Kartais keliauninkai sustoja prie mano šulinio vandens atsigerti, įsipilti į tarą, tad pasikalbu su jais. Nemanau, kad dėl tų keliaujančių žmonių ereliams miške yra nesaugu.
Vasarą bus kitaip, kai pasipils uogautojai, grybautojai. Triukšmo bus daugėliau, juk Labanoro trauka yra didelė“, – kalbėjo V.Jusys.
Sunaikina žmonių turtą
Miškotvarkininkas Dainius Bikus turi maždaug tris dešimtmečius darbo patirties. Jis rengia miškotvarkos projektus ir jo žygiai į miškus yra kone kasdienybė. Taigi jis regi ir tai, kokios apsaugos zonos yra nubraižytos privačių miškų teritorijose, kuriose projektuoti kirtimų neįmanoma.
„Didele problema tapo ir saugomų paukščių, ir net neatpažintų paukščių lizdavietės, kurios stabdo ūkinę veiklą. Tuo įmanoma ir piktnaudžiauti.
Teko girdėti ir apie bendruomenę, kuri Širvintų rajone smarkiai priešinosi vėjo jėgainių parko statybai. Ji samdė ornitologus, kurie tarsi specialiai sugebėjo atrasti lizdaviečių, o juk projektuojant vėjo jėgaines keliami dar didesni reikalavimai atstumams iki jų.
Ornitologų bendruomenė yra didelė, dirba tikrai daug puikių šios srities specialistų, bet tarp jų gali atsirasti žmonių, kuriems svarbu ne paukščių apsauga, o gaunamas atlygis“, – svarstė D.Bikus.
Pasak jo, miškuose aplink retų paukščių lizdavietes yra visiškai draudžiama ūkinė veikla, išskyrus sanitarinius ir tarpinius kirtimus.
Pavyzdžiui, aplink mažojo erelio rėksnio lizdą numatyta apsaugos zona siekia 100 metrų spindulį, žmogus nebegali naudotis maždaug 3 ha miško plotu. Jei spindulys kitokios saugomos rūšies paukščiui yra dvigubai ilgesnis, prarandama 12,5 hektaro miško.
„Tokiu būdu atsiradusi saugomo paukščio lizdavietė sunaikina žmogaus turimo miško vertę – juo neįmanoma nei naudotis, nei parduoti“, – paaiškino D.Bikus.
Paukščių neprisileidžia artyn
Pasak D.Bikaus, apskritai saugomų rūšių paukščių duomenų bazė yra prastos kokybės.
„Jeigu prieš 20–30 metų SRIS buvo įregistruotas paukščio lizdas, jis iki šiol egzistuoja tik toje sistemoje, nes realybėje jo seniai nebėra. Nepaisant to, teritorija aplink jį toliau yra saugoma, nes panaikinti registraciją sistemoje labai sudėtinga.
„Pats esu tai patyręs, – pasakojo miškotvarkininkas. – Pavyzdžiui, SRIS yra nurodyta uralinės pelėdos teritorinio elgesio stebėjimo data – 2008 metai.
Turiu puikų bičiulį ornitologą, kuris man parodė, kaip fiksuojamas tas elgesys. Pasirodo, yra paleidžiamas paukščio balso įrašas ir laukiama, kol atskridusi pelėda paūbaus.
Visa bėda, kad ilgainiui tie „ūbavimo“ duomenys pavirto į uralinės pelėdos lizdavietę, kuriai buvo nustatyta apsaugos zona, nors realiai ten nėra jokios lizdavietės.“
Pasak D.Bikaus, jei ūkinės veiklos ribojimo zonos aplink lizdavietes atsiranda saugomose „Natura 2000“ teritorijose, tuomet miško savininkai, bent jau anksčiau, galėdavo tikėtis kasmetinių kompensacijų. Bet ankstesnis ES finansavimo periodas senokai baigėsi, o pagal naująjį vis dar nėra patvirtintų kompensavimo įkainių.
Kita vertus, jeigu lizdavietės apsaugos zonoje atsidūrusio miško vertė yra 10 tūkst. eurų, kompensacija tesiekdavo šimtą kitą eurų. O jeigu paukštis susisuka lizdą ūkiniame miške – ne saugomoje teritorijoje, jokių kompensacijų apskritai nėra numatyta.
„Užtat ir tenka girdėti, kad miško savininkai, aptikę ką tik suneštą paukščio lizdą, naujakurius stengiasi kuo greičiau išprašyti lauk – išpurto lizdą ar net nupjauna medį.
Žmogus, tikėtina, norėtų saugoti retą paukštį, bet teisės aktai jį verčia elgtis kitaip.
Lietuvoje tikrai yra daug retų paukščių, kuriuos reikia saugoti. Bet mūsų šalyje sukurpta tokia jų apsaugos tvarka, kad miško savininkas gauna bausmę – ūkinės veiklos apribojimus, o už juos nenumatyta jokia kompensacija.
Vyrauja ir nuostata, kad perinčių paukščių geriau netrikdyti – nevaikščioti pro lizdus, bet ir jų reakcija į triukšmą yra skirtinga.
Pavyzdžiui, jūriniam ereliui, aplink kurio lizdą 200 metrų spinduliu ribojama ūkinė veikla, žmogus yra buvęs nebuvęs. Jis nebijo žmogaus veiklos“, – kalbėjo D.Bikus.
Anot jo, paukščiai, iškirtus miško biržę, niekur nedingsta, jie susikrauna naujus lizdus gretimame medyne. Tad draudimas miškuose vykdyti ūkinę veiklą ties lizdavietėmis turėtų galioti tik perėjimo metu.
D.Bikus, dirbdamas Miškotvarkos institute, vadovavo Projektavimo skyriui.
Jis papasakojo tokią situaciją: prieš pradedant projektuoti kirtimus pribrendusio miško masyve jame buvo užfiksuotos penkios saugomų paukščių lizdavietės.
„Pirmieji kirtimai buvo suprojektuoti penkeriems metams. Tuomet, kai rengėmės juos projektuoti kitam penkmečiui, pastebėjome, kad šalia plynai iškirstų biržių atsirado jau 15 lizdaviečių.
Dar po penkerių metų, projektuodami tolesnius kirtimus, matėme, kad lizdaviečių buvo bene penkiasdešimt, – kirtavietės ir atželiantys jaunuolynai yra puiki vieta paukščiams maitintis.
Pats rengdamas miškotvarkos projektus puikiai matau, kaip, iškirtus biržę, šalia jos įsikuria ereliai rėksniai. O biosferos poligonuose – brandžiuose miškuose būna išskirstos veisimosi vietos tikintis, kad jose kursis ereliai. Realiai juk jiems reikia ir maisto, ir atviros erdvės.
Mažųjų erelių rėksnių koncentracija saugomose „Natura 2000“ teritorijose apskritai yra mažesnė nei miškuose, kuriuose vykdoma ūkinė veikla“, – sakė D.Bikus.
Informaciją tenka patikslinti
Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos (VSTT) teigimu, duomenis apie paukščių lizdus į SRIS sistemą gali pateikti bet kas, besidomintis sparnuočiais.
– Ar tam reikia turėti ornitologinių žinių? – „Lietuvos rytas“ pasiteiravo VSTT.
– Jei duomenis teikia specialistai, kurie pažįsta paukščius, tuomet anketoje nurodoma tiksli paukščių rūšis.
Jei šiuos duomenis teikia ne specialistas arba jei lizdai randami ne paukščių perėjimo metu, tuomet yra galimybė į SRIS įvesti nenustatytos rūšies paukščių lizdą. Tokius duomenis vėliau galima patikslinti ir suvesti į SRIS, kai tik nustatoma lizdą užėmusių paukščių rūšis.
– Kokių daugiausia paukščių rūšių lizdų aptikta Lietuvoje per pastaruosius porą metų? Kas apie juos pateikia informaciją? Gal yra aktyvių žmonių, tai nuolat darančių?
– Daugiausia pastebėta baltojo gandro lizdų (1492), paprastojo suopio (580), mažojo erelio rėksnio (455), juodojo gandro (171), jūrinio erelio (163) ir kitų.
Daugiausia paukščių lizdų pateikia saugomų teritorijų direkcijų specialistai, taip pat aktyvūs paukščių stebėtojai bei asmenys, dirbantys paukščių apsaugos srityse.
– Ar jų pateikta informacija yra tikrinama?
– Visa apie lizdus teikiama informacija yra tikrinama. Specialistai vertina SRIS pateiktą informaciją ir ją tvirtina, o jei kyla klausimų ar neaiškumų, anketa yra grąžinama duomenis įvedusiam asmeniui su nurodymu informaciją patikslinti.
Esant ypatingiems atvejams vykstama duomenų tikrinti ir į vietą.
– Kas kiek laiko VSTT tikrina sistemos duomenis ir palygina juos su faktinėmis aplinkybėmis?
– SRIS suvesti duomenys apie lizdus tikrinami pagal poreikį ir faktines aplinkybes – biosferos poligonuose (PAST) saugomų tikslinių paukščių rūšių lizdų patikra numatyta pagal monitoringo metodiką. Laikomasi nuostatos, kad lizdas SRIS yra ir jis saugomas tol, kol nesikreipiama į SRIS duomenų tikslinimo komisiją, informuojant apie lizdo sunykimą.
– Kokiu būdu yra pašalinama tikrovės neatitinkanti informacija apie lizdą? Kiek tokių atvejų buvo per pastaruosius porą metų?
– Jokie duomenys iš SRIS nėra šalinami. Pagal SRIS aprašą, tikrovės neatitinkanti informacija tiesiog pakeičiama į neaktualią (ir daugiau ji nebeatvaizduojama SRIS) tik SRIS duomenų tikslinimo komisijos sprendimu.
Ši komisija, gavusi informaciją ir įvertinusi visas aplinkybes, nusprendžia dėl duomenų pavertimo neaktualiais iš karto arba pasibaigus nustatytam jų atidėjimo terminui (nuo 1 iki 4 metų).
– Kiek metų galioja apsauga bei ribojimai teritorijoje, kurioje rastas lizdas?
– Apsauga ir miško kirtimo ribojimai teritorijoje (miško plote), kurioje rastas reto paukščio lizdas, galioja neribotai – tol, kol lizdas egzistuoja ir kol paukščiai juo naudojasi.
Arba ji galioja iki tol, kol SRIS duomenų tikslinimo komisija nepriima sprendimo nutraukti nebeegzistuojančio lizdo apsaugos remdamasi pasikeitusia situacija ir kitomis aplinkybėmis.
Pasak ornitologų, žieduojančių paukščius, perinčių ar maitinančių jauniklius jūrinių erelių iš lizdų neįmanoma išvaryti. Apsaugos zonos ir draudimų galiojimo laikas
Apsaugos zonų reikalavimai yra nustatyti Miško kirtimų taisyklėse ir Saugomų rūšių apsaugos taisyklėse. Zonos taikomos ne tik užimtiems lizdams, bet ir potencialioms lizdavietėms. Net jei paukštis konkrečiais metais neperi, lizdas išlieka saugomas.
Už trikdymą ar buveinių naikinimą taikoma administracinė atsakomybė, baudos ir prievolė atlyginti žalą gamtai.
Kurtinys (tuokvietė): 500 m išorinė zona ir 200 m centrinė zona. Draudimai galioja nuo sausio 1 iki gegužės 20 d.
Tetervinas (tuokvietė): 500 m spindulys aplink lizdą. Draudimai galioja nuo vasario 1 iki birželio 1 d.
Jūrinis erelis, kilnusis erelis ir didysis apuokas: 200 m spindulys aplink lizdą. Draudimai galioja nuo vasario 1 iki rugpjūčio 1 d.
Juodasis gandras bei erelis žuvininkas: 200 m spindulys aplink lizdą. Draudimai galioja nuo kovo 15 iki rugpjūčio 1 d.
Gyvatėdis, didysis erelis rėksnys, sakalas keleivis: 150 m spindulys aplink lizdą. Draudimai galioja nuo kovo 15 iki rugpjūčio 1 d.
Žalvarnis: 150 m spindulys aplink lizdą. Draudimai galioja nuo balandžio 1 iki rugpjūčio 1 d.
Mažasis erelis rėksnys, vapsvaėdis, juodasis paukštvanagis, vidutinis margasis genys: 100 m spindulys aplink lizdą. Draudimai galioja nuo kovo 15 iki rugpjūčio 1 d.
Meldinė nendrinukė: ji saugoma visame buveinės plote konkrečiose šlapiose pievose. Jose draudžiamas šienavimas ir ganymas dažniausiai iki liepos 1 arba liepos 15 d.
Griežlė: ji peri pievose, todėl rekomenduojama nešienauti iki liepos 1 d. Vėliau šienauti būtina nuo lauko vidurio į išorę, suteikiant paukščiams galimybę pasitraukti.
Lututė ir žvirblinė pelėda: jos saugomos jų perėjimo uoksuose. Draudžiama kirsti senus uoksinius medžius 100 m spinduliu aktyviuoju perėjimo metu.
Tulžys ir urvinė kregždė: jie saugomi kolonijų skardžiuose ir atodangose. Nuo balandžio iki rugpjūčio draudžiama ardyti krantus ar vykdyti triukšmingus darbus šalia jų.