Iš dėžutės ištraukiau sudžiūvusį raizginį. Kažkas panašaus į gyvybės netekusią tują ar samanų kuokštą. Kad šitas metus ar ilgiau nei vandens, nei žemės nematęs „džiūvėsis“ sužaliuos – atrodė, lyg teiginys iš pasakos. Kad sužaliuos vos per valandą, kai tik gaus vandens – čia jau skambėjo lyg iš fantastikos kūrinio.
Į dubenėlį pripyliau karšto (taip, karšto – nors galima pilti tiek šaltą, tiek net ir verdantį) vandens ir panardinau ten negyvą sausuolį. Ir bematant akyse prasidėjo virsmas. Susirietusios šakelės pradėjo tiesintis, skleistis, pilkai rudą spalvą keisti vis labiau atsidengianti ir vis labiau sodrėjanti žalia spalva. Man beliko tik fotografuoti.
Po maždaug pusantros valandos augalas buvo jau gana plačiai išsiskleidęs, tik šakelių galai dar gana stipriai susivynioję. Ištraukiau iš dubenėlio ir įdėjau į plokščią lėkštę su nedaug vandens ant dugno. Palikus nakčiai, ryte augalas pasitiko mane lyg miniatiūrinis žaliuojantis papartis. Argi ne stebuklas?
Stulbinantis prisitaikymas
Iš tiesų, tai tikras gamtos stebuklas. Pasaulyje egzistuoja keletas augalų, skambiai vadinamų Jericho rože. Visiems jiems būdingas stulbinančiai tobulas prisitaikymas prie atšiaurių, gyvybei itin nepalankių sąlygų.
Jericho rožės auga dykumose, kur lietaus gali būti sulaukiama vos kartą per metus. Didžiąją laiko dalį augalas praleidžia susiraizgęs į standų kamuoliuką. Bet vos tik palyja, skuba naudotis proga ir sparčiai išskleidžia šakeles, auga, barsto sėklas, kurios yra lipnios ir labai greitai sudygsta, vos per kelias valandas.
Pasibaigus vandeniui, augalas sudžiūsta ir susiriečia, kad apsaugotų dar neišbarstytas sėklas. Ir tokioje būsenoje laukia kito lietaus – pasak legendų, po plačius smėlynus gainiojamas vėjo. Tai atrodo visai logiška – mat stipriai įsikibęs į žemę šaknimis jis liktų tiesiog užpustytas smėlio.
Painioja pavadinimus
Tikrąja Jericho rože laikomas augalas, lotyniškai vadinamas Anastatica, augantis Sacharos dykumoje. Tai bastutinių (kryžmažiedžių) šeimos augalas – kopūsto, griežčio, ropės, gražgarstės, krieno, rapso giminaitis. Augalėlis retai užauga didesnis nei 15 cm.
Turistai šio tipo Jericho rožių parsiveža iš kelionių po Egiptą, Izraelį, taip pat kitas Artimųjų Rytų šalis. Šie augalai siejami su biblinėmis vietomis – pasakojama, kad kryžiuočiai, o po to ir viduramžių piligrimai, sužavėti šiuo augalu parsivežė jį į Europą.
Pasakojama legenda, kad, bėgdama į Egiptą, Jericho rožę palaimino Mergelė Marija – dėl to augalas įgijo gebėjimą nuolat atgimti ir tapo amžinas.
Tačiau labai dažnai kaip Jericho rožė parduodamas kitas augalas, „besielgiantis“ panašiai ir ne mažiau „stebuklingas“, tačiau su biblinėmis vietomis nesusijęs. Tai Selaginella lepidophylla – selaginelainių klasės sporomis besidauginantis augalas, giminingas pataisams, paparčiams. Jis auga Šiaurės Amerikos žemyne, Čihuahua dykumoje, kur per metus iškrenta vos 200 mm kritulių.
Būtent šios rūšies Jericho rožę aš ir įsigijau – tiesa, įdėtame lapelyje buvo pasakojama apie Mergelę Mariją ir kryžiuočius, taip įnešant bereikalingos painiavos.
Selaginella lepidophylla sužavėjo ispanų misionierius – jie šį augalą naudojo kaip atgimimo pavyzdį, įtikinėdami vietos gyventojus atsiversti į krikščionybę.
Dar vienas augalas, vadinamas Jericho rože, yra Pallenis hierochuntica, augantis Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose.
Džiaugsmas aplaidiems gėlininkams
Jericho rožė – tikras atradimas žmonėms, kurie skundžiasi, kad nuolat pamiršta laistyti ir nudžiovina visas gėles, netgi kaktusus. Šiam augalui sudžiūvusi būsena – visiškai natūrali ir net reikalinga.
„Pražydinę“ Jericho rožę, apie savaitę laikykite plokščiame inde su nedaug vandens, kasdien laistykite. Po savaitės reikia iš vandens išimti ir padėjus sausoje vietoje leisti sudžiūti. „Rožė“ visiškai išdžiūsta per porą dienų.
Pražydinti ją vėl galima, kada tik norite, ir kiek norite kartų. Šis „stebuklingas“ augalas kartais vadinamas amžinu.
Kai kurie žmonės Jericho rožę pražydina du kartus per metus – Kalėdoms ir Velykoms. Žaliuojantis atgimimo simbolis ne mažiau prasmingas su amžinai žalią kalėdinę eglę ar velykinius želmenų daigelius. Tai – nuostabi dovana, linkint ilgo gyvenimo ir neblėstančio grožio.
Sakoma, kad pražydinta „rožė“ sugeria kvapus, ypač rūkalų, gaivina ir šviežina patalpų orą. Mano pastebėjimais, Selaginella lepidophylla skleidžia kvapą, primenantį balintos juodosios arbatos.
Skystis, kuriame „pražydo“ rožė, laikomas turinčiu gydomųjų savybių, tinkantis kompresams, vonioms ar skalauti skaudančiai gerklei.
