Žiūrovai smalsiai apžiūrinėjo dar neregėtus keistų formų ir raštų medžio gumbus, stebėjosi, kaip tokie galėjo išaugti.
Klaipėdietis medžiotojas ir žvejys, klaidžiodamas su šautuvu po miškus, dairosi ir į žvėrių pėdsakus, ir į medžius. O labiausiai jį domina kamienai, apraizgyti įvairių formų ataugomis, – gumbais.
Pamatęs tokį medį A.Zubrickas sustoja, išsitraukia užrašų knygelę, pasižymi augavietę, kad vėliau galėtų atrasti į akį kritusį kamieną.
Klaipėdietis pastebėjo, kad įdomesni gumbai susiraizgę ant aukštesnių, jau pradėjusių džiūti lapuočių, augančių drėgnuose miškuose.
„Jeigu matau, kad gumbas ant medžio dar auga, tokio neliečiu – galbūt po metų kitų jis atrodys dar gražiau.
Įdomiausios senesnių beržų ir alksnių ataugos – jų skersmuo kartais siekia net metrą“, – pasakojo Šernų gyvenvietėje netoli Klaipėdos įsikūręs medžių gumbų žinovas.
Parsigabenti į namus tokius gumbus A.Zubrickui padeda draugai – tokie pat kaip ir jis aistringi medžiotojai. Dabar vyrai Rietavo miškuose medžioja tik bebrus, kurių ten pilna. Kapliadančiai nugraužtais medžiais užtvenkia upelius – pelkėmis virto didžiuliai miškų plotai.
Užpelkėjusiose vietovėse bene didžiausia tikimybė atrasti gumbuotų medžių. Juos nukirtus prie kamieno kalamos lentos. Keturi vyrai, įsitvėrę už galų, nešulį miško proskynomis nugabena iki automobilio. Sunkiausi medžių gumbai sveria 700–800 kilogramų.
Gumbai apninka pažeistus lapuočius. Veiviržėnų, Šilutės, Rietavo giriose kelis dešimtmečius medžiojantis A.Zubrickas gumbuotų medžių aptinka drėgnose ir šaltiniuotose vietovėse, upių slėniuose, kur derlingesnis dirvožemis. Kodėl gamta taip pasitvarkė, jis nežino.
Nukirstų gumbuotų medžių kamienus A.Zubrickas yra plukdęs Minijos, Virvytės, Šyšos upėmis.
Juos patogiau vežti iš miško, kai spusteli šaltukas.
Žaliuojančiose giriose beveik nematomus gumbus lengviau pastebėti vėlyvą rudenį, kai medžiai numeta lapus, arba žiemą.
„Girininkai ir net privačių miškų valdytojai nepyksta, kai nukertame vieną kitą ligotą lapuotį. Jiems kitaip atsilyginame – žiemą medžiojame miškus retinančius bebrus“, – tvirtino medžiotojas.
Kietas kaip akmuo, beveik nepūvančias medžių ataugas A.Zubrickas apipjausto, nušveičia metaliniu šepečiu. Meistro palytėti gumbai nušvinta nuostabiais ornamentais, spalvomis, tviska kaip veidrodis.
A.Zubricko sodyboje sukrauta nemažai dar neapdorotų gumbų. Prireikia nemažai laiko ir pastangų, kol apšerpetojusios ataugos nugrandomos, apdailinamos, nušlifuojamos. Tada jos virsta kone meno kūriniu.
Klaipėdietis apdorotus gumbus eksponuoja sodyboje įrengtoje galerijoje.
Pakabintus ant sienos gamtos šedevrus galima apžiūrėti įvairiais rakursais, paliesti. Jų formos ir struktūros – vis kitokios.
Iš mažesnių gumbų, kurių formos ir raštai ką nors primena, A.Zubrickas drožia dekoratyvinius kūrinius – vazas, paukščių, žuvų skulptūrėles. Tačiau jam labiau patinka ne dirbiniai, o natūralus medienos grožis.
„Žvelgdamas į gumbus pailsiu, kartais net ir pasikalbu su jais“, – prisipažino neįprastos ekspozicijos šeimininkas.
Vyro aistrą kolekcionuoti medžio gumbus žinojo tik artimiausi draugai.
Pastarieji ir įkalbėjo surengti parodą, kad ir kiti pamatytų, kokį įspūdingą medžio ataugų rinkinį jis sukaupė.
A.Zubrickas nesijaučia esąs vienintelis šios parodos autorius: „Pagrindinė tokių šedevrų kūrėja – visagalė gamta. Aš juos tik pastebėjau miškuose ir padėjau atskleisti pirmapradį grožį.“
