Kilus skandalui dėl kertamų miškų prabilo gamtosaugininkas: ateityje kaltinimų daugės

Dėl Labanoro girioje ir kitose saugomose teritorijose kertamų miškų pastaruoju įvyko didžiulis visuomenės susiskaldymas. Ėmė sklisti įvairi ir prieštaringa informacija apie miškus, skirtingos interesų grupės iškėlė savo reikalavimus, tačiau viena kitos nesiklauso. Todėl kyla įvairiausių nesutarimų, nesusipratimų, o nesusikalbėjimas yra viena didžiausių ekologinių problemų pasaulyje ir Lietuvoje.

 Biologas, gamtosaugos ekspertas V. Ūselis.<br> lrytas.lt nuotr.
 Biologas, gamtosaugos ekspertas V. Ūselis.<br> lrytas.lt nuotr.
Kertami miškai ėmė jaudinti visuomenę.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Kertami miškai ėmė jaudinti visuomenę.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Kertami miškai ėmė jaudinti visuomenę.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Kertami miškai ėmė jaudinti visuomenę.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Kertami miškai ėmė jaudinti visuomenę.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Kertami miškai ėmė jaudinti visuomenę.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Kertami miškai ėmė jaudinti visuomenę.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Kertami miškai ėmė jaudinti visuomenę.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Kertami miškai ėmė jaudinti visuomenę.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Kertami miškai ėmė jaudinti visuomenę.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Kertami miškai ėmė jaudinti visuomenę.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
Kertami miškai ėmė jaudinti visuomenę.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
Kertami miškai ėmė jaudinti visuomenę.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Kertami miškai ėmė jaudinti visuomenę.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
 Miškininkas R. Ereminas.<br> J. Ambrazevičiaus nuotr.
 Miškininkas R. Ereminas.<br> J. Ambrazevičiaus nuotr.
Daugiau nuotraukų (9)

Raimundas Ereminas

Nov 10, 2018, 9:09 AM

Interviu – ekologo, miškininko Raimundo Eremino pokalbis su Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos gamtosaugos ekspertu Vytautu Ūseliu.

– Pristatykite save, kaip Jūs susijęs su miškais?

– Pagal išsilavinimą esu biologas. Nuo 1991 m. dirbau Viešvilės valstybiniame gamtiniame rezervate inventorizuojant biologinę įvairovę, vertinant tiek rezervato tiek jo direkcijos priežiūrai priskirtų gretimų saugomų teritorijų būklę, derinant ūkinės veiklos planus, teikiant siūlymus planavimo dokumentams, teisės aktams ir t.t. Nuo šių metų dirbu pagal LIFE projektą „Natura 2000 tinklo valdymo optimizavimas Lietuvoje“ prie VSTT įsteigtame Metodiniame-analitiniame centre gamtosaugos ekspertu miškų buveinėms.

– Ar pastaruoju metu kilęs visuomenės susidomėjimas mišku yra ypatingas, išskirtinis? Ką naujo pozityvaus ar negatyvaus pastebite?

– Lietuviams, ir ne tik jiems, miškas visada buvo svarbus. Visuomenė sparčiai keičiasi ir dabartinis susidomėjimas yra ypatingas dėl naujų bendravimo formų, dėl įvairesnių poreikių iškėlimo, dėl didesnės pažiūrų įvairovės. Pozityvu tai, kad atsiranda daugiau socialinio aktyvumo, nes tik jis gali pasipriešinti neigiamiems „laukinio kapitalizmo“ padariniams. Yra ir negatyvių detalių, bet jos daugiau susijusios su judėjimo brendimu, kuris tebėra ankstyvose stadijose.

– Plačiai nuskambėjo žinomo agronomo nuomonė, jog nenukirstas miškas supūva. Pakomentuokite šią mintį.

– Tai bendrojo išprusimo spragų turinčių žmonių nuomonė. Jei agronomui pūvantis medis nėra tam tikra vertybė, tai dar nieko. Blogiau, kai atsakingas pareigas einantis žmogus nesuvokia savo žinių ribotumo, nesupranta, jog yra kiti piliečiai, kurie „pūvantį“ mišką vertina kitaip ir turi tokias pat teises tokiomis vertybėmis naudotis. „Agronomiškai“ į mišką žiūrinčių žmonių dar yra labai daug, bet padėtis pamažu gerėja.

– Visuomenė iš miško tikisi skirtingų dalykų. Grubiai suskirstyčiau į 3 dalis : miškas turi būtų gražus, patogus poilsiui; teikti daug kokybiškos medienos, kaip kokia višta dedanti daug kiaušinių; miške būtų didelė paukščių, žvėrių, vabzdžių, augalų, grybų rūšių įvairovės, kitaip vadinamos biologinės įvairovės. Ar galimas šių interesų grupių sutarimas?

– Sutarimas galimas, jei yra gyvas socialinis-politinis dialogas. Tam tikras miško funkcijų užtikrinimo modelis jau senokai gyvuoja ir yra vis tobulinamas. Skirtumas tas, kad anksčiau to modelio reguliavimas buvo daugiau planinis-komandinis. Tiek ekonominiai, tiek visuomenės ir ekologiniai interesai auga. Interesų subalansavimui reikia naujų ir išmanių sprendimų. Tam reikia kvalifikuotų ir aktyvų dialogą palaikyti gebančių specialistų.

– Kai ieškoma priežasčių, kodėl praradome natūralų kraštovaizdį, buveines, o su jomis ir įprastas rūšis, kaltiname sovietmečiu vykdytą melioraciją. Ar po 100 metų gyvenantys nekaltins mūsų kartos įvykdžius miškų pakeitimo, „perinstaliavimo”?

– Kraštovaizdis keitėsi nuolatos. Kartais palaipsniui, kartais šuoliais. Vieni pokyčiai buvo neišvengiami, nes reikėjo tenkinti didėjančius žmogaus poreikius, kiti buvo labiau primestiniai. Kaltins ar ne – priklauso nuo vertintojo pozicijos. Ir dėl melioracijos daugelis pasakytų, kad tai buvo pažangus reiškinys, žymiai pakėlęs žemės ūkio našumą. Jeigu žiūrėti iš gamtinės pusės, tai tada rimtų kaltinimų nusipelno ir nepriklausomos Lietuvos valdžia tiesmukai vykdanti „briuselinę“ žemės ūkio politiką, kuri per trumpą laiką sunaikino ekstensyvų smulkiųjų ūkių kraštovaizdį. Šalies biologinė įvairovė dėl to patyrė ne mažesnius nuostolius nei per masinę melioraciją. Panašūs procesai vyksta ir su miškais, tik gerokai lėčiau. Tikėtina, kad ateityje visuomenės interesas natūralesniam kraštovaizdžiui tik didės, vadinasi ir tų, kurie dabartines kartas kaltins už vertybių niokojimą bus daugiau.

– Mano nuomone, šiuolaikinėje miškininkystėje prieš vykdant miško ugdymo, pagrindinius ir kitus kirtimus reikia atlikti kiekvieno sklypo vertinimą. Jei šiame vertinime lygia dalimi dalyvautų miškininkai ir ekologai, biologai, ar būtų galima surasti taškų, kurie tenkintų abi puses? Kokiuose taškuose tikrai galima susitarti?

– Yra paprasta problema: tų ekologų-biologų nėra tiek, kad įvertintų visus sklypus prieš kiekvieną kirtimą. O ir tų specialistų kiekvienam atvejui reikia net keleto – ornitologo, botaniko, vabzdžių, grybų žinovo. Būtų puiku, jei bent miškotvarkos projekto, kuris galioja 10 metų, rengimo metu šie specialistai sudalyvautų ir „karštuosius“ taškus įvertintų. Reguliarų tikrinimą dėl gamtinių vertybių daugeliu atvejų gali vykdyti ir patys miškininkai, pavyzdžiui nustatant plėšriųjų ir uoksinių paukščių lizdavietes.

– Sanitariniais kirtimais kertami tiek šviežiai ligų užpulti, tiek seniai kenkėjų palikti medžiai sausuoliai. Panašu, dėl nesusikalbėjimo valstybiniai miškai patiria nuostolių ir tuo pačiu kenkia aplinkai?

– Taip, pagal tiesioginę prasmę juos reikėtų vykdyti tik pradinėse stadijose, kol medžiai dar gyvi ar neseniai žuvę. Vėliau negyvos medienos išėmimas yra tik malkavimas ar želdavietės ruošimas po medyno žuvimo. Daugeliu atveju tokie pavėluoti sanitariniai kirtimai yra netgi „antisanitariniai“ nes vėlesnės stadijos medienoje įsikuria naudingi vabzdžiai ir kiti organizmai, kurie natūraliai reguliuoja žaladarių gausą. Nesusikalbėjimo yra ir pačių miškininkų tarpe. Miškų kirtimo taisyklės nurodo po kirtimų palikti gana didelį kiekį negyvos medienos dėl biologinės įvairovės, tačiau labai dažnai šio reikalavimo nesilaikoma, ypač sausuose pušynuose, kur medieną lengva paimti. Nesakau, kad sausuolių ir virtėlių nereikia visai išimti. Bręstant tankiems medynams laiku neišretinus gali susidaryti labai dideli iškrentančios medienos kiekiai. Tokiais atvejais jos šalinimas būtų visai priimtinas.

– Kas tie „karštieji taškai”?

– „Karštieji“ biologinės įvairovės taškai – tai vietos, kur yra didžiausia tikimybė aptikti retų ir nykstančių rūšių, natūralių buveinių. Panašiai kaip ir kertinių miško buveinių atveju – jų išsidėstymas priklauso nuo medynų rūšinės sudėties, amžiaus ir struktūros bei nuo įvairių kraštovaizdžio elementų. Miškotvarkos planavimo metu „karštais“ taškais taip pat galima pavadinti iš seniau žinomas saugomų rūšių radimvietes ir sklypus, kuriuose gali būti planuojami pagrindiniai kirtimai.

– Aplinkos ministerija priėmė sprendimą atsisakyti pagrindinių kirtimų II miškų grupėje. Kas tie pagrindiniai kirtimai? Kaip šį sprendimą vertinate?

– Pagrindiniai kirtimai skirti panaudoti brandžių medynų arba medžių medieną ir paruošti vietą kitai medyno kartai. Šiais kirtimais yra gaunama pagrindinė ir vertingiausia medienos žaliava. Jie gali būti plyni, atvejiniai ir atrankiniai. Iki šiol II grupės miškuose ūkinę brandą pasiekę medynai galėjo būti kertami atrankiniais kirtimais, o gamtinę brandą pasiekę – iškertami atvejinais kirtimais. Sprendimas uždrausti šiuos kirtimus yra seniai lauktas. Galima tik perspėti, kad bus nemažai atvejų, kai išugdyti per tankūs ir vienaamžiai medynai perbrendę kai kur sklypais išgrius ir miškininkai badys pirštais. To nebūtų laiku ir tinkamai atlikus specialiuosius medyno įvairovę ir stabilumą didinančius kirtimus. Tokių kirtimų praktikos beveik nėra ir kol jie įsivažiuos, praeis nemažai laiko.

– Esu įsitikinęs, jog valstybiniuose miškuose būtų naudinga atsisakyti pagrindinių kirtimų ąžuolynuose. Privačiuose miškuose vykdomus pagrindinius ąžuolynų kirtimus vadinu neetiškais. Kokią Jūsų nuomonė šiuo klausimu?

– Ąžuolynai užima ypatingą vietą mūsų kultūroje ir miško ekosistemų hierarchijoje. Dauguma jų yra senovinio ganomų miškų kraštovaizdžio reliktai ir turi būti saugomi kaip gamtos ir kultūros paveldo objektai. Dėl pakitusio naudojimo jie gerokai transformavosi, daug kur senieji ąžuolai masiškai džiūsta išstumiami ūksmiamėgių medžių. Vien uždraudus pagrindinius kirtimus senųjų ąžuolynų praradimo problema išliks aktuali, jei nebus imtasi specialiųjų kirtimų ir kitų priemonių.

Privačiuose miškuose ąžuolynai taip pat turi būti saugomi, o jei savininkai nesutinka, valstybė turėtų juos išpirkti arba pakeisti į kitą miško sklypą.

– Kur Lietuvoje būtų tinkamiausia vieta sengirei? Ar tai galėtų būti Labanoro giria?

Sengirė – gana reliatyvi sąvoka, nes nėra ją apibrėžiančio visuotinio mokslinio termino. Sengire galima pavadinti tiek gamtinę brandą pasiekusį medyną, tiek visai kirvio neliestą mišką. Vieni sengire pavadintų ir keleto hektarų tokio miško plotą, kiti įsivaizduoja, kad ji turi užimti šimtus kvadratinių kilometrų. Pagal dirvožemio sąlygas irgi yra įvairių sengirių. Aukštapelkių pakraščiuose, kur auga skurdūs pušynai ir miškininkai niekada jų nekerta, galima rasti visai nemažai sengirių, kuriomis daugelis turbūt nusiviltų.

Nedidelėms sengirėms Lietuvoje jau yra padėti pamatai. Tai valstybiniai rezervatai ir rezervatinės zonos. Galima siekti geresnio būsimų sengirių tinklo išbaigtumo, tačiau galvoti apie vieną didžiulį tam skirtą plotą sudėtinga dėl didelės miškų fragmentacijos ir ūkinių interesų. Tam reikėtų adekvačiai didelio visuomenės dėmesio.

Daugelis natūralių miško bendrijų vystosi cikliškai ir be žmogaus įsikišimo. Pušynuose tokį cikliškumą lemia natūralūs gaisrai. Kas 10-30 metų juose paprastai praeina žemutinis gaisras, sunaikindamas pomiškį ir sudarydamas sąlygas daugeliui šilumamėgių rūšių. Jei žemutinio gaisro ilgesnį laiką nebūna, prisikaupia daugiau degios medžiagos, eglių pomiškio ar kadagių trako, tada kyla pilnas miško gaisras, po kurio viskas prasideda iš naujo.

Kadangi gaisrus gesiname, ilgainiui sausuose pušynuose sukuriame jau nebenatūralias miško bendrijas, kurios ekologiniu požiūriu yra nuskurdintos, tačiau tinkamos ūkiniam ar rekreaciniam naudojimui. Labanoro miškai yra būtent toks atvejis ir tada reikia užduoti klausimą – ar visuomenė nori čia turėti bioįvairove turtingą ir reguliariai degančią girią, ar labiau rekreacijai patrauklų miškų masyvą? Aš siūlyčiau tarpinį variantą, kai nustatomos zonos palankesnės rekreacijai ir kitos – kur valdomais gaisrais palaikoma natūraliems pušynams būdinga struktūra ir biologinė įvairovė.

– Kuris kirtimų būdas pušynuose Jums atrodo geriausias?

– Žiūrint kokios paskirties miške. Miškininkai deklaruoja, kad mūsų miškai yra pusiau natūralūs, tačiau dėl intensyvių ūkininkavimo metodų pusiau natūralių pušynų greitai nebeturėsime. Jau dabar galima drąsiai didelę dalį pušynų perkelti į IVB (plantacinę) grupę be didesnės žalos gamtai ir ten šeimininkauti siekiant kuo efektyvesnės medienos gamybos, su sąlyga, kad likusiuose plotuose intensyvaus naudojimo būtų atsisakyta. Pusiau natūraliems pušynams palankių kirtimo būdų gali būti įvairių, bet medienos produktyvumas juose bus ženkliai mažesnis.

Sudėtinga čia būtų detalizuoti įvairius atvejus, kurių gali būti tikrai daugiau nei tos kelios miškų grupės. Kartais svarbesnis yra ne kirtimo, o atkūrimo būdas, kad rezultate gautume vertingesnį ir tvaresnį mišką. Pavyzdžiui, pusiau ekologinio-pusiau ūkinio prioriteto miškuose reikėtų taikyti skandinavišką metodą, kai plyna ar dalinai plyna kirtavietė yra nudeginama imituojant natūralų medyno žuvimą ir sudarant sąlygas natūraliam pušyno atsikūrimui.

– Jūsų nuomone, ar miškotvarka įgyvendina jai iškeltą uždavinį – tolygiai naudoti miško išteklius? Ar galima pasitikėti miškotvarka po „6 proc. dėl pigaus šildymo” fiasko?

– Negaliu tiksliai atsakyti, nes čia reikia įsigilinti į kai kurias medynų matavimo ir kirtimo normų skaičiavimo detales. Grubiai žiūrint, išteklių naudojimo tolygumas yra išlaikomas, bet žinant, kad matavimuose gali būti paklaidų, tiksliai atsakyti būtų sunku. „Pigesnio šildymo“ idėja manau atėjo ne iš miškotvarkos, o iš kitur.

– Girdime, jog Lietuvoje vis daugiau atsiranda perbrendusių medynų. Gal miškotvarka gali numatyti tą perbrendusios medienos tūrį ir gali ją palikti miške? Ar tai būtų tinkamas būdas sugrąžinti negyvą medieną į miškus?

– Reikia žiūrėti, kur tie perbrendę medynai telkiasi. Jeigu tai saugomos ir saugotinos teritorijos, tada viskas gerai – medynai virš ūkinės brandos gamtai daug vertingesni. Miškotvarka veikia pagal teisinius normatyvus. Jei juose bus numatytas perbrendusių medynų išsaugojimas, tai taip ir bus suplanuota. Natūralių ar atrankiniais kirtimais suformuotų įvairiaamžės struktūros ir įvairiarūšių medynų brandumo grupė išvis gali neturėti prasmės, ar iškreipti realų vaizdą.

– Miškotvarka dabar yra prijungta prie valstybinių miškų. Kokie šio sprendimo privalumai ir galimi pavojai?

– Nesu įsigilinęs į tai, kiek savo sprendimuose miškotvarkos institutas yra savarankiškas ir finansiškai motyvuojamas. Jei veikla bus motyvuojama didesnėmis pajamomis iš medienos pardavimo, akivaizdu, kad suinteresuotumas išlaikyti miško funkcijų balansą nebus didelis.

– Už ką pagirtumėte miškininkus?

– Visokių yra miškininkų. Vienus galima pagirti už nuoširdų atsidavimą miškui, kitus už drausmingumą laikantis taisyklių, trečius už visuomeninį aktyvumą ir t.t. Daugelį, o gal ir daugumą galima pagirti už geranoriškumą, jei tik su jais užmezgi lygiavertį dialogą.

– Čepkeliuose gamtininkas Eugenijus Drobelis rado gyvatėdžio lizdą su jaunikliais. Ar tai Jums buvo netikėta? Kokių naujų vertybių gamtininkai jaučia, kad gali būti Lietuvos gamtoje?

– Gyvatėdis – seniai Eugenijaus lauktas Čepkelių gyventojas. Duok Dieve, kad taptų nuolatinis. Tų naujų vertybių gamtininkai ir jaučia ir karts nuo karto randa. Tai gali būti tokie stambūs gyvūnai kaip lokys ar kilnusis erelis ir visai smulkūs padarai, pažįstami tik siauram mėgėjų ir specialistų ratui.

– Pasiūlykite 3 pakeitimus miško kirtimo taisyklėse.

– Aplinkos ministerijos darbo grupei teikiau eilę pasiūlymų šių taisyklių pakeitimui. Iš svarbesnių pasikartočiau su darbo grupės siūlymu dėl II miškų grupės kirtimų apribojimo ir dėl saugomų rūšių radimviečių apsaugos. Taip pat pridėčiau, kad saugomose teritorijose nepriklausomai nuo miško grupės plynieji ir atvejiniai kirtimai būtų vykdomi tik ten kur juos numato saugomos teritorijos planavimo dokumentai.

– Ačiū už pokalbį.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2023 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.