Kas miške, kas šile? O kas mieste?
Ruoškimės pavasariniam medelių sodinimui. Bet pirmiausia noriu trumpai pristatyti orus ir žalio rūbo būklę Lietuvoje. Virš miškų sklando rūkai ir apokaliptinės nuotaikos. Kiekvienas, nors kartą grybavęs, turi tvirtą ir aiškią nuomonę miškų kirtimų klausimais. Neramus medkirtys slepia motopjūklą. Dėl viso pikto. Jei žalieji puls, nors tos vienos „huskvarnos“ neatims!
O kas miške, kas šile ? Miškas auga lėtai, atlaiko pavienes vabzdžių, parazitinių grybų, virusų, kanopinių žvėrių atakas, atstovi stiprius vėjus, kantriai kenčia liūtis, sausras ir klimato kaitą. Valstybė miškų įstatymu teisiškai užtikrina miškų apsaugą. Senesnis ar jaunesnis, turtingas labiau mediena, o gal biologine įvairove, miškas liks padengęs daugiau nei trečdalį šalies ploto. O kur dar ūkininkų apleisti laukai ir pievos su atžėlusiais beržų ir pušų jaunuolynais bei prastais karklynais? Lietuva – miškų ir krūmynų kraštas...
Kokia situacija mieste? Mano nuomone medžiai dabartiniam žmogui tapo labai nepatogūs. Žalieji atrodo įtartini, labai pavojingi. Taip ir tyko už kiekvieno kampo ant ko nors taikliai nulūžti! Pavasarinis medžių vadinamasis „genėjimas“ yra savotiška agresijos forma prieš tuos nekalbančius. „Auksarankiai“ rangovai tol pjausto medžius gabalais, kol juos paverčia tikromis baidyklėmis.
Mieste žaliuoti ir taip sunku, nuolatinė oro, dirvožemio ir vandens tarša, o čia dar ir žmonės kankina. Taip medžiai nudžiūsta. Ilgainiui mieste neliks senų medžių. Kodėl? Seni medžiai pasens ir nugrius, o į jų vietas stos jauni. Pastarieji nesulauks brandos nes lietuviai nebemoka sodinti medžių! Dabar vaizdelis atrodo keistai, bet ateityje priprasim.
Prisiminkime kaip reikia sodinti medelius
Tai labai paprastas, tačiau užtikrintas būdas. Tai vėl nebus raketų mokslas, net ne medžių internetas, bet veikia gerai. Miškininkai miško dauginamosios medžiagos nevežioja skersai išilgai po visą Lietuvą. Negalima Skuode išaugintų daigų sodinti Ignalinos miškuose. Pavasaris rytų Lietuvoje pasirodo savaite antra anksčiau nei pajūryje. Tai lemia skirtingą augalų vegetacijos, pumpurų sprogimo pradžią. Skuodo medeliai Ignalinoje vėluos išsprogti, atsiliks augime. Ignalinos daigeliai pajūryje sprogs per anksti todėl nušals.
Kas tinka miške, tinka ir gyvenvietėje. Ar esate girdėję apie vakarų Europoje užaugintus ir Lietuvoje sodinamus medžius? Aš netikiu olandiškų, vokiškų ąžuolų augimo sėkme Žemaitijoje. Netikiu, net jei jie yra su etiketėmis, brangūs, o viešieji pirkimai buvo atlikti gerai. Savo krašte turėtume sodinti vietinius medžius.
Galime pirkti patikimuose valstybinės urėdijos ir privačiuose medelynuose. Aš medelių persodinimui dažnai ieškau grioviuose, po elektros laidais, apleistose pievose. Tokiose vietose jie neturi ateities. Anksčiau ar vėliau juos nukirs, todėl keletą jų verta išgelbėti.
Kad medis sulauktų 50 ir daugiau metų, labai svarbu išsirinkti perspektyvų augalą. Medeliai kasami pavasarį, kai žemė jau yra pradžiūvusi, maloni, nelimpa prie batų. Augalo pumpurai dar nesprogę, nėra žaliuojančių lapelių. Tinkamas medis turi tiesų stiebą su aiškiai išreikšta viena viršūne. Vieną viršūnę auginti visada lengviau nei dvi.
Rinkimės augalą, kurio kamiene nėra žaizdų, senų randų. Svarbi net medelio prigimtis. Medžiai geba daugintis sėklomis ir šaknimis. Augalas išdygęs iš sėklos turi daug smulkių šaknelių. Jis yra tinkamas persodinimui. Medis, išaugęs iš šaknies, yra susijungęs su motininiu medžiu tarsi bambagysle. Atkirstas nuo šaknies – gyslos, medelis sunkiai prigyja. Geros šaknys – smulkios šaknys. Iškastą medelį su visu žemių gumulu dedame ant drobulės ir surišę, negaišdami, gabename į sodinimo vietą..
Kokią medžio rūšį pasirinkti? Mūsų miesteliuose rekomenduoju sodinti berželį. Tai labai gajus, greitai augantis, gražus, smulkiais lapeliais, po lietaus kvepiantis medis. Berželis pakenčia nepalankiausias miesto aplinkos sąlygas. Žinia, Lietuvoje auga net 4 savaiminės beržų rūšys. Beržas svyrančiomis šakomis vadinamas karpotuoju beržu, tvirtesnėmis – plaukuotuoju.
Abu auga šalia žmogaus, yra dažni. Drėgnuose Aukštaitijos miškuose galima rasti retą liekninį, o toli raistuose beržą keružį. Abi rūšys yra įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą. Jas reikia tirti, saugoti ir globoti.
Kaskime kastuvu, bet sodinkime rankomis
Svarbu medelį sodinti tinkamoje vietoje. Nekiškime medžių po medžiais. Sodinukui reikalinga šviesa, o vėliau ir aukštas dangus. Po medžiu pasodintas medis geriausiu atveju auga kol atsiremia į šakas. Taip pat miškininkystėje labai svarbu pažinti dirvožemius. Skirtingi medžiai sodinami skirtinguose dirvožemiuose. Yra visas augaviečių mokslas. Miškininkas vien pažiūrėjęs į miške augančius augalus gali pasakyti ant kokios žemės jis stovi. Jei miške randi kiškiakopūsčius, esi ant molio, jei vien mėlynes, bruknes – po kojomis smėlis.
Mieste šios gudrybės neveikia, nes čia žoliniai augalai auga stipriai veikiami žmogaus, todėl pažinti dirvožemį be kasinėjimų sudėtinga. Kaip žinoti kokią rūšį sodinti, kai nesi tikras dėl dirvožemio? Dar kartą siūlau universalų pasirinkimą. Beržas gali augti visuose dirvožemiuose, nepalankiausiose sąlygose.
Apie persodinamą medelį turime galvoti, kaip apie gyvą daiktą. Jis ir yra gyvas, tiesiog nemurkia, neloja, necypia. Vieni geba medžius pamilti, kiti nėra tokie jautrūs. Gal neseniai matėte rangovą Kauno laisvės alėjoje „lyginantį“ liepos šaknis? Kokia gera žemelė, visus nešioja...
Norint gerai pasodinti medį, reikia juo rūpintis. Jei gebi pasirūpinti savo artimu, jei žinai ko jam labiausiai reikia, pavyks pasirūpinti ir medžiu. Tobulu atveju, augalo šaknys turi būti tokioje pat pozicijoje kaip augo anksčiau: tame pačiame gylyje, laisvos, nesusuktos, neužlenktos. Kastuvu iškaskime nepergilią, plačią duobę ir į ją patogiai, tiesiai įstatykime medelį. Žemes berkime rankomis. Darbas užtruks ilgiau, tačiau bus atliktas tinkamai.
Pirštais trupiname grumstus ir tinkamos, birios struktūros dirvožemį beriame ant šaknų. Žemes suspaudžiame rankomis arba kojomis. Tai atliekame, kad po šaknimis neliktų oro tarpų. Pasodintas medis turi stovėti tvirtai. Kaip žmogaus plaukus taip ir medelio lają galima formuoti. Po genėjimo, kaip po kirpimo augalas turi likti gražus. Baigdami medelį apmulčiuokite ir palaistykite. Liekite vandenį reguliariai, pavasarį ir vasarą, kad gerai prigytų.
Sodindamas medį žmogus jaučiasi stiprus
Mažasis princas žino – žmonės yra atsakingi už tuos, ką prisijaukina. Pasodintą medelį reikia prižiūrėti, saugoti ir ginti. Kai medeliu rūpinamasi 100 ir daugiau metų, jis žmogų apdovanoja dovanas – retomis kerpėmis ir grybais. Brandžių medžių šakose gieda paukščiais, drevėse veisiasi kiaunės, voverės, miegapelės, šikšnosparniai. Irgi kukučiai bei pelėdos. Medelių sodinimas yra puikiausia veikla, kurią vaikai gali atlikti savarankiškai. „Drauguži, matai, mes dirbame kastuvu? Mumis pasitiki, mes jau dideli!“ Vaikų šiam darbui nereikia raginti, jie azartiškai kasa ir beria žemę, genėja ir laisto. Nori dar ir dar, alkani, greitai nepasisotina.
Kviečiu visus sodinti medelius. Juk trispalvei reikia žalios.
Gražaus pavasario linkėdamas, miškininkas Raimundas Ereminas.
