Tačiau Aplinkos ministras Kęstutis Mažeika pasirašė pavedimą įpareigojantį sustabdyti šios sengirės išsaugojimą užtikrinančio rezervato plėtrą.
Gamtininkų bendruomenė, išgirdusi apie tokį sprendimą, sunerimo. „Tai reiškia, jog Punios šile išlieka dabartinė situacija – didžiojoje masyvo dalyje vykdomi miško kirtimai ir komercinė medžioklė“, – laiške portalui lrytas.lt rašė gamtininkas, nevyriausybinės organizacijos „Baltijos aplinkos forumas“ vadovas Žymantas Morkvėnas.
Portalas lrytas.lt pasiteiravo Aplinkos ministerijos, kodėl ir kokiais motyvais remiantis buvo nutarta stabdyti Punios šilo gamtinio rezervato plėtrą.
„Pirma, neišspręstas galimybių vietos žmonėms teisėtai lankytis (uogauti, grybauti, ilsėtis) klausimas, Saugomų teritorijų įstatymas numato bet kokios veiklos, nesusijusios su rezervato išsaugojimu, uždraudimą; antra, miško kirtimų, kurie žaloja vertingą biologinę įvairovę, sustabdymui yra ir kitokių teisinių instrumentų aplinkos ministro kompetencijos rėmuose, pvz., įpareigoti VĮ Valstybinių miškų urėdiją parengti ir pateikti ministrui patvirtinti valstybinių miškų miškotvarkos projekto pakeitimą, kad pagrindiniai ir kiti kirtimai Punios šilo vertingiausiose vietose nebūtų numatomi“, – teigė Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos ir miškų politikos grupės vyr. patarėjas Algirdas Klimavičius.
Paklaustas, jei Punios šilo gamtinio rezervato plėtros stabdymas nebus atšauktas, koks likimas laukia šios sengirės, A. Klimavičius tvirtino, kad svarbūs yra keli aspektai: „Šiuo metu ne visas draustinio plotas yra sengirė, jei bus tinkamos sąlygos, jis tokiu gali tapti per keletą dešimtmečių ar dar ilgesnį laiką; jeigu nebūtų imtasi jokių naujų teisinių priemonių, tokiu atveju ribotas miško naudojimas būtų tęsiamas tokia apimtimi, kokia yra leidžiama pagal Miškų įstatymą botaniniuose-zoologiniuose draustiniuose.
Be to, nuo kitų metų sausio 1 d. įsigalioja naujasis Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymas, kuris uždraudžia pagrindinius plynuosius ir atvejinius kirtimus draustinių plotuose, kur auga europinės svarbos natūralios buveinės; taip pat šis naujas įstatymas numato daug kitų apribojimų veiklai visų rūšių draustiniuose, taigi nuo kitų metų draustinių apsauga pagerėja“.
Svarstytų Punios rezervato plėtros atnaujinimą
Gamtosaugininkų bendruomenei sunerimus, Aplinkos ministerija žada svarstyti Punios šilo gamtinio rezervato plėtros tęstinumą.
„Taip, klausimas (ar bus svarstoma atnaujinti Punios šilo gamtinio rezervato plėtrą? – red. past.) bus toliau svarstomas, jeigu nebus rasta kitų veiksmingų priemonių sengirei apsaugoti“, – teigė Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos ir miškų politikos grupės vyr. patarėjas A. Klimavičius.
Nors Lietuvoje yra keletas valstybinių didelio ploto rezervatų, saugančių pelkes ir pelkinius miškus aplink jas, pavyzdžiui, Čepkelių, Kamanų, Viešvilės, Žuvinto, visgi Punios šilas yra unikalus. „Čia išlikę mineraliniuose gruntuose, derlingose augavietėse augančių senų miškų palyginti didelis plotas. Kito tokio ploto miško Lietuvoje neturime. Visi kiti rezervatiniu režimu saugomi miškai (jų yra kiekviename nacionaliniame ir regioniniame parke) saugo tik labai mažo ploto miško fragmentus (pvz., Šakymo rezervatas Asvejos regioniniame parke)“, – tikino A. Klimavičius.
Pasak Punios šilą tyrinėjusio gamtininko dr. Žydrūno Priekšos, Punios šilas – gamtiniu požiūriu vertingiausia Lietuvos sengirė. Čia koncentruojasi daugiausia rečiausių miško eksosistemos rūšių, šilas pasižymi turtingiausia biologinė įvairove Lietuvoje.
„Nors ir būdamas mažesnis, savo unikalumu Punios šilas prilygsta garsiajai Belovežo giriai. Jei dabartinio draustinio statuso pakaktų, mes apie rezervatą net nekalbėtume. Problema yra ta, kad mūsų įstatyminė bazė leidžia kirsti mišką taip naikinant sengirę, turinčią draustinio statusą, todėl galimi sprendimai – steigti rezervatą arba griežtinti botaninio-zoologinio draustinio statusą Lietuvoje remiantis vakarų Europos praktika,“ – teigė Punios šilą daug metų tyrinėjantis gamtininkas dr. Žydrūnas Preikša.
Dėl medžioklės Punios šile – nenuspręsta
Paklaustas, ar medžioklė Punios šile bus leidžiamia ir vykdoma, A. Klimavičius teigė, kad visas miško plotas šioje Nemuno kilpoje yra valstybinis ir ta miško dalis, kuri šiai dienai nėra rezervatas, yra naudojama kaip profesionalios medžioklės plotai, kur medžiojamosios faunos išteklius naudoja VĮ Valstybinių miškų urėdija.
„VĮ Valstybinių miškų urėdija š.m. pradžioje yra svarsčiusi atsisakyti tokios rūšies veiklos – profesionalios medžioklės organizavimo – šiuose plotuose, kas reikštų, kad būtų skelbiamas aukcionas medžioklės plotų naudotojui nustatyti. Aplinkos ministerija tuo metu nepritarė atsisakymui, kol galutinai paaiškės rezervato ribų klausimas, kad nebūtų sukurta teisėtų lūkesčių naujam subjektui“, – teigė Gamtos apsaugos ir miškų politikos grupės vyr. patarėjas Algirdas Klimavičius.
Ragina atšaukti sprendimą
Kaip laiške portalui lrytas.lt rašė gamtininkas Žymantas Morkvėnas, Aplinkos ministro priimtas sprendimas nutraukti Punios šilo gamtinio rezervato plėtrą – kelia apmaudą ir liūdina.
„Garsi Lietuvos gamtosaugininkė dr. Birutė Galdikas, lankydamasi Punios šile, išreiškė viltį, jog ateis laikas kada lietuviai nustos kirsti Punios šilą, čia galės netrukdomai tarpti gamta, o žmogus čia lankysis ieškodamas įkvėpimo ir atokvėpio. Raginu Aplinkos ministrą atšaukti savo sprendimą ir sėsti prie apskrito stalo su gamtininkų bendruomene detaliai aptarti situaciją bei galimus sprendimus,“ – rašė gamtininkas Žymantas Morkvėnas.
„Aplinkosaugoje dirbu nuo 1990, visko teko matyti, skaityti ir girdėti, bet tokia šlapia mazgote per veidą dar nesu gavęs,“ – taip situaciją įvertino Dzūkijoje dirbantis žinomas botanikas dr. Mindaugas Lapelė.
Gamtos fotografas Marius Čepulis apie sprendimą nutraukti Punios šilo rezervato plėtrą teigė: „Tai dabar lieka klausimas – ar dabar norima kirsti vieną vertingiausių girių, ar nenorima prarasti galimybės pašaudyti gražuolių elnių? Išties šis Punios šilo pertvarkymo į rezervatą sustabdymas Lietuvos gamtosaugoje yra milžiniškas žingsnis atgal“.
